Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Burtininkas

Kuomet Zaratustra pro uolą vieną suko, pamatė jis ant kelio žmogų, kurs draskėsi ir skėryčiojos lyg beprotis ir pagaliau ant žemės krito kniūpsčias. “Palauk! – Zaratustra sušuko mintyse.- Tenai turėtų būt žmogus didžiųjų siekių: jisai, matyt, pagalbos šaukias,- reik pažiūrėt, ar jam kuo galima padėti.” Ir kai Zaratustra prie vietos tos pribėgo, kur matė žmogų, krentantį ant žemės, jis senį virpantį išvydo, kuris sustingusiom akim spoksojo; nors ir labai Zaratustra jau stengės pakelt jį ir ant kojų pastatyti, bet nieko gero neišėjo. Nelaimingasis, rodos, net nepastebėjo, kad apie jį kas šokinėja; o priešingai, jis žvalgės vis aplinkui ir rankomis jausmingai mostigavo, lyg jį pasaulis visas būt apleidęs ir pamiršęs. Bet pagaliau, ilgai drebėjęs ir trūkčiojęs bei raitęsis ant kelio, jis šitaip aimanuoti ėmė:

Kas sušildys mane ir kas myli mane dar?

Paduokit rankas man karštąsias!

Paduokit žarijų ąsotį man širdžiai!

Guliu aš pargriautas ir purtomas kūnu,

Lyg leisgyvis koks, kuriam kojas dar šildo –

Ir krečiamas karščių, nežinomų niekam,

Bijodamas dūrių strėlių smailiagalių ledinių,

Tavęs, o, mintie, vis vejamas baisiai!

Bevardi! Slėpūne! Tu siaube!

Medžiotojau tu, už debesų pasislėpęs!

Lyg žaibu tavuoju partrenktas,

Akie tu šaipūne, kuri iš tamsos į mane vis taip žiūri –

Drybsau čia ant žemės,

Voliojuos, raitausi,

Kančių amžinųjų prispaustas,

Pataikytas

Tavo, medžiokli žiauriausias,

O, tu, nepažįstamas – Dieve!

Giliau dar pataikyk!

Pataikyk dar kartą!

Badyk ir sulamdyk šią širdį!

Kam toji kankynė

Strėlėm bukadantėm?

Kam vėlei tu piktdžiūgos žvilgsniu,

Kančių žmogiškųjų ištroškęs,

Žvelgi į mane žaibašaudėm akim dieviškosiom?

Žudyt juk nenori,

Kankint tik, kankinti!

Bet kam gi – m a n e taip kamuoti,

O, piktdžiūge tu, nepažįstamas Dieve?

Aha! Tu atsėlini tyliai?

Vidurnaktį tokį!

Ko reikia? Sakyki!

Mane tu stumi, jau pradedi spausti –

Palauki! Per daug jau prilindęs!

Šalin! Pasitrauki!

Girdi, kaip alsuoju –

Širdies tu manosios klausaisi,

Pavyde tu didis! –

Bet ko pavydėti?

Šalin! Pasitrauki! Kam kopėčios šitos?

V i d u n įsibrauti,

Į širdį patekti,

Į mano slapčiausias mintis tu įkopti

Panūdai?

Begėdi! Vagie nepažįstamas niekam!

Ką nori pavogti?

Ką nori išgirsti?

Ką nori kančiom sau išgauti,

Kankintojau mano nelabas?!

O – budeli tu dieviškasai!

Arba aš turiu, tarytum šunelis,

Po ko jomis šliaužioti tavo?

Arba atsidavęs, didžiai sužavėtas

Tau meile vizgenti?

Tu veltui taip stengies!

Stipriau dar įdurki,

Geluoni žiauriausias!

Ne ne! Ne šunelis – žvėris tik medžiojamas tavo

Esu aš, medžiokli nuožmiausias!

Belaisvis esu išdidžiausias aš tavo,

Plėšike padangių nelemtas!

Sakyki galiausiai!

Ko nori, bandite patilčių,

Ir ko iš m a n ę s tau prireikė?

Tu užslėptas žaibe! Nežinomas niekam!

Ko n o r i, sakyk, nepažįstamas – Dieve?

Tau išpirkos reikia?

Tai kiekgi norėtum?

Prašyki nemaža – taip pataria man išdidumas!

Ir daug nekalbėki – taip pataria man išdidumas dar kitas!

Aha!

Manęs – tu geidauji?

Manęs – ir dar viso?..

O!

Kam gi mane, kvaily, tau kankinti,

Į karstą varyt išdidumą tą mano?

Tu m e i l ė s suteiki – kas gali mane dar sušildyt?

Kas myli mane dar iš viso? –

Paduoki rankas man karštąsias,

Paduoki žarijų ąsotį man širdžiai,

Vienatvės kankinamam žmogui,

Paduoki man ledo, o je! – septynšalčio,

Kurs priešų geidauti išmoko,

Tad duok, pasiduoki,

Tu, prieše žiauriausias,

Patsai tu m a n! Pasiduoki!

Šalin!

Ir pats jis nuskrido,

Vienintelis draugas geriausias,

Ir priešas didžiausias

Nepažįstamas mano,

Tas budelis Dievas žiauriausias!-

– O ne!

Atgal tu sugrįžki,

Su savo kankynėm visom parsiraski!

Pas savo vienišių visų paskutinį

Tu grįžk atgalios, o, sugrįžki!

Visi mano ašarų sraunūs upeliai

Į tavąją pusę vis liejas!

Ir manojo jausmo liepsna paskutinė –

Ji t a u suliepsnos įsižiebus!

O, grįžki, sugrįžki,

Tu Dieve manasai, kurio nepažįstu!

Tu skausme, kankyne manoji!

Didžiausioji mano tu laime!

2

Bet čia Zaratustra ilgiau ištvert nebepajėgė, sugriebė lazdą savo ir ėmė iš visų jėgų tam aimanuojančiajam lygint šonus. “Ar liausies vieną sykį! – jis šaukė jam piktai šypsodamasis.- Nustok, artiste! Tu apsimetėli nelabas! Melagi paskutinis! Pažįstu aš tave – manęs tu neapgausi!

Tuojau tave ant kojų pastatysiu, tu burtininke piktas; tokiems kaip tu manęs nereikia mokyt – užkurti pirtį!”

“Užteks! – sušuko senis, pašokdamas nuo žemės.- Nemušk manęs daugiau, o, Zaratustra! Aš tik komediją norėjau suvaidinti!

Tatai man įprastas dalykas; tave aš patį išmėgint norėjau, vaidindamas šį farsą! Tikrai, prisipažįstu, mane tu permatei puikiausiai!

Tačiau nemaža ir tu pats parodei: b e g a i l e s č i o esi, o, Zaratustra išmintingas! Negailestingai ‘tiesomis’ savosiom plieki, lazda tavoji verčia pasakyti – š i t ą tiesą!”

“Nepataikauk! – Zaratustra atrėžė vis neatlėgęs dar ir piktas.- Tu nepataisomas artiste! Tu sukčius juk esi: nėra čia ko kalbėti – apie tiesą!

Tu povų pove, jūra tu tuštybės, k ą vaidinai tu prieš mane, kerėtojau nelabas, k u o aš turėjau patikėti, kai tu raudojai šitaip?”

“Aš d v a s i o s a t g a i l a u t o j ą,- atsakė senis,- aš j į tau vaidinau: tu pats tą pavadinimą esi kadais išradęs –

– poetą aš ir burtininką rodžiau, kurs dvasią savo prieš save nukreipia, aš persimainėlį tau vaizdavau, kurį žinojimas jo piktas ir sąžinė sušaldo.

Ir atvirai prisipažinki: juk nemažai užtruko, o, Zaratustra, kol permanei tu mano meną ir melagystę visą! T u p a t i k ė j ę s jau buvai nelaime mano, kai rankose laikei pakėlęs mano galvą,

– girdėjau aš tave taip aimanuojant: ‘Per maža žmogų šį mylėjo, per maža jį mylėjo!’ Ir kad man taip tave apgaut pavyko, dėl to krūtinėj džiūgavo piktybė mano.”

“Tu gudresnių nei aš esi apgavęs,- Zaratustra tvirtai pasakė.- Aš nesisaugau apgavikų, neatsargiam man r e i k i a būti: tokia valia likimo mano.

O tu – tu p r i v a l a i apgaudinėti: šitiek tave pažįstu! Tu visuomet turi būt daugiareikšmis! Ir netgi tai, ką tu dabar atvėrei, toli gražu nebuvo man nei didelė tiesa, nei melas!

Tu apsimetėli nelabas, juk tu kitaip ir negalėtum pasielgti! Net jei reikėtų tau nuogam prieš gydytoją stoti, tu savo ligą dar kaip nors padailintum ir padažytum.

Padailinai ką tik ir savo melą, kuomet sakei: ‘Aš t i k komediją norėjau suvaidinti!’ Čionai šio to ir r i m t a būta, nes tu e s i ir dvasios atgailautojas truputį!

Nesunkiai aš tave atspėju: visų kerėtoju esi tu pasidaręs, bet sau nebeturi nei melo, nei apgaulės,- pats sau esi tu atkerėtas!

Pasibjaurėjimo tu susilaukei,- ir tai vienintelė tiesa tavoji. Nė vieno žodžio jau neištari tu tikro, tiktai dar tikros lūpos tavo: ir tai yra koktumas, kuris prie jų prilipęs.”

Kas tu toksai esi? – dabar sušuko nuožmiu balsu kerėtojas senasis.- Kas drįsta su m a n i m kalbėti šitaip, su iš visų didžiausiu, kurie gyvena šiandien?”- ir iš akių jo žalias žaibas trenkė į Zaratustros pusę. Bet tuoj pasikeitė jisai ir taip liūdnu balsu kalbėti ėmė:

“Esu pavargęs aš, o, Zaratustra, ir man koktu nuo šito meno mano, nesu aš d i d e l i s, nėra ko apsimesti! Bet tu žinai gerai – ieškojau aš didybės!

Norėjau žmogų aš vaizduoti didį, ir daugelį įtikinti pavyko: bet šito melo aš ištverti nepajėgiau. Į jį ašai sudūžtu.

Juk viskas manyje, o, Zaratustra, yra gryniausias melas; bet tai, kad aš sudūžtu – tas sudužimas mano yra vien t i k r a s!” –

“Bet tau garbės tai teikia,- Zaratustra niūriai pasakė, nukreipdamas akis į šalį.- Garbės tau teikia tai, kad tu didybės siekei, bet tas tave taip pat išduoda. Nesi tu didis.

Tu burtininke piktas, senas, geriausia tavyje ir garbingiausia, ką vertinu labiausiai, yra kaip tik t a s a i dalykas, kad pavargai tu nuo savęs ir ištarei: ‘Nesu aš didis’.

D ė l t o gerbiu tave kaip dvasios atgailautoją: nors neilgai, nors truputėlį, bent šią akimirką buvai tu – tikras.

Tačiau sakyk, ko tu čia ieškai po kalnus ir girias m a n ą s i a s? Ir kai gulėjai m a n ant kelio, ką išbandyti manyje norėjai?

– Ką nustatyt tau m a n y j e reikėjo?”

Štai taip Zaratustra kalbėjo, ir akys jo žibėjo. O burtininkas senas kiek patylėjęs tarė: “Ar aš tave bandžiau? Aš vien tiktai – ieškojau.

Ir ieškau aš, o, Zaratustra, tokio, kurs būtų tikras ir teisingas, ir paprastas bei vienareikšmis; žmogaus sąžiningiausio, karaliaus išminties, šventuolio pažinimo, žmogaus aš didžio ieškau!

Ar tu to nežinai, o, Zaratustra? A š i e š k a u Z a r a t u s t r o s.”

Abu ilgam nutilo; Zaratustra paskendo savo mintyse, kad net akis užmerkė. Po to staiga į pašnekovą atsigrįžo ir, ranką jo sugriebęs, labai jau mandagiai, tačiau klastingai tarė:

“Gerai! Tenai aukštyn šis kelias veda, ir ten yra ola, kurioj Zaratustra gyvena. Joje gali ieškoti, ko rast norėtum.

Ir pasitarki su žvėreliais mano, su ereliu manu ir gyvate manąja: tepadeda jie tau ieškoti. Ola mana yra didžiulė.

Tačiau aš pats nesu lig šiolei žmogaus regėjęs didžio. O tam, kad didį būtų galima išvysti, tam akys ir žmonių net subtiliausių nėra šiandieną dar pakankamai įžvalgios. Dabar – minios juk karalystė.

Bet teko ir sutikt ne vieną, kurs stiepėsi ir pūtės, o žmonės rėkė: ‘Žiūrėkit va, žmogus štai didis!’ Tačiau kokia nauda iš dumplių tų! Galop tiktai išeina oras.

Juk ir varlė galiausiai sprogsta, kuri per daug ilgai jau pučias: tik pokšteli – ir viskas. Išpampusiam į pilvą bakstelt – tai išdaiga puikiausia. Ar girdite, berniukai!

Tokie yra minios dalykai šiandien: ir kas ten dar b e ž i n o, didu kas nors ar maža! Ir kas gi čia sėkmingai didybės taip ieškojo! Tiktai kvailys: kvailiams vien sekas.

Didžių žmonių tu ieškai, kvaily tu keistas? Ir k a s tave p a m o k ė? Ar tam šiandieną metas? O, tu ieškotojau nevykęs, ko – mėgini mane pristojęs?” –

Štai taip Zaratustra kalbėjo ir, puikiai nusiteikęs, su šypsena veide savais keliais nuėjo.