Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Apie palaimą prieš valią
Mįslių tokių prislėgtas ir kartulio kamuojamas širdy, Zaratustra per jūrą plaukė. Bet kai jis nuo salų palaimos ir nuo bičiulių savo per keturias dienas kelionės jau nutolęs buvo, tada jisai pajuto, jog skausmą savo visą yra įveikęs: su pergalės jausmu ir žengdamas žingsniu tvirtu, jis vėl į kelią savojo likimo stojo. Tuomet Zaratustra į savo džiūgaujančią sąžinę prabilo šitaip:
Ir vėl esu aš vienas, ir toks aš noriu būti, su tyru dangumi ir su laisvąja jūra; ir vėlei supa popietė mane aplinkui.
Popiet kadaise pirmą kartą radau aš bičiulius savuosius, popiet radau aš juos ir antrą kartą: tą valandą, kai visokia šviesa ramesnė pasidaro.
Nes jei kokia dalelė laimės dar tarp dangaus ir žemės vis keliauja, tai ieško ji šviesios sielos nakvynei: dabar i š l a i m ė s visokia šviesa yra ramesnė tapus.
O popiete gyvenimo tu mano! Kadais ir m a n o laimė į slėnį nusileido, kad sau nakvynę rastų: ir rado ji tuomet šias atviras, svetingas sielas.
O popiete gyvenimo tu mano! Aš viską atiduočiau, kad tik gyvu žodžiu mintis savąsias skleist galėčiau ir ryto aušrą tą vilties manos didžiausios dar turėčiau!
Sekėjų ir vaikų vilties s a v o s i o s ieškojo sau kadais kūrėjas; ir ką tu pasakysi: surasti jų jam nepavyko, mat jis pirma patsai turįs juos susikurti.
Esu tad darbą savo įpusėjęs, einu aš pas vaikus savuosius ir vėl grįžtu nuo jųjų: vaikų savųjų labui Zaratustra patsai siekt tobulybės turi.
Nes nuoširdžiai gali mylėti tik savo kūrinį ir vaiką; o kai didžiulė meilė pačiam sau apima tave, tuomet jinai yra nėštumo ženklas: aš šitaip esant pastebėjau.
Žaliuoja dar vaikai manieji pavasarėlį savo pirmą: prie vienas antro prisiglaudę ir vėjų draskomi drauge – tie medžiai sodo mano ir žemės karalystės nuostabiausios.
Išties! Kur medžiai šitaip stovi, prie vienas kito prisiglaudę, tenai y r a palaimos salos!
Bet vieną kartą juos išrausiu ir susodinsiu skyrium, kad taip vienatvės, atkaklumo ir atsargumo jie išmoktų.
Gumbuotas ir sukumpęs, tačiau lankstus ir tvirtas tegu tuomet kiekvienas sau prie jūros stovi, gyvenimo gyvasis švyturys, gyvenimo nenugalimo.
Tenai, kur audros jūron puola ir kur kalnai, straublius sumerkę, sau troškulį malšina, tegu nors kartą ten kiekvienas atstovi skirtą jam sargybą – dieninę ir naktinę, s a v e kad išmėgintų ir pažinimo pasisemtų.
Patikrintas jis turi būt ir atpažintas, ar jis – toks pat kaip aš, ir ar kilmės jis tokios pat, ar valdo jis atkaklią valią savo, tylėt ar moka net tuomet, kai kalba, ir pagaliau, ar pavaizduoti geba, kad duodamas jis i m a:-
– kad kada nors sekėju mano taptų, bendrakūrėju, bendrą šventę švenčiančiuoju: kurs valią Zaratustros ant lentelių rašo – kad vis dar tobulesnė būtų tobulybė.
Dėl jo ir tų, kas jam prilygsta, turiu aš p a t s ištobulėti: todėl dabar aš vengiu savo laimės ir visokioms nelaimėms atsiduodu – kad paskutinį kartą s a v e patikrint ir pažint galėčiau.
Ir iš tikrųjų laikas buvo eiti; tuomet šešėlis keliauninko, akimirka ilgiausia ir valanda tyliausia,- visi jie man kalbėjo: “Seniai jau laikas!”
Ir vėjas, pūsdamas per rakto skylę: “Eik šen!”- man tarė. Ir durys, atsivėrusios klastingai: “Na, eik!” – man liepė.
Tačiau grandinėm prirakintas buvau prie meilės aš vaikų savųjų: troškimas meilės man užnėrė kilpą šitą, kad aš grobiu savų vaikų pasidaryčiau ir dėlei jų save prarasčiau.
O trokšt – tai reiškia man: išnykęs būti. A š j u s t u r i u, v a i k a i m a n i e j i! Ir tam turėjime slypėti turi tikrumas visas ir dar tai, kad nieko aš turiu netrokšti.
Tačiau lyg ta višta perekšlė mane užtūpus buvo manosios meilės saulė, savuosiuos syvuos virė kunkuliavo – Zaratustra,- tuomet pradingo ir šešėliai, ir abejonės visos.
Aš šalčio ir žiemos jau laukt pradėjau: “O, kad žiema ir speigas mane vėl drebint imtų ir dantimis kalent pradėčiau!” – jau dūsauti buvau suskatęs,- ir ledo miglos iš manęs pakilo.
Ir praeitis manoji kapus savus atvėrė, atbudo skausmas vėl ne vienas, palaidotas dar gyvas: jisai tik išmiegojo, drabužiais įkapių aprengtas.
Ir visa tai ženklais man rėkė: “Jau laikas!” Bet aš negirdėjau,- kol pagaliau mana bedugnė pajudėjo ir dar mana mintis mane įkando.
O, tu mintie bedugne, mintie m a n o j i! Kuomet jėgų turėsiu girdėt, kaip tu kasi, ir nevirpėti?
Širdis mana net plyšti gali, kada girdžiu tave aš kasant! O tas tylėjimas tavasis net dusina mane, tylūne tu bedugne!
Nesu aš niekad dar išdr5sęs tave pakviest p a k i l t i, užtenka, kad tave su savimi – nešiojaus! Dar tiek stiprybės neturėjau, kad aš didžiausią liūto drąsą ir ryžtą jo didžiausią pajaust galėčiau.
Gana baisus man visad tavo sunkis buvo: bet dar įgysiu aš stiprybės ir liūto balsą dar įgausiu, ir jie tave pašauks pakilti!
Ir kai savy tatai įveikęs būsiu, aš ir kai ką didesnio dar įveiksiu; ir p e r g a l ė lai tobulybę mano vainikuoja!
O štai dabar klajoju nežinomom aš jūrom; netikėtumas pataikauja, tas saldliežuvis; į priekį ir atgal dairausi,- dar nematau aš galo.
Dar mūšio mano paskutinio nėra atėjus valanda,- o gal kaip tik dabar jinai ateina? Bet iš tiesų grožiu klastingu nūnai tik žiūri į mane gyvenimas ir jūra!
O popiete gyvenimo tu mano! O priešvakario laime! O uoste jūros begalinės! O taika nežinioj! Kaip netikiu jumis visais iš tikro!
Išties grožiu klastingu jūsų tikėt aš nepajėgiu! Į mylintį esu aš panašus, kurs netiki šypsniu, kai pernelyg jis aksominis.
Kaip atstumia jis mylimąją savo, išlikdamas švelnus netgi rūstybėj, tas pavyduolis,- taip atstumiu aš nuo savęs šią valandą palaimos.
Šalin, tu valanda palaimos! Drauge su tavimi palaima juk prieš valią man ,atėjo! Didžiausiam skausmui savo aš pasirengęs šičia stoviu: netinkamu laiku tu pasirodei!
Šalin, tu valanda palaimos! Verčiau nakvynės pas vaikus manus ieškoki! Skubėk dar priešvakary juos palaimint – palaiminti m a n ą j a laime!
Jau vakaras ateina: ir saulė leidžiasi iš lėto. Su ja – ir laimė mano!-
Štai taip Zaratustra kalbėjo. Ir visą naktį laukė jis nelaimės savo: tačiau perniek tasai laukimas. Naktis šviesi, rami išliko, ir laimė vis labiau pati prie jo artėjo. Bet paryčiais Zaratustra nusišypsojo, ir pašaipiai jis mintyse sau tarė: “Man laimė lekia iš paskos, ir taip yra dėl to, kad moterų nesivaikau, o laimė – ji juk moteris.”
