Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Apie mokslininkus
Kai vieną kartą aš miegojau, priėjusi avis vainiką, nupintą iš gebenės, man nuo galvos kramsnoti ėmė,- ir ėsdama kalbėjo: “Zaratustra jau nebe mokslo vyras.”
Išdrožė taip ir, nosį išdidžiai užrietus, ji sau nuėjo. Man vaikas matęs apie tai pasakė.
Kaip miela čia gulėti, kur žaidžia tik vaikai, prie mūro sienos, jau baigiančios sugriūti, kur tiek dagių ir raudonų aguonų!
Esu dar mokslo vyras vaikams, dagiams ir raudonoms aguonoms. Jie nekalti visi yra, net jeigu jie ir pyksta.
Tačiau avims aš nebesu jau toks: likimas mano šitaip lemia – palaimintas jisai tebūna!
Nes kas teisybė, tai teisybė: aš išvykau iš tos buveinės, šulai, kur mokslo įsikūrę, ir netgi užtrenkiau duris kaip reikiant.
Per daug ilgai siela manoji sėdėjo alkana prie jųjų stalo; aš taip, kaip jie, nesu išmokęs pažint tiesos, lyg riešutus gliaudyti.
Aš laisvę myliu ir virš žemės orą gaivų; verčiau gulėsiu jaučio kailį pasitiesęs, negu naudosiuos jų garbės vardais ir mokslo laipsniais.
Esu per daug aš karštas ir pernelyg degu mintim savosiom: dažnai tiesiog man kvapą gniaužia. Tada į laisvę noriu išsiveržti, ištrūkti iš visų dulkėtų salių.
O jie ramiai gaiviam pavėsy sėdi: visur jie nori tik žiūrovais būti ir vengia sėstis ten, kur saulė kepina pakopas laiptų.
Kaip tie, kur, gatvėse sustoję, į einančius pro šalį žmones spokso, taip laukia ir šitie ir spokso į tas mintis, kurias kiti yra sumąstę.
Bet jeigu juos paliesi rankom, jie dulkių kamuolius aplink paskleidžia, kaip miltų kupini maišai, bet šiaip dulkėti jie nelinkę; ir kas atspės, kad dulkės tos iš grūdo atsirado, kad jas pagimdė vasaros laukų auksinis džiaugsmas?
Kai ima jie vaizduot išminčius, man šiurpas kailį šiaušia nuo tų tiesų mažų, sentencijų menkučių; jų išmintis dažnai kvapu prastoku trenkia, tarytum būtų ji semta iš pelkės: ir iš tikrųjų varlę kurkiant aš jau iš jos esu girdėjęs!
Ir miklūs jie, ir pirštai jų įgudę: ką reiškia m a n o paprastybė, palyginta su jųjų įvairybe! Jų pirštai geba viską – ir regzt, ir megzt, ir aust jie moka: taip mezga kojines jie dvasiai!
Geri jie mechanizmai laikrodiniai: svarbu tik juos užsukt kaip reikiant! Tada jie valandas teisingai rodo ir dar nedideli triukšmeli kelia.
Jie kaip malūnai suka, mala: tik spėk jiems javo sėklas berti! – sutrins be vargo jas smulkiausiai ir dulkėmis pavers baltosiom.
Akių nuo vienas kito pirštų nuleisti jie negali ir tarp savęs pasitikėt nedrįsta. Tačiau mažuos dalykuos išradingi, jie laukia vis tokių, kurių žinojimas šlubuoja,- jie lyg vorai jų laukia.
Mačiau, kaip jie nuodus atsargiai ruošia; ir visad pirštines iš stiklo ant rankų užsimauna.
Ir netikrais kauliukais žaist jie moka; mačiau aš juos ne kartą, kad taip uoliai jie žaidė, jog netgi prakaitas varvėjo.
Mes svetimi vieni kitiems be galo, ir jų dorybės mano skoniui labiau dar nepatinka nei jų suktybės, nei kauliukai suklastoti.
Kai priklausiau aš jų draugijai, aš gyvenau virš jų ant aukšto. Dėl to jie man atleisti negalėjo.
Nenori jie net ir girdėti, kad vaikščiot kas virš jų galvų galėtų; todėl jie medžių, žemės, sąšlavų sukrovė, kad savo galvas nuo manęs pridengtų.
Jie taip slopino mano žingsnių aidą: o ligi šiol visų blogiausiai mane girdėjo vyrai mokyčiausi.
Visų žmonių klaidas ir šiaip silpnybes jie dėjo vieną prie kitos, kad nuo savęs mane atskirtų: dalyką šį savuos namuos jie “juodgrindėm” vadina.
Ir vis tik aš mintim savosiom v i r š jų galvų keliauju; ir jei net per savas klaidas žingsniuoti man reikėtų, vis tiek pranokčiau juos ir galvas jųjų.
Nes žmonės – jie n ė r a juk lygūs: taip sako teisingumas. Ir to, ko noriu aš, nereikia j i e m s norėti! –
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
