Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Apie mokslą
Štai taip dainavo burtininkas senis; ir kas tik susirinkę buvo, tarytum paukščiai nejučiom į jo aistros sulindo tinklą, aistros liūdnos, klastingos. Ir dvasios tik sąžiningasis išliko nepagautas: jisai staiga sugriebė burtininko arfą ir, jam iš rankų ją ištraukęs, sušuko garsiai: “Oi, oro trūksta! Oro čia įleiskit gryno! Įleiskit Zaratustrą! Tu tvankini ir nuodiji šią olą, tu piktas burtininke seni!
Tu gundai mus, klastingasai gudruoli, nežinomiems geismams, laukiniškumui. Ir vargas, jeigu apie t i e s ą tokie kaip tu kalbėt ir postringauti ima!
Oi, vargas ir visiems laisviesiems protams, kurie t o k i ų štai burtininkų nesisaugo! Tuomet sudie jų laisvei, nes mokymu savuoju tu juos kalėjiman atgal vilioji,
– tu senas ir niūrusis velne, dejonėj tavo ir skunde viliojantys garsai dūdelės skamba, tu panašus į tuos, kas, girdami skaistybę, slapčia gašlauti kviečia!”
Štai taip kalbėjo dvasios tas sąžiningasis; o senis burtininkas apsidairė, gėrėdamasis pergale savąja, ir apmaudą nurijo kartų, kurį sąžiningasis jam sukėlė. “Nusiramink! – jis tarė jam tyliu balsu.- Gera giesmė gerai aidėti turi; o po gerų giesmių ilgai tylėti reikia.
Štai taip visi čionai ir daro, šitie didžiųjų siekių žmonės. O tu, matyt, esi menkai supratęs, ką aš giesmėj savoj giedojau? Tavy mažai būrimo dvasios!”
“Giri mane tu iš tikrųjų,- atšovė jam sąžiningasis,- kai nuo savęs skiri, na, ir puiku! Bet jūs, kiti, ką aš regiu? Jūs dar visi čia tebesėdit ir žiūrit geidulingai: –
O sielos laisvos, pasakykit, kur jūsų laisvė dingo! Bemaž, kaip man atrodo, jūs esate į tuos panašūs, kurie ilgai spoksojo į šokančias nuogas blogas mergaites: ir pačios sielos jūsų šoka!
Jumys, didžiųjų siekių žmonės, daugiau slypėti turi to, ką burtininkas čia dvasia piktąja savo pavadino, dvasia kūrimo ir apgaulės: matyt, mes turime skirtingi būti.
Išties mes daug kalbėjome ir mąstėm, kol vėl Zaratustra į olą savo grįžo, tad negaliu aš nežinoti: mes e s a m e skirtingi.
Mes i e š k o m e skirtingų juk dalykų ir čia, kalnų aukštybėj,- ir jūs, ir aš. Tik aš labiau t i k r u m o ieškau, todėl ir atėjau pas Zaratustrą. Nes jis iš tikro tebėra tvirtovė ir valia stipriausia:
– dabar, kada siūbuoja viskas, kada visa jau žemė dreba. O jūs, kuomet matau, kokiom akim jūs žiūrit, man net tokia mintis ateina, jog čia l a b i a u jūs netikrumo ieškot,
– daugiau jūs siaubo ir pavojaus, daugiau drebėjimo mūs žemės geidžiat. Jūs trokštate, kaip man atrodo,- atleiskite už drąsą,- didžiųjų siekių žmonės,
– jūs trokštate gyvenimo, man aišku, blogiausio ir pavojingiausio, kurs m a n daugiausia baimės kelia, gyvenimo žvėrių laukinių, jūs geidžiat girių ir olų, stačių kalnų ir prarajų klaidžiausių.
Ir jums labiau ne tie vadai patinka, kurie išvest jus i š pavojaus siekia, o tie, kurie iš kelio veda, tie suvedžiotojai visokio plauko. Ir jei geismų tokių t i k r a i jūs turit, tai ir tada, man rodos, jų n e į m a n o m a patenkint.
Nes baimė – ji yra žmogaus paveldėtasis ir pats svarbiausias jausmas; juo remiantis paaiškint galim viską – ir prigimtinę nuodėmę, ir paveldėtąją dorybę. Iš baimės ir m a n a dorybė rados, jinai vadinas – mokslas.
Bijot žvėrių laukinių – šitoji baimė žmoguje ilgiausiai ugdoma ir stiprinama buvo, taip pat ir baimė to žvėries, kurį jis pats savy paslėpęs laiko ir prieš kurį pačiam drebėti reikia: Zaratustra vadinasi šis ‘gyvulys vidinis’.
Tokia ilga senoji baimė, galiausiai subtilia ir dvasiška, dvasinga virtus, šiandieną, man atrodo, vadinasi ji – m o k s l a s.”
Štai taip sąžiningasis sakė; tačiau Zaratustra, kuris kaip tik dabar olon savojon grįžo ir, keletą nugirdęs žodžių paskutinių, atspėjo, kas visoj kalboj sakyta buvo, sąžiningajam sviedė rožių puokštę, pašiepdamas “tiesas” jo šitaip: “Kaip, kaip! – jisai sušuko.- Ką aš girdžiu čia kalbant? Iš tikro, man atrodo, kad tu kvailys arba aš pats esu beprotis: o tavo tiesą aš viens du – ir kojomis aukštyn apversiu.
Nes b a i m ė – ji tik išimtį sudaro. Tačiau narsa ir nuotykių, siekimas, veržimasis nežinomybėn ir darymas, ko niekas dar nėra išdrįsęs,- tatai yra d r ą s a tikroji, jinai žmogaus istoriją pirmykštę, man rodosi, yra nulėmus visą.
Tik iš žvėrių plėšriausių ir drąsiausių žmogus yra visas dorybes, pavydo stumiamas, paveržęs: tik taip jisai – žmogum pavirto.
Š i t a drąsa, kai subtilia ji tapo, ir dvasiška, dvasinga, šita žmonių drąsa, kurią sparnai erelio neša, kuri gudri lyg ta gyvatė: j i n a i, man rodosi, vadinas šiandien…”
“Z a r a t u s t r a! “- lyg iš vienos gerklės visi sušuko, kas oloje tuomet stovėjo, ir juoktis ėmė garsiai; tarytum debesis sunkus nuo jų pakilo. Ir burtininkas juokės garsiai ir išmintingai tarė: “Gerai! Ji dingo jau, dvasia mana piktoji!
Ar pats aš jūsų neįspėjau, kuomet sakiau, kad ji – tai apgavikė, dvasia ta melo ir apgaulės?
O ypač, kai jinai nuoga ateina. Bet ką gi a š galiu dėl josios pinklių padaryti! Ar a š sukūriau ją ir šį pasaulį?
Tiek to! Daugiau mes nesibarkim ir nuotaiką atgaukime vėl gerą! Ir nors Zaratustra piktai šnairuoja – tik pažiūrėkite į jį, kaip prieš mane jis raukos!
– Tačiau nespės dar net sutemti, kai vėl jisai pradės mane mylėt ir girti, ilgai negali jis gyventi, darydamas tokias kvailybes.
J i s myli savo priešus: šį meną moka jis geriausiai iš visų, kuriuos esu regėjęs. Tačiau dėl to jis keršyt ima – draugams saviesiems!”
Štai taip kalbėjo burtininkas senis, ir tie didžiųjų siekių žmonės pritardami jam plojo: o tuo metu Zaratustra, prieidamas prie esančio oloj kiekvieno, su meile ir pykčiu rankas bičiuliams savo spaudė,- kaip tas, kuris visiems kažką atlygint ir už ką nors atsiprašyti turi. O kai prie durų jis olos priėjo, staiga ir vėl panoro lauke įkvėpti oro tyro ir su žvėreliais savo būti,- ir jis jau rengėsi iš čia išsmukti.
