Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Apie didįjį ilgesį
O, siela mano, aš tave išmokiau sakyti žodį “šiandien”, taip pat žodžius “anksčiau”, “kadaise” ir šokt ratelį savo viršum visų “čionai”, “kitur”, “tenai”.
O, siela mano, aš tave ištraukiau iš užkampių visų, nušluosčiau nuo tavęs aš dulkes, vorus, prietemų blausumą.
O, siela mano, nuo tavęs nuploviau aš gėdą mažąją ir užkampių dorybę ir įkalbėjau atsistoti nuogą prieš saulės veidą skaistų.
Viršum banguojančios tavosios jūros paleidau audrą siausti, kuri “dvasia” vadinas; nuo jūros tavo debesis visus nustūmiau, pasmaugiau pats smaugėją, kurią vardu mes “nuodėmė” pažįstam.
O, siela mano, aš daviau tau teisę sakyti “ne”, kaip audros sako, ir “taip” sakyt, kaip atviras dangus kad sako: rami, lyg deganti žvakutė, tu stovi ir eini dabar per neigiančiąsias vėtras.
O, siela mano, grąžinau tau laisvę būt viešpačiu viskam, kas jau sukurta ir kas dar nesukurta: ir kas gi taip pažįsta kitas, kaip tu pažįsti, tą aistrą būsimybės?
O, siela mano, paniekos tave aš mokiau, ne tos, kuri kaip kirminas atšliaužia, o didelės ir meilės kupinos, kuri labiausiai myli, kuomet labiausiai neapkenčia.
O, siela mano, aš tave įtikinėti mokiau, kad net ir tai, kas esmingiausia, tu perkalbėtum: kaip saulė ta, kuri ir jūrai dar didybę savo pajausti leidžia.
O, siela mano, tau jau nebereikia klusnumo jokio rodyt, keliaklupsčiaut ir ponais vis kitus vadinti; aš pats tokius vardus daviau tau, kaip “Posūkis nuo vargo” ir “Likimas”.
O, siela mano, vardą naują ne vieną aš esu tau davęs ir daug margų žaisliukų, aš “Likimu” pavadinau tave ir “Apimčių apimtimi”, “Žydru varpu” ir “Laiko bambos gysla”.
O, siela mano, žemės karalystei tavo aš išmintį daviau išgerti visą, visus vynus naujuosius ir tuos visus dar išminties vynus stipriuosius, kurie iš neatmenamų laikų išlikę.
O, siela mano, ant tavęs aš pyliau kiekvieną saulę ir kiekvieną naktį, tylėjimą kiekvieną ir ilgesį kiekvieną: ir tu išaugai man kaip vynuogyno krūmas.
O, siela mano, štai tu stovi, gausos pilna, sunki, lyg vynmedis su tešmenim vis tvinkstančiais ir vynuogėm išpampusiom, rudom, auksinėm:
– išpampusi ir spaudžiama savosios laimės, vis delsdama dėl pertekliaus didžiulio ir susigėdus dar laukimo savo.
O, siela mano, niekur nesurasi dabar kitos sielos, kuri labiau mylėtų ir erdvesnė bei talpesnė būtų! Tad kur ir ateitis, ir praeitis arčiau viena kitos gyventų, jei ne tavy iš tikro?
O, siela mano, tau daviau aš viską, ir mano rankos tavo labui ištuštėjo: ir štai dabar! Dabar manęs tu klausi su šypsena ir širdgėla skausminga: “Kuris iš mudviejų dėkoti turi?
– Ar ne davėjas turi padėkoti, kad imantysis ėmė? Ar dovanojimas nėra reikmė? Ir ar ėmimas – pagailos nereiškia?”
O, siela mano, suprantu iš tikro, ko širdgėla tavoji šypsos: gausa per didelė tava pati dabar štai ilgesio rankas man tiesia!
Pilnatvė tavo jūras šniokščiančias apžvelgia ir ieško vis, ir laukia; per didelės gausos pasiilgimas iš besišypsančio dangaus akių tavųjų žvelgia!
Ir iš tiesų, o, siela mano! Kas, šypseną išvydęs tavo, pajėgtų nepravirkti? Net patys angelai nebesulaiko ašarų savųjų, pamatę šypsnį supergėrio tavo.
Kaip tik tavasis gėris, supergėris, nenori nei raudot, nei verkti; ir vis dėlto, o, siela mano, šypsnys tavasis ilgis ašarėlių, o lūpos virpančiosios tavo – jos ilgisi dejonių.
Ar visokie verksmai nėra dejonės? O visokia dejonė nėra ir kaltinimas?”- štai taip kalbi tu sau pačiai, todėl,- o, siela mano, tau norisi verčiau šypsotis, negu išlieti skausmą savo,
– gausiom išlieti ašaromis tą visą savo skausmą dėl tos gausos tavosios ir dėl vynuogienojo siekio sulaukti vynuogių augintojo greičiausiai ir peilio jojo!
Bet jeigu verkti tu nenori, išverkti širdgėlos tos purpurinės savo, tuomet g i e d o t i tu turėsi, o, siela mano! – Matai, aš pats šypsausi, tasai, kurs siūlo tau tikrų dalykų:
– giedot balsu audringu, kol jūros visos šėlti liausis, kad ilgesin tavan įsiklausytų,
– pakol ramių ir ilgesingų jūrų toly laivelis pasirodys, auksinis tas stebuklas, aplink kurio šį auksą visi geri, blogi ir stebuklingi daiktai aplinkui šokinėja:
– ir daug mažų ir didelių gyvūnų ir visa, kas lengvas ir stebuklingas kojas turi, kad violetiniais takais galėtų bėgti,
– tenai, pas aukso tą stebuklą, laivelį savanorį ir šeimininką jojo: o jis – tai vynuogių augintojas, kurs su peiliu deimantiniu jau laukia,
– didysis tavo išganytojas, o, siela mano, tasai bevardis, kuriam tik būsimosios giesmės galės surasti vardą! Ir iš tiesų, būsimomis giesmėm alsavimas jau tavo dvelkia,
– jau tu esi įkaitus ir svajoji, jau iš visų paguodos gilių ir skambančių šaltinių geri tu godžiai, jau ilsis būsimų giesmių palaimoj didžioji širdgėla tavoji! –
O, siela mano, aš dabar jau viską esu tau atidavęs ir netgi paskutinį grūdą, ir mano rankos tavo labui ištuštėjo: k a d a š k v i e č i a u t a v e g i e d o t i, tai buvo mano grūdas paskutinis!
Kad aš kviečiau tave giedoti, dabar sakyk, kalbėki: k u r i s iš mudviejų nūnai – dėkoti turi? O dar geriau: giedoki man giedoki, o, siela mano. Ir man dėkoti leiski! –
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
