Švietimo epocha. Pagrindinės švietėjų idėjos
18 am Europoje ir Šiaurės Amerikoje pasireiškė intelektualinis sąjūdis, davęs Švietimo vardą.
Pirmą kartą istorijoj itin susidomėta mokslu bei švietimu. Tokiai pažiūrai davė pagrindą nauji mokslo atradimai ir technikos patobulinimai. Humanizmo idėjos vėl atgimė, tik jau pasikeitusios, visapusiškesnės. Esminis švietėjų bruožas – gyvas domėjimasis visuomeniniais klausimais. Svarbiausias švietėjų bruožas – laisvamanybė, suprantama kaip visų žmonių teisė svarstyti įvairius visuomeninius klausimus, nesibijant griauti senų tradicijų ir ilgus šimtmečius visuotinai pripažįstamų tiesų. Jie smerkė religinį nepakankamumą, neteisingus ir žiaurius įstatymus, luomų privilegijas, reikalavo žmonių lygybės prieš įstatymus. Švietimo amžių galima vadinti ir kosmopolitizmo amžiumi, nes įvairių tautybių žmonės skaitė, rašė ir kalbėjo viena kalba – prancūzų, juos vienijo masonų draugijos.
Dž. Lokas manė, kad reikia atskirti įstatymų leidimo ir vykdomąją valdžia, įstatymų leidimas – parlamentas. Vykdomoji valdžia – karalius su savo ministrais – valdo prižiūrimi parlamento, kuris turi teisę pašalinti ministrus ir net karalių. Š. Monteskjė irgi skirstė valdžią į įstatymų leidimo, vykdomąją ir teismų. Įstatymų leidimo valdžia turi priklausyti tautos išrinktiems atstovams, o vykdomoji – monarchui. Volteras ragino suvienyti karalius ir filosofus, nes jų priešas bendras – Katalikų bažnyčia. Puldamas katalikybę, jis kartu įrodinėjo, kad žmonės turi tikėti Dievą, nes kitaip negalima bus palaikyti tvarkos valstybėje. Švietėjai suabsoliutina proto kultą. Faktiškai švietimas – tarsi tęsinys pasaulietinio humanizmo.
Ruso smerkė ne tik teisinę, bet ir turtinę nelygybę. Valdžia turi priklausyti tautai, kuri tik viena gali nustatyti valstybės santvarkos formą. Geriausia santvarka yra respublika.
Vokietijoje paplito kosmopolitinės vieningos žmonijos, pasaulinės pilietybės idėjos.
Apskritai absoliutizmas – tai tokia monarcho valdžia, kai valstybės monarchas yra apsišvietęs ir vykdo pertvarkymus, kurie nesugriaus valdžios. ” Apšviestojo absoliutizmo” politika reiškė atsinaujinusią monarchų valdžios kovą su feodalinėmis tradicijomis ir katalikų bažnyčia.
