Teisės, kaip valstybės politikos, samprata
Visiška idealiosios teisės sampratos priešprieša yra teisės, kaip valstybės politikos, samprata. Ši samprata turi keletą atmainų. Viena jų – teisė, kaip klasės valios išraiška. Šią sampratą pagrindęs K.Marksas nekalbėjo tiesiogiai apie teisę, tačiau jo apmąstymuose galima išskirti tris pagrindinius dalykus – istorinį materializmą, klasių kovą, valstybės ir teisės nunykimą. Ekonominiai veiksniai nulemia visuomenės susiluoksniavimą, sąmonės lygį, idėjas, ideologiją, taip pat ir teisę, t.y. teisės istoriją lemia gamybinių santykių raida.
Jei visuomenė būtų vienalytė, teisė vystytųsi harmoningai. Tačiau harmoniją griauna klasių konfliktai, kurie atsispindi ir teisėje. Oficialiojoje teisėje atsispindi ne visos visuomenės, bet viešpataujančios klasės interesus ir valią. Buržuazinėje visuomenėje tai – kapitalistų interesai. Proletariatas – visuomenės dauguma, kuri gali sukilti ir apginti savo interesus. Proletariato pergalė panaikins nuosavybę ir visuomenėje nebeliks klasių. Būtų sukurta santvarka, kurioje nebūtų pasidalijimo į tuos, kurie kuria taisykles, ir tuos, kurie turi jų laikytis. Šioji santvarka nebūtų teisinė, taigi valstybės kaipo tokios sunykimas reikštų ir teisės sunykimą.
K.Markso teorija buvo analizuojama ir modifikuojama, kai kur ją buvo stengiamasi įgyvendinti. Ją analizavo ir keitė F.Engelsas, kuris sukūrė valstybės evoliucinio vystymosi modelį, plačiai naudojamą ir šiandien. K.Markso teoriją plėtojo ir K.Reneris, kuris pritarė, jog teisė “priklauso” mažai visuomenės daliai, kuriančiai įstatymus, tačiau manė, jog teisė yra savarankiška ir nekintanti. Dėl to pasikeitus ekonomikai ar kitoms išorinėms sąlygoms, nebūtinai turi pasikeisti teisė. Pasak K.Renerio, bandymai keisti ekonomiką teisės pagalbą bus bevaisiai, kadangi ekonomika vystosi teisei tik stebint iš šalies.
M.Vėberis nurodė kelias visuomenės susiskirstymo priežastis: ekonominę, socialinę ir politinę. Klasės nevienalytės ir savo viduje. M.Vėberis įvedė statuso grupės sąvoką – vienodo statuso grupės nariai vertina vienokias vertybes, o kitokio statuso – kitokias. Skirtingų statusų grupių nariai tarpusavyje bendrauja ribotai. Teisininkai – tai statuso grupė.
K.Markso teorijos ir jų įgyvendintojai suformavo skeptišką nuomonę apie pačią teisės teoriją. Mokymas apie klases, nuosavybės įtaką visuomenės susisluoksniavimui, teisės evoliucionalumą padarė didelė įtaką formuojant požiūrį į valstybę ir teisę.
Teisės – valstybės politikos sampratos atmaina yra teisė – svarbiausia socialinės kontrolės priemonė. Ši teisės samprata susiformavo amerikiečių teisės sociologijoje. Socialinė kontrolė – tai priemonės, užtikrinančios visuomenės funkcionavimą pageidaujama linkme. Šios kontrolės tikslas – užtikrinti neapribojamą individo iniciatyvos vystymąsi ir sutvarkyti individo išorinę veiklą taip, kad ji nekenktų kitiems individams – likusiai visuomenės daliai. Valstybės aspektu socialinė kontrolė gali būti suprantama kaip įstaigų ir pareigūnų, įgyvendinančių visuomenės kontrolės funkcijas, visuma. Šia sistemą sudaro formalios (oficialios) ir neformalios (neoficialios) įstaigos. Formalios – priklausančios valstybei, neformalios – visuomeninės organizacijos, autoritetai, šeimos aplinka. Tokiu būdu socialinė kontrolė užtikrinama visais įmanomais būdais. Pagrindinis kontrolės pagrindas – teisė, nes ji kyla iš socialinių, ekonominių ir politinių visuomenės struktūrų. Tačiau socialinei kontrolei vien teisės nepakanka.
Amerikiečių teisės sociologijoje vartojama ne valstybės, o socialinės sistemos sąvoka. Socialinė sistema yra plati sąvoka, apimanti visą visuomeninę organizaciją. Juo labiau atskiras individas yra integruotas į grupę, juo labiau jį veikia bendros tos grupės vertybės, tuo jis greičiau paklūsta įstatymams. Teisė nėra svetima ar atitrūkusi nuo visuomenės, pagrindinė jos funkcija yra harmonijos visuomenėje užtikrinimas, kuriai pritaria dauguma visuomenės narių.
Net ir mūsų modernioje visuomenėje atsitinka, kad pareigūnas piliečiui tiesiogiai liepia ką nors padaryti: sustabdyti automobilį, parodyti dokumentus ir pan. Šios individualios kontrolės priemones papildo bendros valstybės nurodytos formos, kurios nėra adresuotos (skirtos) konkretiems asmenims ir jų neįvardija, bei nenurodo konkretaus veiksmo, kurį reikia atlikti. Bendrosiose formose nurodomas bendri elgesio nurodymai, tačiau jeigu konkretus asmuo nesilaiko šių nurodymų, valstybės (tiksliau, jos pareigūnų) pareiga yra pareikalauti individo paklusti normoms, o jam priešinantis – bausti. Jei bausmei pritaria dauguma tos visuomenės, kurios teisinei sistemai priklausantis individas nusižengė teisės normoms, bausmė gali būti įvykdyta. Priešingu atveju, jei dauguma piliečių priešinasi bausmės vykdymui, tai reiškia, jog bendruomenėje galiojanti teisė yra visiškai jai netinkama ir turi būti pakeista.
Rūta Bakševičienė. Teisė – kas tai? Kelios teisės sampratos // Teisė. – 1996. T30. – p.15-28
