Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Apie nesuteptą pažinimą
Kai vakar Mėnuo patekėjo, maniau, kad Saulę jis gimdyti nori: jis toks platus ir nėščias ties horizontu plaukė.
Tačiau mane jisai apgavo tuo nėštumu savuoju; ir aš veikiau jau patikėsiu jį vyrą esant, o ne moterimi.
Žinia, nekoks jisai ir vyras, tasai drovus nakties svajoklis. Išties nėra jo sąžinė švari, kai jis namų stogais keliauja.
Nes pavydus ir geidulingas yra tas sutemų vienuolis, jis geidžia Žemės ir visų džiaugsmų, kuriuos patirt tik mylintiesiems lemta.
O ne! Nemėgstu katino stogų aš šito! Man šlykštūs tie, kas apie langus pridarytus slampinėja!
Maldingas ir tylus jis žengia dangaus žvaigždėtu kilimu: tačiau ne prie širdies man tylūs vyrų žingsniai, kurių nelydi žvangesys pentinų.
Dorų žmonių žingsnius kiti juk girdi, o katinas žeme vis sėlina slapčia. Pažvelki štai, kaip katinas Mėnulis slenka – be padorumo jokio.-
Palyginimą šitą aš duodu jums, jautrieji jūs veidmainiai, kurie neva “švariai pažinti” mokat! O vadinu aš jus – geismuoliais!
Ir jūs juk mylit Žemę ir tai, kas žemiška yra: nesunkiai aš jausmus atspėjau jūsų! – Tačiau gėdinga meilė toji ir sąžinės juodos joje nemaža,- Mėnuliui jūs prilygstat!
Nekęsti žemiškų dalykų kai kas išmokė jūsų dvasią, tik ne žarnyną jūsų: o j i s – kas jumyse stipresnio gali būti?
Ir jūs dvasia dabar iš gėdos rausta, kad šokt jai reikia pagal dūdą, kurią žarnynas jūsų groja, ir, vengdama savosios gėdos, ji griebias melo ir apgaulės.
“Didžiausias mano siekis būtų,- taip kalba sau jinai prisimelavus,- gyvenimą stebėti be troškimų, o ne kaip šuo, su liežuviu išleistu:
Patirti laimę vien tik stebint, apatiška valia, be egoizmo ir gobšumo – ir šaltu, abejingu veidu, bet girtomis akim Mėnulio!
O būtų man visų mieliausia,- taip suviliotoji dvasia save apgauna,- mylėti Žemę taip, kaip ją Mėnulis myli, ir tik žvilgsniu jos grožį liesti.
Ir šitai man tegu vadinas pažinimu visų daiktų n e s u t e p t u o j u, nes nieko man iš tų daiktų nereikia: išskyrus nebent viena – kad tarsi veidrodis su daug akių prieš juos stovėt galėčiau.”-
O, jūs jautrumo kupini veidmainiai, jūs geidulingieji visi! Jums trūksta geismo nekaltumo: todėl dabar jūs geismą šmeižiat!
Iš tikro Žemę jūs juk mylit ne kaip kūrėjai, gimdantieji ir atsinaujint norintieji!
Kame gi slypi nekaltybė? Ten, kur valia kūrybos reiškias. Ir tas, kas nori kurt įveikdamas save, tas man tyriausią valią turi.
O kurgi grožis glūdi? Tenai, kame visa valia n o r ė t i p r i v a l a u; tenai, kur aš mylėt ir žūti trokštu, kad idėja vien idėja neliktų.
Mylėt ir žūt: tai puikiai dera nuo amžių amžinųjų. Valia mylėt – tai reiškia būt taip pat ir mirti pasirengus. Štai taip aš jums kalbu, bailiai jūs nelemtieji!
Ir jūsų tas kastratiškas žvairus žvelgimas “stebėjimą” juk reiškia! Ir tai, kas bailio akimis save apžiūrinėti leidžias, tai “grožio” vardą gauna! O, jūs taurių vardų dergėjai!
Bet jūsų prakeikimas, nesuteptieji jūs ir šalininkai pažinimo tyro, bus tai, jog niekuomet jūs negimdysit: net jeigu platūs ir nėšti gulėsit horizonte!
Išties liete jums taurūs žodžiai liejas: ir turim mes jumis tikėti, kad perpildytos jūsų širdys, melagiai nelaimingi?
Bet m a n o žodžiai – menkaverčiai, jie neapkenčiami, sukti yra: mielai aš pakeliu nuo žemės, kas pastalėn nuo jūsų valgių stalo krenta.
Ir vis dėlto tais žodžiais savo – veidmainiais tais – gebu dar tiesą pasakyti! Te mano ašakos ir kiaukutai bei dyglapiai netikę – veidmainiams nosis pakutena!
Kur jūs ir jūsų valgių stalas, ten visuomet tik blogas kvapas tvyro: mintim gašliom, melu bei paslapčių daugybe tenai pritvinkęs oras!
Pirma savim jūs drįskit patikėti – pačiais savim ir dar žarnynu savo! Kas netiki savim pačiu – tas visuomet meluoja.
Jūs Dievo kaukę užsidėjot išties juk nuo savęs pačių, o, jūs “skaistuoliai”: už Dievo kaukės kirminas šlykštusis jūsų susirangė.
Iš tikro juk apgaudinėjat, jūs “stebintieji”! Taip pat ir Zaratustrai tas jūsų kailis dieviškas kadais akis apdūmęs buvo: atspėt jis nepajėgė, koks kamuolys gyvačių kiekvieno jūsų kailyje lindėjo.
Kadais maniau žaidimuos jūsų regis aš Dievo sielą žaidžiant, jūs pažinimo tyro korifėjai! Ir man tuomet atrodė, jog nebėra geresnio meno už tą, kurs jums priklauso!
Gyvačių mėšlas ir bjaurus dvokimas man tolumą užgožė: taip pat ir tai, kad driežo čia klasta gašliai aplinkui slampinėjo.
Tačiau a t s p ė j a u jūsų klastą: tuomet atėjo ir diena manoji – o štai dabar ji jums ateina,- pasibaigė Mėnulio meilės saitai!
Pažvelkite, kaip užkluptas, išblyškęs jisai – prieš žaviąją Aušrinę!
Nes jau ateina ji, ta žėrinčioji – ateina j o s i o s meilė Žemei! Troškimas kurt ir nekaltybė – tokia juk Saulės meilė!
Pažvelkit štai tenai, žiūrėkit, kaip nekantriai jinai virš jūros kyla! Ar meilės jos jūs troškulio, alsavimo jos karštojo nejaučiat?
Prie jūros nori ji priglausti lūpas ir jos gelmes sugert į aukšti: ir jūros geismas tūkstančiais krūtų tuojau pakyla.
Bučiuojama ir jūra n o r i būti, ji g e i d ž i a Saulės troškuli malšinti; ji n o r i tapti oru, aukščiu, taip pat šviesos taku, ir net pačia šviesa ji tapti trokšta!
Išties gyvenimą lyg Saulė myliu, taip pat visas gilias marias aš myliu.
Ir tai yra m a n pažinimas: nes visa, kas gilu, pakilti turi – į mano aukštį!-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
