Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Ženklas

Ir kai po tos nakties išaušo rytas, Zaratustra iš guolio savo tuoj pašoko, apjuosė strėnas juosta ir iš olos savos išėjo, toks švytintis, stiprus, lyg ryto saulė, kuri iš už tamsių kalnynų teka.

“Tu šviesuly didysis,- prabilo tais pačiais jis žodžiais, kuriuos kadaise buvo sakęs,- skvarbi akie tu laimės, kokia gi tavo laimė būtų, jei neturėtum t ų, kuriems siunti tu šviesą savo!

Ir jei landynėse jie pasiliktų, kai tu jau nebemiegi, kai tu jau ateini ir dalini, ir dovanoji,- kaip gėda tavo išdidi rūstautų!

Tiek to! Jie dar į aki tebeduoda, šitie didžiųjų siekių žmonės, kai a š esu pakilęs; ne j i e tikrieji mano pasekėjai ! Ne jų čionai kalnuos aš laukiu.

Aš savo darbo noriu imtis, į savo dieną žengti, bet nesupranta jie, kas ženklus mano rytmečio sudaro, o žingsniai mano – jiems nereiškia pabudimo šauksmo.

Jie tebemiega dar oloj manojoj, jų sapnas geria dar dainas manas svaigiąsias: Tačiau ausų, kurios m a n ę s klausytųs, ausų tų k l a u s a n č i ų j ų – nėra išvis jų kūne.”

Štai ką Zaratustra sau mintyse kalbėjo, kuomet tekėjo saulė; staiga jis klausiamai aukštyn sužiuro, nes virš galvos išgirdo šaižų klyksmą erelio savo. “Puiku! – sušuko jis į aukštį.- Patinka šitaip man ir šitaip turi būti. Žvėreliai mano nebemiega, nes aš esu pabudęs.

Erelis mano jau akis atmerkęs ir kaip ir aš pagerbia saulę. Ereliškais nagais jis naują šviesą griebia. Jūs esate tikri žvėreliai mano; aš myliu jus be galo.

Tačiau dar neturiu žmonių savų tikrųjų!”-

Štai taip Zaratustra kalbėjo; bet tą akimirką jisai pajuto, tarytum paukščių begalybė aplink jį skraidę ir plasnoję būtų,- ir tas šnarėjimas sparnų daugybės, ir tas grūdimasis aplink jo galvą jį privertė net užsimerkti. Ir iš tiesų lyg debesis tie paukščiai jį užgriuvo, lyg debesis strėlių, į priešą naują paleistų. Tačiau čia debesis tik meilės buvo, ir leidos jis ant naujo draugo.

“Kas daros su manim?”- Zaratustra nustebęs patsai savęs paklausė, iš lėto sėsdamasis ant akmens didžiulio, kuris prie jo olos angos stovėjo. Bet kai jis rankom mostagavo, norėdamas nuo tų švelnių paukštelių apsiginti, dalykas dar keistesnis jam nutiko: netyčia jo ranka sučiupo tankių šiltų plaukų ar vilnų kuokštą; ir tuo metu šalia staugimas pasigirdo,- švelnus ir pratisas staugimas liūto.

“A t e i n a ž e n k l a s!” – tarė jis negarsiai, ir jo širdis pasikeitė iš karto. Ir iš tikrųjų, kai šiek tiek prašvito, išvydo jis prie kojų geltoną ir didžiulį žvėrį, kurs savo galvą jam prie kelių glaudė, vis nenorėdamas iš meilės pasitraukti, ir elgėsi lyg šuo, atradęs vėlei šeimininką savo. Bet ir balandžiai uoliai savo meilę rodė, ne ką mažiau už liūtą; ir kai tiktai koks nors balandis praskrisdavo jam pro pat nosį, papurtydavo liūtas galvą, stebėjosi ir juokės.

Matydamas tą vaizdą visą, Zaratustra tik šiuos žodžius pasakė: “N e b e t o l i v a i k a i m a n i e j i, v a i k a i m a n i e j i”,- ir jau daugiau nebekalbėjo. Širdis jo atsileido, o skruostais ašaros riedėjo, nukrisdamos ant rankų. Sėdėjo jis, nebematydamas jau nieko, nepajudėdamas iš vietos, net nesigindamas nuo paukščių ir neatstumdamas nuo kojų liūto. Balandžiai skraidė tik aplinkui, vis ant pečių jam tūpė, žilus jo plaukus glamonėjo, be paliovos švelnumą rodė ir džiūgavo be galo. O tvirtas liūtas ašaras jam laižė, kurios ant Zaratustros rankų krito, vis urgzdamas nedrąsiai. Štai šitaip elgėsi šitie gyvūnai.

Tas viskas truko ilgą laiką arba visai trumpai tetruko: nes juk, teisybę sakant, tokiems dalykams žemėj nėra iš viso j o k i o laiko.- O tuo metu didžiųjų siekių žmonės, kurie oloj nakvojo, jau atsikėlę buvo ir eisenai rikiavos, ketindami išeiti Zaratustros pasitikti ir labo ryto palinkėti, nes jie pabudę pastebejo, kad Zaratustros jau tarp jų nebuvo. Tačiau kai jie olos priėjo angą ir žingsnių šlamesys lauke jau pasigirdo, sukluso liūtas galingasis, nusigręžė staiga nuo Zaratustros ir šoko, žvėriškai riaumodamas, į olą; visi didžiųjų siekių žmonės, išgirdę jo staugimą, suriko lyg vienu balsu ir smuko vėl atgal į vidų ir tą akimirką pradingo.

Zaratustra palengva atsistojo, apsvaigęs, pasimetęs, aplink nustebęs apsidairė, širdies savosios pasiklausė ir, mintyse paskendęs, stovėjo vienui vienas. “Tad ką aš čia girdėjau? – paklausė jis galų gale iš lėto.- Kas su manim čia darės?”

Bet atmintis jam grįžo vėlei, ir jis išsyk suvokė, kas atsitikę buvo tarp vakar ir šio ryto. “Štai čia akmuo tas pats,- jisai kalbėjo, ranka sau glostydamas barzdą,- ant j o juk vakar saulei tekant aš sėdėjau; juk čia, toj vietoj, pranašautojas priėjo, ir čia pirmiausia išgirdau tą šauksmą, kurį ką tik dabar girdėjau, tą didelį nelaimės šauksmą.

O, jūs didžiųjų siekių žmonės, tai j ū s ų buvo ta nelaimė, kurią man vakar pranašautojas senasis pranašavo,

– kad jums nelaimėje padėčiau, norėjo jis mane sugundyt, suvedžioti: ‘O, Zaratustra,- man jisai kalbėjo,- aš tavo nuodėmei didžiausiai sugundyti tave esu atėjęs.’

Ką, mano nuodėmei didžiausiai? – Zaratustra sušuko ir juokėsi piktai iš žodžių savo.- K a s liko man daugiau nei mano nuodėmė didžiausia?”

Ir vėl Zaratustra mąstyti ėmė, ant savo didžiojo akmens palengva atsisėdęs. Tiktai staiga jis vėl pašoko:

“U ž u o j a u t a! U ž j a u s t d i d ž i ų j ų s i e k i ų ž m o g ų! – sušuko jis ir veidas jo sustingo.- Tiek to! T a m – buvo savas laikas!

Kančia mana, užuojauta manoji – ką visa tai man reiškia! Bene aš l a i m ė s siekiu? Aš d a r b o savo trokštu!

Puiku! Jau liūtas pasirodė, nebetoli vaikai manieji, Zaratustra subrendo, manoji valanda atėjo:

Tatai yra m a n a s i s rytas, m a n a diena jau aušta: t a d k i l k g r e i č i a u, a r t ė k i, v i d u r d i e n į d i d y s i s!”-

Štai taip Zaratustra kalbėjo ir jau olon savon daugiau negrįžo: toks švytintis, stiprus, lyg ryto saulė, kuri iš už tamsių kalnynų teka.