Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Septyni antspaudai
Arba: teigimo ir baigties giesmė
1
Ir jei esu aiškiaregys aš tikras ir kupinas tos aiškiaregio dvasios, kuri kalnynu aukštu tarp jūrų štai dviejų keliauja,-
tarp praeities ir ateities keliauja kaip debesis sunkus,- ir priešas žemumų tvankiųjų ir viso, kas yra pavargę ir mirti nei gyventi nebenori:
žaibams tamsioj krūtinėj pasirengęs ir šviesai išganingai, pritvinkęs tų žaibų, kurie, pritardami jų pranašiškiems blyksniams, vis sako “Taip!” ir žodį šį šypsniu palydi;
– bet palaimingas tas, kurs taip pritvinkęs! Ir iš tiesų ilgai kabot ties kalnu turi, kaip debesis audros apsunkęs, tasai, kas ateities įžiebti žiburį privalo!
O, kaipgi neturėčiau siekti amžinybės ir žiedo to vestuvinio brangiausio,- to žiedo sugrįžimo!
Dar niekad moters man sutikt neteko, kurią savų vaikų aš motina matyt norėčiau, nebent tai moteris tik toji būtų, kurią aš myliu: nes myliu aš tave, o, amžinybe!
N e s m y l i u a š t a v e, o, a m ž i n y b e!
2
Ir jei kadaise pyktis mano kapus įniršęs griovė, ribas pažyminčiuosius akmenis iš vietos stumdė ir lenteles senąsias stačiom pakalnėm rito:
ir jei kadais patyčios mano žodžius suplėkusius išblaškė, ir atėjau aš tartum šluota visiems vorams kryžiuočiams ir tartum skersvėjis – kapų rūsiams pridvisusiems seniesiems;
ir jei kadais triumfuodamas sėdėjau ten, kur palaidoti dievai senieji guli šalia paminklų tiems seniems šmeižikams, kurie pasaulį dergė, ir laiminau pasaulį, jį mylėjau;
– nes ir bažnyčias, ir dievų kapus aš myliu, jei tik dangus tyra akim per jų įgriuvusias lubas į vidų žvelgia; mielai aš augu lyg žolė, lyg tos raudonosios aguonos ant subyrėjusių bažnyčių –
O, kaipgi neturėčiau siekti amžinybės ir žiedo to vestuvinio brangiausio,- to žiedo sugrįžimo?
Dar niekad moters man sutikt neteko, kurią savų vaikų aš motina matyt norėčiau, nebent tai moteris tik toji būtų, kurią aš myliu: nes myliu aš tave, o, amžinybe!
N e s m y l i u a š t a v e, o, a m ž i n y b e!
3
Ir jei kadais mane aplankė kūrybos įkvėpimas ir dvelksmas dangiškosios būtinybės, kuri net atsitiktinybės šokt ratelius žvaigždžių priverčia:
ir jei kadaise aš juokiausi, kaip juokiasi kūrybos žaibas, kurį dar ilgas veiksmo griausmas, nors ir griaudėdamas, tačiau klusniai palydi:
ir jei kadais prie žemės dieviškojo stalo aš su dievais žaidžiau kauliukais, kad žemė net drebėjo ir pleišėjo, ir ugnines upes paviršiun prunkštė:
– nes stalas dieviškas – tai žemė, drebanti nuo žodžių – naujų ir kūrybingų – ir nuo kauliukų trenksmo, kai žaisdami dievai juos mėto:-
O, kaipgi neturėčiau siekti amžinybės ir žiedo to vestuvinio brangiausio,- to žiedo sugrįžimo?
Dar niekad moters man sutikt neteko, kurią savų vaikų aš motina matyt norėčiau, nebent tai moteris tik toji būtų, kurią aš myliu: nes myliu aš tave, o, amžinybe!
N e s m y l i u a š t a v e, o, a m ž i n y b e!
4
Ir jei kadaise gurkšniais dideliais aš gėriau iš to putojančio ąsočio, kur viskas kuo puikiausiai sumaišyta;
ir jei ranka mana kadaise toliausia prie arčiausia pylė ir ugnį su dvasia, ir džiaugsmą su kančia, ir kas blogiausia su geriausia į viena dėjo;
ir jeigu pats esu aš kruopelytė anos išganingosios druskos, kuri visiems dalykams padeda ąsotyje gerai susimaišyti;
– nes esama juk druskos, kuri ir gėrį su blogiu susieja; nes ir didžiausias blogis yra paskanint vertas ir putom per kraštus ąsočio lietis,-
O, kaipgi neturėčiau siekti amžinybės ir žiedo to vestuvinio brangiausio,- to žiedo sugrįžimo?
Dar niekad moters man sutikt neteko, kurią vaikų savų aš motina matyt norėčiau, nebent tai moteris tik toji būtų, kurią aš myliu: nes myliu aš tave, o, amžinybe!
N e s m y l i u a š t a v e, o, a m ž i n y b e!
5
Ir jeigu palankus esu aš jūrai ir dar viskam, kas jūros būdą turi, ir palankiausias net tuomet, kai tai piktai man prieštarauja;
ir jei many ieškojimų aistra gyvena, kuri bures ton pusėn varo, kur dar neatrasta yra, ir mano toj aistroj siela jūreivio slypi;
ir jei kadaise triumfas mano skelbė: “Krantai išnyko – ir dabar grandinės man nukrito paskutinės,
– aplink mane beribė bekraštybė siaučia, tenai tolybėj man erdvė ir laikas žiba; pirmyn! Žvaliau! Širdie senoji!”-
O, kaipgi neturėčiau siekti amžinybės ir žiedo to vestuvinio brangiausio,- to žiedo sugrįžimo?
Dar niekad moters man sutikt neteko, kurią vaikų savų aš motina matyt norėčiau, nebent tai moteris tik toji būtų, kurią aš myliu: nes myliu aš tave, o, amžinybe!
N e s m y l i u a š t a v e, o, a m ž i n y b e!
6
Ir jei dorybė mano, dorybė tai – šokėjo, ir kojom savo aš abiem dažnai į auksu blizgančią smaragdinę ekstazę šokau;
ir jei piktybė mano, tai – besišypsanti piktybė, ir tupinti slaptai už rožių krūmų ir tvorų, lelijom apsodintų;
– nes juk šypsny visa piktybė susitelkia, tačiau savos palaimos išteisinta ir paskelbta šventąja;
– ir jei didysis mano tikslas būtų, kad visa, kas sunku, pasidarytų lengva, kiekvienas kūnas kad šokėju taptų, o kiekviena dvasia – paukščiu pavirstų: ir iš tikrųjų tai sudaro mano alfą ir omegą!-
O, kaipgi neturėčiau siekti amžinybės ir žiedo to vestuvinio brangiausio,- to žiedo sugrįžimo!
Dar niekad moters man sutikt neteko, kurią vaikų savų aš motina matyt norėčiau, nebent tai moteris tik toji būtų, kurią aš myliu: nes myliu aš tave, o, amžinybe!
N e s m y l i u a š t a v e, o, a m ž i n y b e!
7
Ir jei kadais tylias padanges tiesiau aš virš galvos savosios ir nuosavais sparnais skridau į tuos dangus, kuriuos aš pats buvau sukūręs;
ir jeigu į didžias šviesos platybes aš žaisdamas plaukiau ir laisvę mano paukščio išmintis aplankė;
– bet šitaip paukščio išmintis ši kalba: “Matai, nėra viršaus iš viso jokio, ir apačios jokios nėra! Ir mėtykis aplinkui, pirmyn, atgal, lengvasai! Dainuok! Daugiau nebekalbėki!
– Ar ne sunkiesiems žodžiai padaryti? Ar nemeluoja jie lengviesiems? Dainuok! Daugiau nebekalbėki!”-
O, kaipgi neturėčiau siekti amžinybės ir žiedo to vestuvinio brangiausio,- to žiedo sugrįžimo?
Dar niekad moters man sutikt neteko, kurią vaikų savų aš motina matyt norėčiau, nebent tai moteris tik toji būtų, kurią aš myliu: nes myliu aš tave, o, amžinybe!
N e s m y l i u a š t a v e, o, a m ž i n y b e!
