Švietimas …nuo adatų gamybos iki patrankų liedinimo…
Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ
Hildė buvo bepradedanti skyrių apie Renesansą, kai išgirdo, kad apačioje pro duris įėjo mama. Hildė pažvelgė į laikrodį. Buvo keturios. Mama tekinom užbėgo laiptais ir atidarė duris.
– Tu nebuvai bažnyčioje?
– Buvau, kaipgi.
– Bet… kaip tu buvai apsirengusi?
– Taip kaip dabar.
– Naktiniais marškiniais?
– Mmm… Aš buvau Marijos bažnyčioje.
– Marijos bažnyčioje?
– Tai mūrinė viduramžių bažnyčia.
– Hilde!
Ji pasidėjo aplanką ant kelių ir pakėlė akis į mamą.
– Aš pamiršau laiką, mama. Man labai gaila, kad taip išėjo, bet supranti, aš skaitau kai ką nepaprastai įdomaus. Dabar mama turėjo nusišypsoti.
– Tai magiška knyga,- pridūrė Hildė.
– Taip, taip. Ir dar kartą: sveikinu gimtadienio proga, Hilde!
– Oi, tik nebereikia daugiau sveikinimų!
– Bet aš tik… Einu, valandėlę nusnūsiu ir tada paruošiu ką nors skanaus pietų. Nupirkau braškių.
– Aš skaitau.
Mama vėl dingo, o Hildė skaitė toliau.
Sofija ėjo su Hermiu per miestą. Alberto laiptinėje rado naują atviruką iš Libano. Ir ant šio buvo birželio 15-osios data.
Tik dabar Hildė suprato datavimo tvarką: atvirukai, datuoti iki birželio l5 dienos, buvo Hildės anksčiau gautų atvirukų “kopijos”. O tuos, ant kurių buvo šiandieninė data, ji gavo tik su aplanku.
Miela Hilde! Šiuo metu Sofija įžengia į filosofijos mokytojo namus. Jai greitai sukaks penkiolika metų, o tau penkiolika suėjo vakar. Ar šiandien, Hildele? Jei šiandien, tai į dienos pabaigą. Bet mūsų laikrodžiai ne visada eina vienodai…
Hildė skaitė, kaip Albertas pasakoja Sofijai apie Renesansą ir naująjį mokslą, XVII amžiaus racionalistus ir britų empirizmą.
Ji kaskart krūpčiojo, užtikusi naujus atvirukus ir sveikinimus, kuriuos tėtis įpynė į pasakojimą. Jis taip patvarkė, kad jie čia iškrisdavo iš rašinių sąsiuvinio, čia atsirasdavo banano žievės viduje, ar įsibraudavo į kompiuterį. Be mažiausių pastangų jis priversdavo Albertą “nusišnekėti” ir pavadinti Sofiją Hilde. Geriausia, kai jis prakalbino Hermį: “Sveikinu gimtadienio proga, Hilde!”
Hildė pritarė Albertui, kad, palygindamas save su Dievu ir Dievo apvaizda, tėtis peržengia kai kurias ribas. Bet kam ji tada pritaria? Ar ne jos tėtis į Alberto lūpas įdėjo tokius priekaištingus – arba savikritiškus – žodžius? Hildė nusprendė, kad palyginimas su Dievu nėra toks jau kvailas. Tėtis Sofijos pasaulyje juk ir yra tarsi visagalis Dievas.
Kai Albertas susiruošė pasakoti apie Berklį, Hildė nekantravo neką mažiau už Sofiją. Kas bus dabar? Jau kuris laikas buvo kuriama nuojauta, kad, priėjus prie to filosofo, turės įvykti kažkas nepaprasta. O Berklis, vadinasi, neigė, kad už žmogaus sąmonės egzistuoja koks nors materialus pasaulis. Hildė juk pasiskaitė enciklopedijoje.
Iš pradžių Sofija su Albertu stovėjo prie lango ir žiūrėjo į Hildės tėčio pasiųstą lėktuvėlį su ilga sveikinimo juosta. Tuo pat metu miesto pusėn ėmė slinkti tamsūs debesys.
“Būt ar nebūt” – dar ne didžiausias klausimas. Taip pat svarbu, kas ras esam. Ar mes – tikri žmonės iš kūno ir kraujo? Ar pasaulis sudarytas iš tikrų daiktų, ar mus supa vien sąmonė?
Nenuostabu, kad Sofija ėmė graužti nagus. Hildė niekada neturėjo šio žalingo įpročio, bet dabar ir jos nervai buvo įtempti.
Tada buvo tarti žodžiai: “…mudviem ši viską lemianti “valia” ar “dvasia” gali būti Hildės tėvas”.
– Nori pasakyti, kad jis mudviem – tarsi koks Dievas?
– Taip, ir neraudonuoju. Bet jam turėtų būt gėda!
– O kaip pati Hildė?
– Ji yra angelas, Sofija.
– Angelas?
– Hildė yra ta, į kurią kreipiasi “dvasia”.
Tada, palikusi Albertą, Sofija išpuola į audrą. Tai juk negalėjo būti ta pati audra, kuri praūžė Bjerkelyje Šiąnakt, praėjus kelioms valandoms po to, kai Sofija išbėgo į miestą?
“Rytoj mano gimtadienis,- galvojo ji.- Kaip apmaudu, kai penkioliktojo gimtadienio išvakarėse suvoki, kad gyvenimas tėra sapnas! Tarsi susapnuotum, kad laimėjai milijoną, ir, prieš pat išmokant didįjį laimėjimą, suprastum, kad tai tik sapnas”.
Sofija pasileido tekina šlapiu stadionu. Netrukus priešpriešiais išvydo atbėgant žmogų. Tai buvo mama. Dangų varstė pikti žaibai.
Kai jiedvi susitiko, mama apglėbė Sofiją.
– Kas mums darosi, dukrele?
– Nežinau,- sukūkčiojo Sofija.- Tai kaip baisus sapnas.
Hildė pajuto, kaip sudrėko akių kampučiai. “Būt ar nebūt – štai klausimas koksai”.
Ji numetė aplanką ant lovos ir atsistojo. Vaikščiojo ir vaikščiojo po kambarį. Galiausiai atsistojo priešais žalvarinį veidrodį ir išstovėjo tol, kol atėjo mama ir pašaukė pietų. Kai ji pabeldė į duris, Hildė nebežinojo, kiek laiko ten stovi, bet buvo visiškai tikra, kad atspindys pamerkė abiem akim.
Per pietus ji stengėsi būti dėkinga dukra. Bet nepaliaujamai galvojo apie Sofiją ir Albertą.
Kaip jiems seksis dabar, kai jie žino, kad viską lemia Hildės tėtis? Nors – ar tikrai jie tai žino? Galbūt kvaila sakyti, kad jie išvis ką nors žino. Juk iš tiesų viską daro Hildės tėtis. Bet problema ta pati: jei Sofija ir Albertas “žino”, kaip viskas susiję, jie tarsi pasiekė kelio galą.
Hildė vos neužspringo dideliu bulvės kąsniu pagalvojusi, jog ta pati problema tikriausiai aktuali ir jos pasaulyje. Žmonės vis geriau ima suvokti gamtos dėsnius. Ar istorija nenutrūks, kai bus išspręsti visi iki vieno filosofijos ir mokslo galvosūkiai? O gal žmones artėja pasaulio pabaigos link? Ar nėra ryšio tarp mąstymo bei mokslo pažangos ir šiltnamio efekto, savanų niokojimo? Gal vis dėlto ne veltui pažinimo troškimas buvo pavadintas “nuopuoliu”?
Klausimas buvo toks platus ir grėsmingas, kad Hildė iškart panoro jį užmiršti. Be to, tikriausiai supras daugiau, skaitydama tėčio dovaną.
– “Pasakyk, ko dar trokšta tavo širdis”,- uždainavo mama, kai jos suvalgė ledus su itališkomis braškėmis.- Darysime tai, ko tu panorėsi.
– Žinau, kad tau pasirodys keista, bet labiausiai noriu toliau skaityti tėčio dovaną.
– Žiūrėk, kad jis tau visiškai nesusuktų galvos.
– Ne, ne.
– Paskui galėsim išsikept picą ir žiūrėt “Deriką”.
– Galbūt.
Hildė atsiminė, kaip Sofija kalbėjo su savo mama. Negi tėtis nukopijavo Hildės mamą? Dėl visa pikta ji nusprendė nekalbėti apie baltą triušį, kuris traukiamas iš juodosios Visatos skrybėles, bent ne šiandien.
– Beje,- pasakė ji, stodamasi nuo stalo.
– Taip?
– Aš nerandu savo auksinio kryželio. Mama paslaptingai pažvelgė į ją.
– Prieš kelias savaites radau jį ant lieptelio. Tu jį ten pametei, išsiblaškėle!
– Ar tėčiui papasakojai?
– Dabar neatsimenu. Taip, atrodo…
– O kur jis dabar?
Mama nuėjo atsinešti savo papuošalų dėžutės. Iš miegamojo Hildė išgirdo nuostabos šūksnį. Netrukus mama grįžo į svetainę.
– Žinai, aš jo neberandu.
– Taip ir maniau.
Hildė apkabino mamą ir nubėgo į savo kambarėlį pastogėje. Pagaliau – dabar galės toliau skaityti apie Sofiją ir Albertą. Ji vėl atsisėdo lovoje ir atrėmė sunkų aplanką į kelius.
Kitą rytą Sofija pabudo, kai į jos kambarį įėjo mama. Rankose ji turėjo padėklą, pilną dovanų. Į tuščią limonado butelį buvo įkišusi vėliavėlę.
– Sveikinu gimtadienio proga, Sofija!
Sofija prasitrynė akis. Ji pabandė atsiminti viską, kas įvyko vakar. Bet visa tai tebuvo pabiros galvosūkio figūrėlės. Viena Albertas, kita – Hildė ir majoras. Viena figūrėlė – Berklis, o kita – Bjerkelis. Pati juodžiausia buvo smarki audra. Nedaug trūko, kad jai būtų pakrikę nervai. Mama ją nušluostė rankšluosčiu ir paguldė į lovą, davusi išgerti puodelį karšto pieno su medumi. Užmigo akimirksniu.
– Atrodo, gyvenu,- sumurmėjo ji.
– Taip, žinoma, kad gyveni. Ir šiandien tau suėjo penkiolika metų.
– Tu tuo tikra?
– Taip, visiškai tikra. Kaipgi mama nežinos, kada gimė jos vienturtė dukra? 1975 metų birželio 15 dieną… pusę dviejų, Sofija. Tikriausiai tai buvo laimingiausia mano gyvenimo akimirka.
– Ar tu įsitikinusi, kad viskas nėra vien sapnas?
– Šiaip ar taip, tai gražus sapnas, jei pabudusi randi bandelių, limonado ir dovanų.
Ji padėjo padėklą su dovanomis ant kėdės ir trumpam išėjo iš kambario. Grįžo su nauju padėklu. Ant jo buvo bandelių ir limonado. Mama viską padėjo kojūgalyje.
Vėliau, kaip įprasta gimtadienio rytą, buvo išvyniojamos dovanos ir dalijamasi atsiminimais, siekiančiais pirmuosius sąrėmius prieš penkiolika metų. Mama jai padovanojo teniso raketę. Sofija niekada nežaidė teniso, bet netoli Klėverveieno buvo teniso kortai. Tėtis atsiuntė minitelevizorių su FM bangų radijo imtuvu. Ekranas buvo neką didesnis už paprastą atviruką. Dar buvo šis tas nuo senų tetų ir šeimos draugų.
Po valandėlės mama tarė;
– Kaip manai, gal man šiandien pasiimti laisvą dieną?
– Ne, kodėl gi?
– Vakar buvai labai sutrikdyta. Jeigu taip bus ir toliau, manau, reiktų užsirašyti pas psichologą.
– To tikrai nereikia.
– Ar tai buvo dėl audros, ar – Alberto kaltė?
– O kaip dėl tavęs pačios? Juk paklausei: “Kas mums darosi, dukrele?”
– Pagalvojau, kad lakstai po miestą ir susitikinėji su keistais žmonėmis. Galbūt aš dėl to kalta…
– Niekas “nekaltas”, kad laisvalaikiu mokausi filosofijos. Gali eiti į darbą. Dešimtą valandą mums reikia būti mokykloje. Išdalins pažymių knygeles, paskui pasivaišinsime.
– Ar žinai, kokie bus pažymiai?
– Šiaip ar taip, daugiau penketų nei prieš Kalėdas.
Kai mama išėjo, tuoj suskambo telefonas.
– Sofija Amundsen.
– Čia Albertas.
– O…
– Majoras vakar nepagailėjo parako.
– Nesuprantu, ką turi galvoje.
– Audrą, Sofija.
– Net nežinau, ką manyti.
– Tai svarbiausia tikro filosofo dorybė. Aš beveik didžiuojuosi, kiek daug išmokai per tokį trumpą laiką.
– Aš bijau, kad nieko nėra tikra.
– Tai vadinama egzistencine baime, kuri paprastai tėra perėjimas į aukštesnę pažinimo pakopą.
– Manau, kad man reikia kursų pertraukos.
– Ar tavo sode daug varlių?
Sofija nusijuokė. Albertas kalbėjo toliau:
– Manau, mes turime tęsti. Beje, sveikinu gimtadienio proga. Iki Joninių reikia baigti kursą. Tai – mūsų paskutine viltis.
– Kodėl paskutinė viltis?
– Ar patogiai sėdi? Matai, tam reikia šiek tiek laiko.
– Aš sėdžiu patogiai.
– Atsimeni Dekartą?
– “Mąstau, vadinasi, esu”.
– Mūsų metodiniai svarstymai kol kas nedavė jokių rezultatų. Mes net nežinome, ar mąstom. Galbūt pasirodys, kad mes esam mintis, o tai – visai kas kita, nei mąstyti pačiam. Yra pagrindo manyti, kad mus sugalvojo Hildės tėtis, taigi esame savotiška gimtadieninė pramoga majoro dukteriai, gyvenančiai Lilesande. Ar supranti, apie ką kalbu?
– Taip…
– Bet čia esama prieštaravimo. Jei mus sugalvojo, išvis neturime teisės ką nors “manyti”. Tokiu atveju visas mudviejų telefoninis pokalbis tėra gryna iliuzija.
– Tuomet mes neturime nė trupinėlio laisvos valios. Viskas, ką kalbame ir darome, yra sumanyta majoro. Vadinasi, galim padėti ragelį.
– Ne, dabar tu per daug supaprastini.
– Paaiškink!
– Ar nori pasakyti, kad žmogus planuoja viską, ką sapnuoja? Gal ir tiesa, kad Hildės tėtis žino viską, ką mes darome. Pabėgti nuo jo visažinystės turbūt taip pat sunku kaip nuo savo šešėlio. Bet – o tuo ir paremtas mano planas – neaišku, ar majoras iš anksto numato, kas vyks toliau. Gali būti, kad jis tai nusprendžia paskutinę akimirką, taigi kurdamas. Įmanoma, kad tokiomis akimirkomis patys galime valdyti savo žodžius ir poelgius. Žinoma, palyginti su majoro užmojais, ši iniciatyva tėra nepaprastai silpnas impulsas. Esam bejėgiai atsispirti išoriniams veiksniams: kalbantiems šunims, propeleriniams lėktuvėliams su sveikinimo juostomis, bananiniams laiškams ir užsakytoms audroms. Bet negalime visai paneigti, jog turime šiek tiek savarankiškumo.
– Kaip tai gali būti įmanoma?
– Suprantama, majoras mūsų mažame pasaulėlyje yra visažinis, bet tai nereiškia, kad jis visagalis. Turime bent stengtis gyventi taip, tarsi jo ne nebūtų.
– Atrodo, supratau.
– Būtų puiku, jei įsigudrintume padaryti ką nors savarankiškai – ko majoras net neįtartų.
– Kaip tai padaryti, jei mūsų nėra?
– Kas sakė, kad mūsų nėra? Svarbu ne tai, ar mes esame, bet kas mes esame. Net jei pasirodytų, jog tesame susiskaldžiusios majoro sąmonės impulsai, mūsų būtis nepranyksta.
– Ir mūsų laisva valia išlieka?
– Aš pasistengsiu kaip nors tai išspręsti, Sofija.
– Bet net ir tai, kad tu stengiesi “tai išspręsti”, Hildės tėčiui kuo puikiausiai žinoma.
– Be jokios abejones. Bet jis nežino paties plano. Bandau surasti Archimedo tašką.
– Archimedo tašką?
– Archimedas buvo helenizmo mokslininkas. “Duok man tvirtą atramos tašką,- sakė jis,- ir aš pajudinsiu Žemę”. Mums reikia surasti tokį tašką, kad galėtume iškristi iš vidinės majoro visatos.
– Nieko sau sumanymas.
– Bet mes negalėsim pasprukti, kol nebaigėm filosofijos kurso. Kol kas jis mus per daug tvirtai laiko. Matyt, nusprendė, kad aš lydėsiu tave per visus šimtmečius iki mūsų laikų. Bet mums liko tik kelios dienos, kol jis kažkur Artimuosiuose Rytuose sės į lėktuvą. Jei, prieš jam grįžtant į Bjerkelį, neišsivaduosime iš jo kibios fantazijos, mes žuvę.
– Tu mane gąsdini…
– Iš pradžių turiu tau suteikti reikalingiausią informaciją apie prancūzų Šviečiamąjį amžių. Po to reikia trumpai aptarti Kanto filosofiją, kol galėsime priartėt prie Romantizmo. Be to, mudviem labai svarbus Hėgelis. Prašnekę apie jį, neišsiversime nepaminėję aršios Kirkegoro kritikos, nukreiptos prieš Hėgelio filosofiją. Keletą žodžių reikės tarti apie Marksą, Darviną ir Froidą. Jei pabaigoje spėsim pakalbėt apie Sartrą ir egzistencializmą, galėsime įgyvendinti savo planą.
– Kaip vienai savaitei – labai daug.
– Todėl reikia nedelsiant pradėti. Ar gali ateiti dabar?
– Man reikia į mokyklą. Bus nedidelės vaišės, po to išdalins pažymių knygeles.
– Pamiršk vaišes! Jei esame grynoji sąmonė, limonado ir saldumynų skonis tėra iliuzija.
– Bet pažymių knygelė…
– Sofija, tu arba gyveni mažoje kaip dulkelė nuostabios Visatos planetoje, esančioje vienoje iš šimto milijardų galaktikų – arba tesi pora elektromagnetinių impulsų kažkokio majoro sąmonėje. O tu dar kalbi apie “pažymių knygelę”! Turėtum gėdytis.
– Atsiprašau.
– Na, gerai, prieš mudviem susitinkant, gali užeit į mokyklą. Bus blogas pavyzdys Hildei, jei praleisi paskutinę dieną. Ji tikrai eina į mokyklą per savo gimtadienį, nes ji – angelas.
– Tuomet ateisiu iškart po mokyklos.
– Galime susitikti Majoro trobelėje.
– Majoro trobelėje?
Klept!
Hildė pasidėjo aplanką ant kelių. Tėtis privertė ją pajusti sąžinės graužimą, nes praleido paskutinę mokslo metų dieną. Tai nedorėlis!
Ji kurį laiką sėdėjo ir galvojo, kokį planą galėjo sumanyti Albertas. Gal pažiūrėt į paskutinį aplanko puslapį? Ne, būtų negarbinga, geriau paskubės skaityti toliau.
Hildė buvo įsitikinusi, jog iš esmės Albertas teisus. Kad tėtis žino, kas vyksta Sofijai ir Albertui, yra viena. Bet rašydamas jis tikrai nežino visko, kas bus toliau. Galbūt per skubą neapsižiūrės ir ką nors patašys ne taip, kaip norėjo. Štai toks “neapsižiūrėjimas” Sofijai su Albertu ir suteikia tam tikros laisvės.
Hildę vėl apėmė aiškus jausmas, kad Sofija ir Albertas iš tiesų yra. “Net kai jūra rami, nereiškia, kad nieko nevyksta jos gelmėje”,- pagalvojo ji.
Bet kodėl ji apie tai pagalvojo?
Tokių minčių, šiaip ar taip, nebūna paviršiuje.
Mokykloje Sofija buvo pasveikinta ir pagerbta, kaip ir pridera gimtadienio proga. Susilaukė ypač daug dėmesio galbūt todėl, kad jau iš pradžių buvo didelis sujudimas dėl pažymių knygelių ir limonado.
Vos tik mokytojas atsisveikino palinkėdamas geros vasaros, Sofija šovė namo. Joruna bandė ją sulaikyti, bet Sofija sušuko, kad turi kai kur suspėti.
Pašto dėžutėje rado du atvirukus iš Libano. Ant abiejų užrašyta “HAPPY BIRTHDAY – 15 YEARS”. Tai buvo proginiai atvirukai.
Vienas iš jų skirtas “Hildei Meler Knag, per Sofiją Amundsen…” Bet kitas – pačiai Sofijai. Ant abiejų buvo antspaudas. “JT batalionas, birželio 15-oji”.
Pirmiausia Sofija perskaitė savo atviruką:
Miela Sofija Amundsen! Šiandien ir tave noriu pasveikinti gimtadienio proga. Nuoširdžiausi sveikinimai! Ačiū už viską, ką lig šiol padarei dėl Hildės. Linkėjimų nuo majoro Alberto Knago.
Sofija nežinojo, kaip jai reaguoti į tai, kad Hildės tėtis pagaliau atsiuntė atviruką ir jai. Tai ją savotiškai sujaudino.
Hildės atviruke ji perskaitė:
Miela Hildele! Aš juk nežinau, koks dabar dienos ar paros laikas Litesande. Bet, kaip minėjau, tai nėra labai svarbu. Jei gerai tave pažįstu, per daug nepavėlavau su paskutiniu arba priešpaskutiniu sveikinimu iš čia. Bet neatsikelk pernelyg vėlai! Netrukus Albertas papasakos apie prancūzų Švietimo idėjas. Daugiausia dėmesio bus skiriama septyniems punktams. Šie septyni punktai tokie:
1. Kova su autoritetais
2. Racionalizmas
3. Švietimo idėja
4. Kultūrinis optimizmas
5. Atgal į gamtą
6. Humanizuota krikščionybė
7. Žmogaus teisės
Buvo akivaizdu, kad majoras juos vis dar seka.
Sofija atsirakino duris ir ant virtuvinio stalo paliko pažymių knygelę su visais penketais. Tuomet prasibrovė pro gyvatvorę ir nubėgo mišku.
Jai vėl teko persiirti per ežerėlį. Kai pasiekė kitą krantą, Albertas sėdėjo ant slenksčio. Rankos mostu pakvietė ją sėsti šalia.
Oras buvo gražus, bet nuo ežerėlio kilo drėgnas, vešus dvelksmas. Rodės, tarsi jis dar neatsigavo po audros.
– Eime tiesiai prie reikalo,- tarė Albertas.- Kitas žymus sistemintojas po Hjumo buvo vokietis Kantas. Bet ir Prancūzija XVIII amžiuje turėjo ne vieną garsų mąstytoją. Galima sakyti, kad pirmojoje XVIII amžiaus pusėje filosofijos centras buvo Anglija, XVIII amžiaus viduryje – Prancūzija, o amžiaus pabaigoje – Vokietija.
– Taigi iš vakarų pasislinko į rytus.
– Tikrai taip. Labai trumpai pristatysiu kai kurias mintis, kurios buvo bendros daugeliui Šviečiamojo amžiaus prancūzų filosofų. Čia turimi galvoje tokie garsūs vardai kaip Monteskjė, Volteras, Ruso ir daugelis kitų. Aš apsiribosiu septyniais pagrindiniais punktais.
– Ačiū, jie man iki skausmo pažįstami.
Sofija padavė jam atviruką nuo Sofijos tėvo. Albertas sunkiai atsiduso.
– Be reikalo jis tai padarė… Taigi pirmoji tema – kova su autoritetais. Daugelis prancūzų Švietimo filosofų lankėsi Anglijoje, kuri daugeliu atžvilgių buvo laisvamaniškesnė nei jų tėvynė. Čia juos sužavėjo anglų gamtotyra, ypač Niutonas ir jo universalioji fizika. Prancūzų švietėjus taip pat įkvėpė britų filosofija, visų pirma Lokas ir jo politinė filosofija. Grįžę į Prancūziją, jie paskelbė kovą seniesiems autoritetams. Jų manymu, svarbu nepasitikėti paveldėtomis tiesomis. Individas pats turi rasti atsakymą į visus klausimus. Tam didelės įtakos turėjo Dekarto tradicija.
– Nes jis viską pradėjo nuo pagrindų.
– Būtent. Kova su senaisiais autoritetais taip pat buvo nukreipta prieš Bažnyčios, karaliaus ir diduomenės valdžią. Šios institucijos XVIII amžiuje buvo daug galingesnės Prancūzijoje nei Anglijoje.
– Tada kilo revoliucija.
– Taip, 1789 metais. Bet naujosios idėjos atsirado anksčiau. Kitas svarbus žodis – racionalizmas.
– Pats Hjumas mirė tik 1776 metais. Tai maždaug dvidešimčia metų vėliau už Monteskjė ir tik dvejais metais anksčiau už Voltero ir Ruso mirtį 1778 metais. Bet visi trys lankėsi Anglijoje ir buvo gerai susipažinę su Loko filosofija. Tikriausiai atsimeni, kad Lokas nebuvo nuoseklus empirikas. Pavyzdžiui, jis manė, kad ir tikėjimas Dievu, ir kai kurios moralinės normos slypi žmogaus prote. Ši mintis taip pat sudaro prancūzų Švietimo filosofijos branduolį.
– Be to, minėjai, kad prancūzai visada buvo kiek didesni racionalistai nei britai.
– Ir šis skirtumas siekia viduramžius. Kai anglai kalba apie “common sense”, prancūzai postringauja apie “evidence”. Išverstas pažodžiui angliškas posakis reikštų “bendras patyrimas”, o prancūziškas – “aiškumas”.
– Suprantu.
– Panašiai kaip antikos humanistai – pavyzdžiui, Sokratas ir stoikai, -dauguma Švietimo filosofų tvirtai tikėjo žmogaus protu. Tai buvo taip akivaizdu, kad daugelis prancūzų Švietimą tiesiog vadina “racionalizmu”. Naujoji gamtotyra parodė, kaip protingai sutvarkyta gamta. Dabar Švietimo filosofai savo užduotimi laikė sukurti moralės, religijos ir etikos pagrindą, kuris atitiktų nekintamą žmogaus protą. Iš čia ir kilo pati švietimo idėja.
– O tai – trečias punktas.
– Imta kalbėti apie plačiųjų liaudies masių švietimą. Tai buvo geresnės visuomenės sąlyga. Manyta, kad skurdas ir priespauda kyla iš žmonių tamsumo ir prietarų. Todėl daug dėmesio buvo skiriama vaiku ir liaudies auklėjimui. Neatsitiktinai pedagogikos mokslas buvo pagrįstas Šviečiamajame amžiuje.
– Vadinasi, švietimo sistema atsirado viduramžiais, o pedagogika – Šviečiamajame amžiuje.
– Galima sakyti. Paminklas švietimo idėjai ne veltui yra enciklopedija. Turiu galvoje Enciklopediją, kurios 28 tomai buvo išleisti nuo 1751 iki 1772 metų, prisidedant visiems didiesiems švietėjams. Buvo sakoma, kad joje viskas yra: nuo adatų gamybos iki patrankų liedinimo.
– Kitas punktas – kultūrinis optimizmas,
– Kai aš kalbu, gal galėtum padėt atviruką į šalį.
– Atsiprašau.
– Švietėjai manė, kad, įgijusi proto ir žinių, žmonija imsianti daryti didelę pažangą. Tai tebuvo laiko klausimas, kada neprotingumas ir nežinojimas užleis vietą apsišvietusiai žmonijai. Ši mintis dar prieš porą dešimtmečių buvo gyva visoje Vakarų Europoje. Šiandien nebesame tokie tikri, kad pažanga neša vien gėrį. Bet “civilizaciją” ėmė kritikuoti dar prancūzų švietėjai.
– Tai gal tegu jie ir kalba.
– Civilizacijos kritikai paskelbė Šūkį “atgal į gamtą”. Tačiau gamtą Švietėjai beveik prilygino protui. Protas žmogui duotas gamtos – priešingai nei Bažnyčia ir civilizacija. Buvo pabrėžiama, kad “primityvios” tautos esti sveikesnės ir laimingesnės už europiečius, nes jos nesančios civilizuotos. Mintį, jog turime grįžti į gamtą, iškėlė Ruso. Gamta yra gera, o žmogus iš prigimties taip pat geras. Blogis slypi visuomenėje. Taip pat Ruso teigė, kad vaikas kiek galima ilgiau turi išsaugoti savo “natūralų” nekaltumą. Galima sakyti, kad mintis apie vaikystės vertę atsirado Šviečiamajame amžiuje. Anksčiau į vaikystę buvo žiūrima kaip į pasiruošimą suaugusiojo gyvenimui. Bet mes juk – žmonės ir pradedame savo gyvenimą Žemėje, būdami vaikai.
– Ir aš taip manau.
– Ir religija turėjo tapti “natūrali”.
– Ką tai reiškia?
– Ir religija turi būti pritaikoma “natūraliam” žmogaus protui. Daug kas kovojo už humanistinę krikščionybės sampratą, o tai jau – šeštasis sąrašo punktas. Taip pat buvo daug nuoseklių materialistų, kurie netikėjo Dievą ir pasisakė už ateistine pasaulėžiūrą. Tačiau dauguma Švietimo filosofių manė, kad neišmintinga vaizduotis pasaulį be Dievo. Tam pasaulis per daug gerai sutvarkytas. Tokio požiūrio laikėsi, pavyzdžiui, Niutonas. Taip pat buvo manoma, jog protinga tikėti sielos nemirtingumu. Kaip ir Dekarto filosofijoje, tai tapo daugiau proto nei tikėjimo klausimu.
– Tai mane šiek tiek stebina. Manyčiau, jog tai – tipiškas pavyzdys to, kuo galima tikėti, o ne žinoti.
– Bet tu negyveni XVIII amžiuje. Švietėjų nuomone, krikščionybė turėjo atsikratyti neprotingų dogmų ir teiginių, kurie Bažnyčios istorijoje buvo prikergti prie paprastų Jėzaus tiesų.
– Dabar suprantu.
– Daug buvo ir vadinamojo deizmo šalininkų.
– Paaiškink!
– Deizmu vadinamas požiūris, kad kažkada, labai labai seniai, Dievas sukūrė pasaulį, bet nuo to laiko šiame pasaulyje nebuvo apsireiškęs. Taip Dievas tapo “aukščiausia būtybe”, kuri žmonėms apsireiškia tik per gamtą ir jos dėsnius – taigi neapsireiškia “antgamtiškai”. Tokį “filosofinį Dievą” sutinkame ir Aristotelio filosofijoje. Jis Dievą laikė Visatos “pirmąja priežastimi”, arba “pirmuoju judintoju”.
– Liko paskutinis klausimas – žmogaus teisės.
– Bet galbūt – pats svarbiausias. Apskritai galima sakyti, kad prancūzų Švietimo filosofija buvo labiau pritaikoma praktikoje nei anglų filosofija.
– Jie darė iš savo filosofijos išvadas ir jomis vadovavosi?
– Taip, prancūzų švietėjai nepasitenkino teoriniais išvedžiojimais apie žmogaus vietą visuomenėje. Jie aktyviai kovojo už vadinamąsias piliečių “prigimtines teises”. Pirmiausia tai pasireiškė kova su cenzūra – taigi ir už spaudos laisvę. Religijos, moralės ir politikos srityje kiekvienam turėjo būti garantuota teisė laisvai mastyti ir reikšti savo nuomonę. Taip pat buvo kovojama su vergvaldyste, už žmogiškesnį elgesį su įstatymų laužytojais.
– Manau, galėčiau beveik su viskuo sutikti.
– Žmogaus teisių neliečiamumo principas galiausiai buvo įteisintas “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje”, kurią 1789 metais paskelbė Prancūzijos nacionalinis susirinkimas. Ši žmogaus teisių deklaracija sudarė mūsų, norvegų, 1814 metų Konstitucijos pagrindą.
– Bet daug žmonių tebekovoja dėl šių teisių.
– Deja, taip. Bet Švietėjai siekė apibrėžti tam tikras teises, kurias Privalo turėti visi žmonės vien dėl to, kad yra gimę žmonėmis. Tai ir yra “prigimtinės” teisės. Ligi šiol kalbama apie “prigimtinę teise”, kuriai neretai prieštarauja šalies įstatymai. Ir mūsų dienomis pavieniai asmenys arba gyventojų grupės remiasi “prigimtine teise”, sukildami prieš beteisiškumą, nelaisvę ir priespaudą.
– O kaip dėl moterų teisių?
– Per 1789 metų revoliuciją buvo paskelbtos teisės, kurios turėjo galioti visiems piliečiams. O “pilietis” paprastai reiškė “vyras”. Tačiau Didžioji prancūzų revoliucija buvo moterų judėjimo pradžia.
– Pačiu laiku.
– Dar 1787 metais Švietėjas Kondorsė rašė apie moterų teises. Jis teigė, kad moterys turi tas pačias prigimtines teises kaip vyrai. 1789 metų revoliucijoje moterys labai aktyviai kovoja prieš senąją feodaline visuomenę. Jos, pavyzdžiui, vadovavo demonstracijoms, dėl kuriu karalius buvo priverstas persikelti į Versalio rūmus. Paryžiuje buvo steigiamos įvairios moterų grupės. Be lygių politinių teisių su vyrais, jos reikalavo pakeisti vedybų įstatymus ir pagerinti socialines moterų gyvenimo sąlygas.
– Ar jos gavo šias teises?
– Ne. Kaip ne vieną kartą anksčiau, moterų teisių klausimas buvo iškeltas revoliucijos metu. Bet kai tik buvo įvesta nauja tvarka, visuomenėje vėl įsiviešpatavo vyrai.
– Nieko nuostabaus.
– Viena iš moterų, aktyviausiai kovojusiu už moterų teises Didžiosios prancūzų revoliucijos metu, buvo Olimpa de Gūž. 1791 metais – taigi praėjus dvejiems metams po revoliucijos – ji paskelbė moterų teisių deklaracija. Piliečio teisių deklaracijoje nebuvo nė vieno straipsnio apie moterų prigimtines teises. Olimpą de Gūž reikalavo, kad moterims būtų suteiktos tos pačios teisės kaip ir vyrams.
– Ir kuo tai baigėsi?
– 1793 metais ji buvo giljotinuota. Taip pat buvo uždrausta bet kokia politinė moterų veikla.
– Fu, kaip bjauru!
– Tik XIX amžiuje moterų judėjimas sustiprėjo – ir Prancūzijoje, ir visoje Europoje. Ilgainiui ši kova davė vaisių. Bet, pavyzdžiui, Norvegijoje balsavimo teisę moterys gavo tik 1913 metais. Ir iki šiol daugelyje šalių moterys tebekovoja už lygias teises.
– Mano parama joms garantuota.
Albertas įsmeigė akis į ežerėlį. Netrukus tarė:
– Matyt, tiek ir norėjau papasakoti apie Švietimo filosofija.
– Ką reiškia “matyt”?
– Rodos, nieko nepamiršau.
Sulig tais žodžiais ežerėlis suvilnijo. Jo vidury vanduo nei iš šio, nei iš to sukunkuliavo. Netrukus iš vandens iškilo didelis baisus padaras.
– Jūros pabaisa!- sušuko Sofija.
Tamsusis padaras pasirangė ir vėl nėrė į gelmę, o vanduo liko toks pat ramus kaip anksčiau. Albertas nusisuko.
– Eime į vidų,- tarė jis. Abudu pakilo ir įėjo į trobelę.
Sofija atsistojo priešais Berklio ir Bjerkelio paveikslus. Ji mostelėjo į Bjerkelio paveikslą ir tarė:
– Manau, kad Hildė kažkur čia gyvena.
Tarp paveikslų kabojo siuvinėtas audeklas. Ant jo buvo užrašyta: “LAISVĖ, LYGYBĖ, BROLYBĖ”.
Sofija pasisuko į Albertą.
– Ar tu jį čia pakabinai?
Jis graudžia mina papurtė galvą.
Tada Sofija pastebėjo, kad ant židinio atbrailos guli vokas. Ten buvo užrašyta: “Hildei ir Sofijai”. Sofija iškart suprato, nuo ko laiškas. Tai šis tas nauja: jis ėmė su ja skaitytis.
Sofija atplėšė voką ir garsiai perskaitė:
Mielosios! Sofijos filosofijos mokytojas dar turėtų pabrėžti, kad Švietimo idėjos atsispindi idealuose ir principuose, kuriais vadovaujasi JT. Prieš porą šimtmečių šūkis “Laisvė, lygybė, brolybė” padėjo suvienyti prancūzų buržuaziją. Šiandien tie patys žodžiai turi sujungti visą pasaulį. Kaip niekada anksčiau svarbu, kad žmonija taptų viena didele šeimą. Palikuonys – tai mūsų vaikai ir anūkai. Kokį pasaulį jie paveldės iš mūsų?
Hildės mama šūktelėjo, kad po dešimties minučių prasidės “Derikas” ir kad pica jau kepa. Nuo skaitymo Hildė jautėsi pavargus. Atsikėlė juk šeštą valandą.
Vakare ji nusprendė kartu su mama švęsti savo penkioliktąjį gimtadienį, Bet pirmiausia kai ką turėjo pasižiūrėti enciklopedijoje.
Gūž… ne. De Gūž? Irgi ne. Olimpą de Gūž? Ničnieko! Enciklopedijoje nebuvo nė žodžio apie moterį, kuri nuteista myriop už dalyvavimą politinėje moterų veikloje. Ar ne skandalas?
Tikriausiai tai nebuvo vien tėčio pramanas?
Hildė nubėgo į apačią atsinešti didesnės enciklopedijos.
– Man reikia kai ką pasižiūrėti,- paaiškino ji apstulbusiai mamai.
Ji pasiėmė tomą nuo FOR iki GV ir vėl nubėgo į savo kambarį.
– Gūž… štai!
Gūž (Gouges) Marija Olimpą (1748-1793), pranc. rašytoja. Aktyviai dalyvavo Didžiojoje pranc. revoliucijoje, leido brošiūras socialiniais klausimais, parašė keletą dramų. G. yra viena iš nedaugelio to meto kovotojų už lygias moterų ir vyrų teises. 1791 m. paskelbė “Moterų teisių deklaraciją”. 1793 m. už Liudviko XVI gynimą ir Robespjero kritiką giljotinuota. (Lit.: L.Lacour, “Les Origines du feminisme conteporain”, 1900)
