Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Apie didžiųjų siekių žmogų
1
Kuomet grįžau pas žmones pirmą kartą, tada ir padariau kvailystę aš vienišiaus, tą didelę kvailystę: prekyvietėje pasirodžiau.
Ir kai visiems kalbėjau, aš nekalbėjau niekam. Bet vakare draugai man buvo tik lyno akrobatai ir – lavonai; ir pats aš nuo lavono nesiskyriau.
O kitą rytą man nauja tiesa nušvito; tada aš taip sakyt pradėjau: “Kas ta prekyvietė ir kas minia man toji, kas triukšmas man minios ir kas jos ausys ilgos!”
O, žmonės jūs didžiųjų siekių, išmokit iš manęs štai šito: prekyvietėj tokiais žmonėm nerasi tikinčio nė vieno. O jeigu norit jiems sakyti kalbą – gerai – sakykit! Tačiau minia tik blizgina akim ir šaukia: “Visi mes esam lygūs!”
“O, žmonės jūs didžiųjų siekių,- minia mirksėdama akim vis rėkia,- nėra žmonių nei didesnių, nei mažesnių, visi mes lygūs, žmogus yra žmogus, prieš Dievą – esame visi mes lygūs!”
Prieš Dievą! – Bet dabar tas Dievas miręs. O su minia mes lygūs būt nenorim. Todėl, didžiųjų siekių žmonės, jūs neikit į prekyvietes iš viso!
2
Prieš Dievą! – Bet dabar tas Dievas miręs! Klausykit, jūs didžiųjų siekių žmonės, šis Dievas buvo jums pavojus iš visų didžiausias.
Ir tik todėl, kad jis kapuos jau guli, jūs vėl galėjot prisikelti. Ir tik dabar ateina vidurdienis didysis, tiktai dabar žmogus didžiųjų siekių pasidarys – valdovas!
Ar jūs šituos žodžius supratot, o, broliai mano? Matau, jūs išsigandot: gal širdys jūsų svaigti ėmė? Gal praraja jums šičia atsivėrė? Gal pragaro jums šuo čia lot pradėjo?
Na, ką! Pirmyn, didžiųjų siekių žmonės! Tiktai dabar gimdyti ėmė žmonijos ateities kalnynas. Nes Dievas mirė; dabar jau m e s geidaujam, kad antžmogis gyventų.
3
Rūpestingiausi žmonės šiandien klausia: “O kaip žmogus bus išlaikytas?” Tačiau Zaratustra pirmasis ir vienintelis kitokį klausimą užduoda: “O kaip žmogus bus į v e i k t a s ir nugalėtas?”
Man antžmogis arčiausias širdžiai, j i s man ir pirmas, ir vienintelis iš viso,- o n e žmogus: ne artimas, ne vargšas, ne kenčiantis ir ne geriausias.
O, broliai mano mieli, jei aš žmoguj ką nors galiu mylėti, tai vien tik tai, kad tiltas jis yra ir galas. Taip pat ir jumyse yra daug to, kas mano meilę kelia ir man vilčių suteikia.
Ir tai, kad niekint mokat, o, žmonės jūs didžiųjų siekių, man žadina vilčių. Nes tik didieji niekintojai didžiausiais garbintojais būna.
Kad neviltį pažinę esat, tai pagarbos didžiulės verta. Nes pasiduoti neišmokot ir neišmokote mažų gudrybių.
Šiandieną juk mažieji žmonės valdovais pasidarė: visi atsidavimą skelbia, atsižadėjimą, gudrybę, darbštumą ir gailestingumą ir daug dar daug mažų dorybių.
Kas bobiška, kas vergiško kilimo, ir ypačiai minios ta kratalynė: t a i nori lemt dabar visų žmonių likimą – o, kaip bjauru! Koktu! Šlykštu be galo!
T a t a i vis klausia ir teiraujas ir nepavargsta klausinėti: “O kaip žmogus išlieka geriausiai ir ilgiausiai, taip pat ir maloniausiai?” Ir tuo – yra jie šios dienos valdovai.
Jūs juos įveikite, o, broliai mano,- šituos mažuosius žmones, tuos valdovus šitos dienos: tai j i e sudaro antžmogiui pavojų, pavojų iš visų didžiausią!
Įveikite, didžiųjų siekių žmonės, mažas dorybes ir mažas gudrybes, gailestingumą smėlio grūdo dydžio, malonumus bei pasitenkinimą menką ir “laimę didžiumos”!
Ir jau verčiau vilties netekit, bet tik nepasiduokit. Išties, aš myliu jus už tai, kad šiandien jūs gyvent nemokat, didžiųjų siekių žmonės! Nes šitaip j ū s gyvenate – geriausiai!
4
Ar turit jūs drąsos, o, broliai mano? Ar esate ryžtingi? Ne t o s drąsos, kurios prieš liudytojus reikia, o tos, kuri vienišių ir erelį puošia, kurios nė vienas Dievas nebepaiso?
O šaltos sielos, asilėnai, apsvaigėliai ir akliai nėra man drąsūs ir ryžtingi. Drąsus tik tas, kuris pažįsta baimę, bet ją į v e i k i a; drąsus ir tas, kuris bedugnėn žvelgia, bet i š d i d y b ė s nepraranda.
Kas į bedugnę žvelgia, bet tik akim erelio, kas jį nagais erelio g r i e b i a, tasai yra drąsuolis.
5
“Žmogus – pikta būtybė”,- kalbėjo, guosdami mane, visi išminčiai. O, kad tai šiandien būtų dar teisybė! Nes pyktis – tai žmogaus jėga didžiausia.
“Žmogus geresnis ir piktesnis pasidaryt privalo”,- štai šitaip a š jus mokau. Pikčiausia reikalinga, kad antžmogis geriausias būtų.
Pamokslininkui tam žmonių mažųjų gal ir gerai pritinka, kad jis už nuodėmes žmonių kentėjo. O aš didžiąja nuodėme džiaugiuosi kaip nepamainoma p a g u o d a.
Bet ne ilgoms ausims tai pasakyta. Ir ne kiekvienas žodis kiekvieno snukiui dera. Tatai subtilūs, tolimi dalykai: avių nagai neturi jų graibstyti!
6
O, jūs didžiųjų siekių žmonės! Nejau jūs manote, jog tam aš egzistuoju, kad pataisyčiau, ką jūs sugadinę esat?
Arba aš ateity turėčiau jums, kenčiantiesiems, patalą paklot minkštesnį? O gal aš jums, tiems neramiesiems, paklydėliams, ne ten įkopusiesiems, naujus ir lengvesnius takus parodyt privalėčiau?
Ne ne! Sakau jums šimtą kartų – ne! Ir vis daugiau ir geresnių turės į pražūtį nueiti,- ir jums kaskart sunkiau ir vis blogiau darytis turi. Tik taip,
– tik taip žmogus pasiekia aukštį, kur žaibas jį pataiko ir nutrenkia: pakankamai aukštai jisai iškyla, kad žaibą į save atkreiptų!
Ir mintys, ir troškimai mano – jie nukreipti į tai, kas maža, tolima ir ilgą laiką trunka: tad kas man tie vargeliai jūsų – mažyčiai ir trumpučiai!
Jūs per mažai dar kenčiat! Nes kenčiat dėl savęs, jūs d ė l ž m o g a u s dar nesate kentėję. Vien grynas melas būtų, jei jūs kitaip sakytumėte! Nė vienas nesate dėl to kentėję, dėl ko a š kankinausi.
7
Man maža to, kad žaibas nebekenktų. Aš ne žaibolaidžiu jam būti noriu: jisai išmokt privalo m a n – tarnauti.
Manoji išmintis seniai jau kaupias kaip debesy: prieš audrą,- ji rimsta ir tamsėja. Taip elgias išmintis, kuri gimdyti ž a i b u s rengias.
Šiems šios dienos žmonėms nenoriu nei būt š v i e s a, nei kad mane jie taip vadintų. Aš j u o s – apakint noriu: o, žaibe išminties manosios! Tu jiems akis išdegink!
8
Negeiskit nieko, ko jūs neįstengiat: nes veidmainiai atrodo tie, kas paisyt išgalių savų nenori.
Ir ypač, kai didžių dalykų trokšta! Nes nepasitikėjimą didžiais dalykais kelia šie pinigų apsukrūs padirbėjai, šitie komediantai:
– kol patys sau jie veidmainiauti ima ir kol žvairakiai pasidaro, kol persidažiusiom kinivarpom pavirsta, užsimaskavusiom didingais žodžiais, parodomosiomis dorybėm, reikšmingais netikrais veiklos šedevrais.
Čia būkite labai atsargūs, didžiųjų siekių žmonės! Nes nieko šiandien man nėra brangesnio ir retenybės didesnės negu sąžiningumas.
O ar ne miniai šiandien tai priklauso? Nes juk minia nežino, kas maža, kas didinga ir kas tiesu bei sąžininga: ji be kaltės yra kreiva, ji visuomet meluoja.
9
Jūs būkit šiandien smarkiai nepatiklūs, didžiųjų siekių žmonės, drąsuoliai jūs! Atviraširdžiai! Ir paslapty įrodymus savus laikykit! Nes nepasitikėjimas šiandieną – jisai priklauso miniai.
Kuo be įrodymų minia kadais tikėt išmoko, kas jai įrodymais tatai paneigt galėtų?
Prekyvietėj įtikina tik mostai. O argumentai miniai įtarumą kelia.
Ir jei kada tenai tiesa triumfavo, tai klauskite savęs, nuoširdžiai abejoti ėmę: “Koksai galingas paklydimas yra dėl jos kovojęs?”
Taip pat ir mokslininkų venkit! Jie neapkenčia jūsų, nes jie yra bevaisiai! Jų akys šaltos ir išdžiūvę, prieš juos kiekvienas paukštis be plunksnų, nupešiotas, guli.
Tokie didžiuojasi, kad nemeluoja; bet negalėjimas meluoti toli gražu nėra dar meilė tiesai. Tad būkite atsargūs!
Šaltumas dar nereiškia pažinimo! Aš netikiu lediniais protais. Kas sumeluot negali, tam ir tiesos žinot nelemta.
10
Jei norite aukštybėn kilti, tai kopkit savo kojom! Neleiskit, kad jus n e š t ų, nesėskite kitiems ant sprando ir ant galvos kitiems nelipkit!
Bet tu ant žirgo sėdai? Ir šuoliais leidaisi aukštyn, link tikslo savo? Gerai, bičiuli mano! Bet ir luošoji koja tavo ant žirgo joja!
Ir kai pasiekęs tikslą būsi, nuo savo žirgo šoksi, kaip tik toje a u k š t y b ė j savo, žmogau didžiųjų siekių,- tuomet tu ir suklupsi!
11
O, jūs kūrėjai, jūs didžiųjų siekių žmonės! Tik savo vaiką įsčiose visi nešioja.
Neleiskite sau nieko įkalbėti! Tad kas gi artimas yra tas j ū s ų? Ir kai “dėl artimo” jūs veikiat,- juk vis dėlto ne jam jūs kuriat!
Pamirškite tą “dėl”, o, jūs kūrėjai: dorybė jūsų geidžia kad nedarytumėte nieko nei “dėl, nei “labui”, nei “kadangi”. Nuo šių mažų klastingų žodžių aš patariu ausis jums užsikimšti.
Tasai “dėl artimo”, kaip sako, yra tiktai mažų žmonių dorybė, o ji štai šitaip teigia: “Ir tau, ir man – visiems po lygiai”, taip pat “ranka mazgoja ranką”; žmoneliai tik nei teisės, nei jėgos neturi j ū s ų savanaudiškumui!
Šitoj savinaudoj, o, jūs kūrėjai, nėščiųjų atsargumas ir įžvalgumas glūdi! Ko niekas akimis nėra dar matęs, o būtent vaisiaus: tą gaubia, saugo ir maitina visa jūs meilė.
O ten, kur toji meilė jūsų,- suprantama, pas vaiką savo,- ten ir visa dorybė jūsų slypi! Darbai ir pašaukimas, taip pat valia jūsiškė – štai j ū s ų “artimas” tikrasis: neleiskit įkalbėt sau netikrų vertybių!
12
O, jūs kūrėjai, žmonės jūs didžiųjų siekių! Tas, kas gimdyti rengias, yra ligonis; o kas yra pagimdęs, tas nešvarus, tas susitepęs.
Jūs moterų paklauskit: juk gimdoma ne malonumo dėlei. O skausmas – jis vištas ir poetus kudakinti priverčia.
Daug nešvarumo jumyse yra, kūrėjai. Ir reiškia tai, kad motinomis būti jums reikėtų.
Naujagimis dienos išvydo šviesą: kiek naujo nešvarumo pasaulis susilaukė! Tad traukitės į šalį! O tas, kas gimdė, sielą savo išsiplauti turi!
13
Nebūkit doresni, negu pajėgiat! Ir iš savęs negeiskit nieko, kas tikimybės visiškai neturi!
Ir eikit tom pėdom, takeliais, kur jūsų protėvių dorybė ėjo! Kaip jūs pakiltumėt aukštybėn, jei ir tėvų valia drauge su jum nekoptų?
Tačiau pirmagimiu kas būti geidžia, tasai težiūri, kad tik pagrandėliu neliktų! O kur tėvų jūsiškių ydos slypi, tenai neturite šventaisiais dėtis!
Kieno tėvai prie moterų palinkę buvo, stiprius vynus, medžioti šernus mėgo,- kas būtų, jei toksai skaistybės iš savęs geidautų?
Tai beprotybė būtų! Išties, kaip man atrodo, tokiam nemaža reikštų, kad ne vienos, o bent dviejų ar net trijų jis moterų būt vyras.
Ir jei jis vienuolynus steigti imtų ir viršum vartų užrašytų: “Čia kelias į šventuosius”,- vis tiek aš taip sakyčiau: “Į ką?! Tai tik nauja kvailystė!”
Jei pats jis sau kalėjimą įkurtų ar prieglobsčio namus atidarytų, sakytume: puiku! Tebus jam į sveikatą! Bet netikiu aš tuomi.
Tik tai vienatvėj auga, ką jon esi įnešęs, taip pat galvijas dvasios. Dėl to vienatvė daugeliui nėra patartina iš viso.
Ar buvo žemėj iki šiol kas nors bjauresnio už dykumų šventuosius? Aplinkui j u o s ne vien tik velnias siautė,- bet ir kriuksėjo kiaulė.
14
Baikščius, sugėdintus ir nerangius be galo, kaip tigras tas, kuriam jo šuolis nepavyko: aš tokius, žmonės jūs didžiųjų siekių, mačiau dažnai jus kiūtinant į šalį. Jums nepasisekė k a u l i u k a i m e s t i.
Bet kas gi jums, kurie kauliukais žaidžiat, iš viso to išeina?! Jūs neišmokot žaisti ir šaipytis, kaip žaisti ir šaipytis reikia! Ar mes nesėdim visą laiką prie didelio žaidimų ir šaipymosi stalo?
Ir jeigu didis jums kas nepavyko, tai ar dėl to ir patys jūs – nevykę esat? O jei jūs patys nepavykot tai ar dėl to – žmogus nevykęs? Bet ar žmogus nevykęs; tiek to, užteks šiam kartui!
15
Ir juo dalykas tobulesnis, juo jis rečiau pavykęs esti. O, jūs didžiųjų siekių žmonės, kurie čia susirinkę! Ar nesate visi jūs – nepavykę!
Jūs ūpo nepraraskit, tik pagalvokit, kas iš to išeina! Kiek daug yra dar galimybių! Išmokit juoktis iš savęs kaip reikiant!
Ir kas čia nuostabaus, kad nepavykę arba pusiau pavykę esat jūs, tie visi pusiau palūžę! Ar nesibeldžia jumyse ir nesiveržia – žmogaus ta a t e i t i s didžioji?
Žmogaus tolybės ir gilybė, žvaigždžių aukštybė, jo jėga nepaprastoji: ar visa tai neverda, neputoja prieš vienas kitą puode jūsų?
Kas nuostabaus, kad puodas koks suskyla! Išmokit juoktis iš savęs kaip reikiant! O, jūs didžiųjų siekių žmonės! Kiek daug yra dar galimybių!
Išties, kiek daug yra gerai pavykę! Kokia turtinga žemė mažų, gerų ir tobulų dalykų, kurie iš tikro nusisekę puikiai!
O, jūs didžiųjų siekių žmonės! Apsistatykite mažais, gerais ir tobulais dalykais! Auksinis jų brandumas širdį gydo. Kas tobula – tikėtis moko.
16
Kokia šioj žemėj nuodėmė didžiausia lig šiolei buvo? Ar tai nebuvo žodžiai to, kuris štai šitaip sakė “Ir vargas tiems kurie čia juokias!”
Jei pats jis žemėj priežasčių nerado, kodėl jam reiktų juoktis, vadinasi, blogai ieškojo. Net vaikas jų čia randa sočiai.
O jis – mažai mylėjo: nes priešingai – tuomet ir mus mylėjęs būtų, tuos pašaipūnus! Tačiau neapkentė jis mūsų, patyčias kęst turėjom, tik verksmą ir dantų griežimą jis mums žadėjo.
Ar reikia tučtuojau prakeikti, kada ko nors nemyli? Tatai, man rodos, blogas skonis. Bet taip jis darė, tas nepakantusis. Jis iš minios juk kilęs buvo.
Ir pats jis ne per daug mylėjo: kitaip mažiau jis pykęs būtų, kad jo nemyli niekas. Jei meilė didelė be galo, jinai n e t r o k š t a meilės: ji daug daugiau geidauja.
Tokių jūs venkit tiesiakakčių! Tai skurdžių ir ligonių būdas, tai padermė minios juodosios: blogai jie į gyvenimą šį žiūri, jų piktos akys žemei mūsų.
Tokių jūs venkit tiesiakakčių! Jų kojos sunkios, širdys niūrios – todėl ir šokti jie nemoka. Tad kaipgi šitokiems lengva žemelė būt galėtų!
17
Kreivais keliais visi geri dalykai pasiekia tikslą savo. Jie tartum katės nugarą išriečia ir murkia sau, arti pajutę laimę,- visi geri dalykai juokias.
Iš eisenos matyti aiškiai, ar kas s a v u keliu žingsniuoja; tad pažiūrėkite, kaip aš žingsniuoju! O kas prie savo tikslo priartėja, tas šokti ima.
Išties, aš statula nesu pavirtęs, nestoviu dar sustingęs, bukas, suakmenėjęs tartum stulpas; aš sparčiai bėgti mėgstu.
Nors žemėj mūsų ir netrūksta pelkynų, sielvarto didžiulio, bet tas, kieno lengvutės kojos, sau bėga per dumblyną ir šoka lyg ant nuvalyto ledo.
Iškelkite, o, broliai mano, į viršų širdis savo! Aukščiau dar jas pakelkit! Tačiau ir kojų nepamirškit! Iškelkite taip pat ir kojas, šokėjai jūs puikieji, o dar geriau, jei ant galvos jūs atsistosit!
18
Karūną pašaipūno, erškėtrožių vainiką aš pats sau užsidėjau, aš pats šventu paskelbiau pašaipų juoką savo. Ir nieko kito neradau šiandieną tvirtesnio šiam dalykui.
Zaratustra šokėjas, Zaratustra lengvuolis, kuris sparnais plasnoja ir skristi pasirengęs, ir paukščiams mojantis visiems maloniai, miklus ir gyvas, palaimingas lengvabūdis:
– Zaratustra žiniuonis, Zaratustra juokuonis, ne nekantruolis, pakantusis, toksai, kurs šuolius mėgsta – tiesius, taip pat į šoną; aš pats sau šią karūną užsidėjau!
19
Iškelkite, o, broliai mano, į viršų širdis savo! Aukščiau dar jas iškelkit! Tačiau ir kojų nepamirškit! Iškelkite taip pat ir kojas, šokėjai jūs puikieji, o dar geriau, jei ant galvos jūs atsistosit!
Ir laimėje yra sunkių gyvūnų, yra ir drimbakojų nuo pat gimimo. Ir keistos pastangos jų, tarsi dramblio, kurs ant galvos vis stotis bando.
Verčiau iš laimės būt pakvaišęs, nei iš nelaimės sukvailėti, verčiau jau šokt nerangiai, nei šlūbčiodamas vaikščiot. Tad mano išmintį įsidėmėkit: net ir blogiausias daiktas – geras puses dvi turi,
– net ir blogiausias daiktas geras šokėjo kojas turi; todėl išmokit patys, didžiųjų siekių žmonės, ant kojų savo atsistot tikrųjų!
Jūs baikit nosis nukabinę slankiot ir liūdesį minios pamirškit! Kokie liūdni man dar atrodo šiandien minios tie juokdariai, pajacai! Tačiau ta šiandiena priklauso miniai.
20
Darykit taip, kaip vėjas daro, kai iš olų savų ištrūksta: jisai vien tik pagal dūdelę savo šoka, ir jūros dreba tik ir stryksi po kojom jo galingom.
Tebus pagarbinta dvasia geroji, ta nenumaldomoji, kuri sparnus suteikia asilams, kuri liūtes pamelžti drįsta, kuri į dabartį ir minią tarytum viesulas atūžia,
– kuri usnigalvių pakęst negali nei lapų jau nuvytusių, nei piktžolių iš viso: tebus pagarbinta šita dvasia laukinė, šita gera audrų dvasia laisvoji, kuri ant liūnų ir ant sielvarto lyg ant pievutės šoka!
Tebus pagarbinta šita dvasia visų laisvųjų protų, kuri minios skalikų ir išperų visų nevykusių tamsiųjų neapkenčia: šita kvatojanti audra, kuri ir tamsiaregiams, ir skaudulingiems akysna dulkes varo.
O, jūs didžiųjų siekių žmonės, didžiausia jūsų ta blogybė, kad šokti neišmokote visi kaip reikiant – šokiu save įveikti! Tad kas, kad jūs nevykę esat!
Kiek daug yra dar galimybių! I š m o k i t e juoku save įveikti! Iškelkite, šokėjai jūs gerieji, į viršų širdis savo! Aukščiau dar jas iškelkit! Bet neužmirškite ir juoko gero!
Karūną šitą pašaipūno, erškėtrožių vainiką šitą aš jums, o, broliai mano, sviedžiu! Šventu paskelbiau juoką aš pašaipų; didžiųjų siekių žmonės, i š m o k i t e man – juoktis!
