Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Apie kultūros šalį
Per daug toli į ateitį nuklydau: ir siaubas tuoj mane pagavo.
O kai apsidairiau aplinkui, žiūriu! – tik laikas šių dienų draugu vieninteliu dar likęs.
Tada skubėjau aš atgal, namolei – ir vis greičiau skubėjau: taip atvykau pas jus, jūs bendraamžiai mano, ir į kultūros šalį.
Ir pirmąkart į jus pažvelgti ryžaus, gerų troškimų pilnas: išties su ilgesiu širdy pas jus atklydau.
Bet kas man atsitiko? Nors baimė ėmė smarkiai, bet plyšt iš juoko aš turėjau! Mana akis nebuvo mačius dar niekad tokio margumyno!
Ir aš juokiausi ir kvatojaus, nors kinkos ir širdis drebėt vis nenustojo: “Juk čia yra visų,- tariau aš,- dažpuodžių tėvynė!”
Jūs penkiasdešimčia dėmių rankas ir veidus išsitepę, sėdėjote didžiausiam mano nustebimui, o, dabartiniai žmonės!
Ir penkiasdešimt veidrodžių aplinkui turėjo varsomis spalvų maloniai glostyt jūsų akį ir pataikauti širdžiai!
Iš tikro jūs, o bendraamžiai, ir negalėjote nešiot geresnės kaukės kaip jūsų veidas! Kas jus galėtų – a t p a ž i n t i!
Save ženklais iš praeities aprašę, o šiuos naujais dar apteplioję, taip jūs pasislėpėt gerai nuo tų, kurie išaiškint ženklus moka!
Ir jeigu tuo net būti tektų, kurs inkstus tikrint geba,- kas patikėti dar galėtų, kad turit šitą kūno dalį! Jūs iš dažų kepti atrodot ir iš popiergalių lipdyti.
Visi laikai ir tautos visos margai atrodo iš už šydų jūsų; tikėjimai ir papročiai taip pat spalvingai gestais jūsų reiškias.
Ir jei kas nors nutrauktų nuo jūsų šydus ir skraistes, spalvas, gestus atimtų, tai liktų dar užtektinai baidyti paukščiams.
Aš pats esu, teisybę sakant, tas išbaidytas paukštis, kuris jus kartą nuogus matė – ir be dažų, be nieko; aš tuoj skridau šalin, kai griaučiai meilę rodyti ir mot man ėmė.
Veikiau jau pragare tarnauti šešėliams praeities už berną! – O juk labiau už jus nutukę gyventojai iš ten, to požemio pasaulio!
Taip taip, kaip tik dalykas šitas man žarnas suka baisiai, kad jūsų nei nuogų ir nei drabužiais pridengtų pakęsti negaliu, jūs žmonės dabartiniai!
Tas visas rytdienos klaidumas ir tai, kas paukščiams kažkada taip siaubą kėlė, iš tikro širdį maloniau nuteikia negu šita “tikrovė” jūsų.
O kalbate jūs šitaip: “Tikroviški mes ligi gyvo kaulo ir be tikėjimo bei prietarų kokių.” – Štai taip jūs giriatės, o pamato, deja, neturit jokio!
Ir kaipgi jūs g a l ė t u m ė t tikėti, jūs margakailiai! – Juk esat atvaizdai to visko, kuo tikima išvis kadaise buvo!
Paties tikėjimo neigimas esat gyvas, visų minčių luošumo kaltininkai. T i k ė j i m u i n e t i k ę – štai taip jus vadinu, tikrovės sūnūs!
Visi laikai prieš vienas kitą tik plepa jūsų dvasioj, ir visos tų laikų svajonės ir tauškalai anie visi artimesni tikrovei buvo negu budėjimas tas jūsų!
Jūs nevaisingi esat, t o d ė l tikėjimo neturit. Tačiau kas ėmėsi kūrybos, tas visados su svajone gyveno ir žvaigždę kelrodę turėjo, tikėjimu tikėjo!-
Jūs vartai esat praviri, kur duobkasiai jau laukia. Ir tai yra tikrovė j ū s ų: “Nes visa, kas yra, tam žlugti lemta.”
Ir štai, kaip jūs čia stovit, bevaisiai nelaimingi, kokie jūs esate sulysę, vien griaučiai atsikišę! Ir daug kas pats iš jūsų yra tai pastebėjęs.
– Ir šitaip sau kalbėjęs: “Iš tikro čia, matyt, Dievulis bus miegant man šį tą slapčia išėmęs. Ir to bus jam pakakę pasidaryt patelę!
Koks stebuklingas šonkaulių manųjų stygius! “- taip mąstė dabarties žmogus ne vienas.
Išvis jūs esat man labai juokingi, jūs dabartiniai žmonės! Labiausiai gi tuomet, kai patys savimi stebėtis imat!
Ir vargas man, jei negalėčiau iš jūsų to stebėjimosi juoktis ir viską, kas bjauru, iš jūsų puodų gert turėčiau!
Bet taip lengviau su juo man elgtis, nes n a š t ą s u n k i ą tempti reikia; ir kas išvis man rūpi, kad visokie vabzdžiai ant mano nešulio pradės dar tūpti!
Iš tikro ta našta manoji nebus dėl to sunkesnė! Ir ne iš jūsų, dabartiniai, man nuovargis ateis didysis.-
O, kur pakilti dar galėčiau su ilgesiu savuoju! Dairausi nuo kalnų visų, kur rasti sau tėvynę.
Tačiau tėvynės neradau aš niekur; jaučiuos benamis visuose tuos miestuos, ir pakeleivis aš prie vartų kiekvienų jaučiuosi.
Visi, kas dabarčiai priklausot, jūs svetimi man esat ir pašaipą tik keliat, o neseniai širdis prie jūsų traukė; esu aš iš gimtinės išvarytas.
Todėl aš myliu dar tik viena – v a i k ų savųjų k r a š t ą, neatrastą kol kas už jūrų tolimųjų: vien jo ieškot aš įsakau savosioms burėms.
Aš dėl vaikų savųjų tai išpirksiu, kad kūdikis savų tėvų esu, ir ateičiai visai – š i ą dabartį išpirksiu!-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
