Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Vakarienė
Kaip tik dabar aiškiaregys nutraukė pasveikinimą Zaratustros ir jo svečių kalbas visokias: jisai Prasiveržė į priekį, kaip tas, kurs nė minutės laiko gaišt negali, sugriebė ranką Zaratustros ir taip sušuko: “bet, Zaratustra!
Dalykas vienas juk už kitą būtinesnis, – taip pats sakyti mėgsti; tad štai, dabar m a n vienas daiktas už kitą būtinesnis.
Įterpti žodį savo aš norėčiau: ar tu ne v a i š ė m s čia mane esi pakvietęs? Ir dar yra čionai tokių nemaža, kurie netrumpą kelią nukeliavę. Turbūt ne kalbomis žadi mus pamaitinti?
Per daug visi jūs priminėt man šičia ir šalimus, ir skendimus, ir dusimus visokius, ir negandas kitas dar kūno; tačiau bėdos m a n o s i o s nepriminė čia niekas,- badu numirt pavojaus…”
(Štai taip aiškiaregys kalbėjo; bet kai žvėreliai Zaratustros šituos žodžius išgirdo, jie tuoj pabėgo išsigandę, nes tik dabar suprato, jog to, ką dieną jie prinešę buvo, toli gražu užtekt negali net aiškiaregiui tam vienam užkimšti.)
“Taip pat iš troškulio nukeipti,- aiškiaregys pradėtą kalbą tęsė.- Ir nors čia vandenį girdžiu čiurlenant, kaip ir kalbas išmintingąsias, be perstojo ir gausiai: tačiau aš – noriu v y n o!
Žinia, juk ne kiekvienas į Zaratustrą nusidavęs, kurs nuo gimimo vandenį tik geria. Vanduo taip pat pavargėliams netinka ir tiems, kas jau nuvyto; tad m u m s priklauso vynas,- tik j i s pagydo greitai ir sugrąžina tuoj sveikatą!”
Kuomet aiškiaregys maldavo vyno, ta proga ir karalius, kurs iš kairės stovėjo, tasai tylenis, galų gale prakalbo. “Vynu,- jisai pasakė,- m e s pasirūpinę jau esam kartu su broliu mano, karaliumi iš dešiniosios pusės: mes vyno turime kiek reikia,- net visą asilą pilniausią. Dabar tik duonos trūksta.”
“O jos,- Zaratustra nusišypsojo,- kaip sykis jos vienišiai ir neturi. Tačiau žmogus ne vien tik duona gyvas, bet ir mėsa riebių ėriukų, o jų turiu čionai net porą;
– skubiausiai reikia j u o s paskersti, paskui, įtrynus prieskoniais su šalavijais, gardžiai iškepti: taip mėsą paruoštą aš mėgstu. Taip pat netrūksta vaisių ir šaknelių, gana gerų visiems smaližiams bei smaguriams; yra dar riešutų bei kitokių gliaudenti tinkamų dalykų.
Štai taip mes greit suruošim puotą gerą. Ir kas norės drauge malšinti alkį, turės ir darbu prisidėti, neišskiriant karalių. Pas Zaratustrą net karalius gali būt virėju.”
Šis siūlymas visiems patiko; tik vienas elgeta tas savanoris mėsos nei vyno, nei šaknelių negeidavo.
“Tik paklausykit, ką jis kalba, Zaratustra – rajūnas šitas! – juokaudamas jis tarė.- Ar žmonės tam į kalnus eina, urvuos vienatvėj užsidaro, kad štai tokias puotas jie keltų?
Dabar man aišku pasidarė, ko jis kadaise mus mokino: ‘Tebus pagarbintas mažutis skurdas!’, ir kam jis elgetas išnaikint nori.”
“Nenusimink,- Zaratustra atsakė.- Būk kaip ir aš, puikiausiai nusiteikęs. Laikykis įpročių savų, žmogau dorasai, kramtyki grūdus savo, gerk vandenėlį savo ir girk valgius savuosius, jei tik jie džiaugsmą tau suteikia!
Esu įstatymas tiktai saviesiems, bet ne įstatymas v i s i e m s. Tačiau manim kas sekti nori, tvirtų tam kaulų būti reikia ir kojas tas lengvas turėt privalo;
– kariaut ir švęsti mėgti reikia, paniurėliu nebūti, užsižiopsojusiu svajūnu, o išmėginimams sunkiausiems kaip savo šventei būti pasirengęs, be to, dar sveikas būt ir tvirtas.
O tai, kas iš visų geriausia, priklauso man ir pasekėjams mano; ir jeigu mums neduoda šito, pasiimam mes patys: ir maistą kuo geriausią, ir dangų kuo skaidriausią, mintis stipriausias; moteris gražiausias!”-
Štai taip Zaratustra kalbėjo; tačiau iš dešinės karalius jam atsakė: “Keisti dalykai daros! Ar kada nors tokių gudrių minčių yra ištarusios išminčiaus lūpos?
Išties didžiausia retenybė toksai išminčius, kuris, be viso kito, gudrus yra ir asilu kurio tikrai nepavadinsi.”
Štai taip karalius dešinys kalbėjo, vis negalėdamas atsistebėti; o asilas prie jo kalbos piktai pridūrė: “T-I-A-A-A-I-P”. Tačiau tatai pradžia tik buvo to ilgo valgymo drauge susėdus, kurį istorijas aprašančiosios knygos, paskutiniąja vakariene, pavadino. Ir jos metu daugiau jau apie nieką nekalbėta, tiktai apie d i d ž i ų j ų s i e k i ų ž m o g ų.
