Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Apie dorovinguosius
Griausmais ir dangiškais ugnies liežuviais į miegančias, suglebusias jusles kalbėti reikia.
Bet grožio balsas tyliai šneka: jis skverbias vien į tas sielas, kurios yra jautriausios.
Suvirpo šiandien tykiai mano skydas ir dar švelniai nusišypsojo: tai grožio šventas šypsnis ir virpesys tai šventas.
Iš jūsų, jūs dorovingieji, šiandieną juokės mano grožis. Ir šitoks balsas jo mane pasiekė: “Jie dar geidauja, kad atlyginta jiems būtų!”
Jūs atlygio dar norit, dorovės jūs geidėjai! Jūs už dorovę atlygio geidaujat, už žemę jūs dangaus, o už šiandieną amžinybės prašot?
Ir jūs dabar įniršę baisiai, kad aiškinu ir mokau, jog atlygio išvis nėra davėjo. Iš tikro, juk aš nesakau, kad toks dalykas, kaip dorybė, yra koks atlygis, kurs jums priklauso.
Ak, liūdna širdžiai mano: daiktų esmėn ir atlygį, ir bausmę žmonės įmelavo – o štai dabar tą pačią sėklą ir į sielas pasėjo jūsų, dorovės jūs gerbėjai!
Tačiau manasis žodis lyg koks kuilys knysle sava atraus sielų jūs žemę; aš jūsų noragu vadintis noriu.
Esmės slaptybės visos jūsų dienõs išvysti šviesą turi; ir kai jau atrausti ir sugniuždyti jūs saulėje gulėsit, tuomet jūsiškis melas bus nuo tiesos jau atsiskyręs.
Nes jūsų štai kokia teisybė: per daug jūs esat š v a r ū s bjaurumui žodžių štai tokių, kaip kerštas, kaip bausmė, kaip užmoka ir atpildas už pikta.
Jūs mylite dorybę savo, kaip motina kad vaiką myli; bet argi esate girdėję, kad motina už meilę savo dar užmokesčio reikalautų?
O! Iš visų jums mylimiausia yra dorybė jūsų. Jūs žiedo trokštate be galo: pasiekt save vėl patį – prie šito veržiasi ir sukas kiekvienas žiedas.
Į žvaigždę gęstančią panašūs yra visi darbai dorybės jūsų: šviesa jos dar vis tebesklinda, vis dar tebekeliauja – kada nustos jinai keliavus?
Tad ir šviesa dorybės jūsų dar vis tebekeliauja, kai darbas pats jau baigtas. Jis pamirštas ir miręs gali būti: tačiau šviesos tos spindulys dar vis gyvena ir keliauja.
O, kad dorybė jūsų pačiais jumis, esme jūsąja būtų – ne svetima kažkuo, kauke ar priedanga slėpinga: štai ta tiesa, kuri turėtų glūdėti jūsų sielose, o, jūs dorovingieji!
Yra išties tokių nemaža, kuriems dorybė – traukuliai, kai botagu sau kūną plaka: per daug jūs šauksmo tų žmonių jau esate girdėję!
Yra tokių, kurie dorybe savų ydų tingėjimą vadina; bet kai išauš diena, kai neapykanta ir jų pavydas užvers kanopas savo, tuomet pabus jų “teisingumas” ir ims akis sau užmiegotas trinti.
Yra dar ir tokių gausybė, kuriuos žemyn vis traukia: ir traukia juos tenai jų velnias. Bet juo giliau jie grimsta, tuo vis labiau jų akys žiba ir vis karščiau jie trokšta savo Dievo.
Deja, dorovės jūs gerbėjai; ir šis klaikus jų šauksmas jau pasiekė jūs ausį: “Kuo aš n e s u, tai tas yra man Dievas ir dorybė!”
Ir dar tokių netrūksta, kas sunkiai iriasi į priekį, braškėdami lyg tie vežimai, su akmenim riedą pakalnėn: jie šneka daug apie kilnumą ir dorybę – stabdžiu dorybę jie vadina!
Gyvuoja ir tokių daugybė, kas prisuktiems kasdieniams laikrodžiams prilygsta: jie daro savąjį tik tak ir nori, kad tiksėjimas tasai vadintųsi – dorybe.
Išties šitie mane vilioja: ir kur tiktai aš laikrodžių tokių aptiksiu, savom patyčiom juos prisuksiu, kad jie dar ims man ir šnarėti!
O štai kiti labai didžiuojas kėliom rieškučiom teisingumo ir dėlei jo visur, kur prikiša nagus, piktadarybes daro: pasaulis skęsta jų neteisingumo liūne.
Kaip bjauriai žodis tas “dorybė” man lūpose skamba! Ir kai jie sako: “Aš esu teisingas”, man girdis vis lyg: “Aš esu kerštingas!”
Dorybe savo jie tik geidžia akis saviesiems priešams išdraskyti;- jie aukština save vien tam, kad tik kitus pažeminti galėtų.
Ir vėlgi dar tokių matyti, kur tupi pelkėj įsitaisę ir šitaip iš nendryno paisto: “Dorybė – tai ramiai tupėti pelkėj.
Nekandame mes niekam ir traukiamės iš kelio tam, kas mums įkąsti taikos; ir nuomonę visur mes turim tokią, kokia duota mums būna.”
Ir dar tokių sutikti teko, kurie pozuoti mėgsta ir mano, jog dorybė – tai vien pozavimas tam tikras.
Jų keliai visad klauptis linkę, o rankos – garbinti dorybę, tačiau širdis jų apie tai nežino nieko.
Ir vėlei vienas kitas randas, kam dorybinga taip sakyti: “Dorybė reikalinga”, tačiau jie iš tikrųjų mano, jog būtinai policijos tik reikia.
O tūlas, kas matyt negali didybės žmonėse, vadint dorybe ima tai, jog jis žmonių per daug arti blogybes mato: taip savo žvilgsniui jis piktam dorybės vardą duoda.
Yra žmonių, kurie iškilūs nori būti,- ir tai dorybe jie vadina; kitiems geriau, kai perblokšti jie esti,- ir tai taip pat dorybe jie vadina.
Ir taip bemaž visi jie tiki, jog jie yra dorybės dalininkai; ir nori jie mažų mažiausiai žinovais būti to, kas “gera” ir kas “bloga”.
Tačiau ne tam Zaratustra atėjo, kad tiems melagiams ir kvailiams jis pasakytų: “Ką j ū s išmanote apie dorybę! Ką g a l i t jūs apie dorybę išmanyti!”
Bet tam, kad jums, bičiuliai mano, seni tie žodžiai nusibostų, kuriuos iš tų kvailių ir tų melagių išmokę buvot:
Te jums tokie įgrysta žodžiai, kaip “atlygis” ir “atpildas”, “bausmė” ir “kerštas teisingumo labui”.
Iki pat nuovargio kartokit: “Šis darbas geras; nes neturi savanaudiškumo.”
Ak, jūs bičiuliai mano! Tegu esybė – j ū s ų taip įsikūnija darbuos, kaip motina vaike savajam: štai toks apie dorybę tebūna j ū s ų žodis!
Tikrai iš jūsų atėmiau aš žodžių šimtą, taip pat dorybės jūsų žaislus mėgstamiausius; ir štai dabar jūs pykstat, kaip tie vaikai mažučiai.
Jie žaidė sau ant jūros kranto – staiga vilnis atplaukus jų žaislus nunešė į gelmę: ir štai dabar jie verkia.
Bet ta pati vilnis atneš naujų jiems žaislų ir vėl pažers naujų margų kriauklelių!
Taip jie aprims, ir – jūs, bičiuliai mano, taip pat kaip jie paguodą savo gausit – taip pat naujų margų kriauklelių!-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
