Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Apie atskalūnus
1
O, jau nuvyto ir papilko visa, kas neseniai dar pievoj šioj žaliavo ir margavo! Kiek daug vilties medaus esu iš čia sunešęs į avilius savuosius!
Šios jaunos širdys visos jau paseno,- ir netgi nepaseno, o tik pavargo, suprastėjo, patogios pasidarė: jos taip vadina šitai: “Mes tapom vėl pamaldžios.”
Dar neseniai ankstyvą rytą mačiau aš kojom jas narsiom išbėgant: tačiau nusilpo tos jų pažinimo kojos, ir štai dabar jos savo ryto narsą peikia!
Iš tikro būta jų ne vienas, kurie kadaise lyg šokėjai tas kojas savo mėtė, jiems mojo išminties manosios juokas: tuomet jie susimąstė. Ką tik mačiau aš juos prie kryžiaus keliais šliaužiant.
Kadais aplinkui šviesą ir aplinkui laisvę jie lyg uodai ir lyg jauni poetai sparnais plasnojo. Bet metams bėgant ir vėsa ateina: ir jau jie tamsininkais, plepiais ir užkrosnio sėdėtojais pavirto.
Gal širdys jų neteko ūpo, kad lyg banginis koks mane vienatvė visiškai prarijo? Gal ausys jų ilgai ir ilgesingai manęs, manų trimitų ir šauklio balso mano vien t u š č i a i teklausė?
– Deja! Tokių nedaug juk būna visad, kurių širdis ilgai išlieka drąsi ir ryžto kupina; tačiau dvasia jų esti ištverminga. O likusieji – tik b a i l i a i ir viskas.
Sakau aš likusieji: bet visuomet jie daugumą sudaro, tai kasdienybė, perteklius didžiulis, kurių stačiai jau per akis, ir jie visi yra bailiai baisiausi!
Kas toks kaip aš, kas mano būdą turi, tam teks ir mano išgyvenimus patirti: todėl ir jo draugai pirmieji turės lavonai, pokštininkai būti:
O jo draugai antrieji – jie t i k i n č i a i s i a i s jo vadinsis: tai bus minia judri, daug meilės bus ir daug kvailystės, ir garbinimo daug bebarzdžio.
Su šiais va tikinčiaisiais tasai širdies savos susiet neturi, kas tarp žmonių, kaip aš, gyvena; šitais pavasariais ir pievom tom margom tasai neturi patikėti, kas giminę žmonių pažįsta – tą nepastovią, bailią!
Jei jie kitaip g a l ė t ų, kitaip jie ir n o r ė t ų. O puspusiai juk visą katilą sudergia. Kad lapai gelsta, vysta, ar būtina dėl to dejuoti!
Lai byra jie ir krenta, ir nedejuok dėl to, o Zaratustra! Verčiau papūski dar į juos drauge su vėjais šnarančiaisiais,
– papūsk į tuos lapus, o Zaratustra, kad visa, kas s u v y t ę, greičiau tave paliktų!-
2
“Mes tapom vėl pamaldūs”,- taip atskalūnai šie prisipažįsta; tačiau kai kas iš jų yra per bailūs, kad sau pačiam pasisakytų šita.
Tokiems žvelgiu akysna tiesiai,- tokiems drebiu į veidą ir jų žandų raudonų: jūs esat tie, kas vėlei meldžias!
O ar ne gėda melstis! Ne, ne visiems, bet tau ir man, ir tiems, kas sąžinės savos dar neprarado. Bet melstis t a u – tikrai jau gėda!
Tu juk gerai žinai, tau aišku: tas velnias tavyje baimingas, kuris mielai norėtų rankas tavas sudėti maldai, padėti jas ant kelių ir patogiau įsitaisyti,- tasai baimingas velnias tau vis kartoja: “Y r a, y r a juk Dievas!”
D ė l t o tu priklausai prie tų, šviesos kas bijo, prie tų, kurių šviesa ramybėj nepalieka niekad; dėl to turi dabar kasdieną giliau vis savo galvą kišti į naktį ir į miglą!
Išties tu valandą gerai esi parinkęs: nes būtent tuo laiku vėl išskrenda naktiniai paukščiai. Atėjo valanda visiems, šviesos kas bijo, ta vakaro ir šventės valanda, kuri tačiau – “nešvenčia”.
Ir aš girdžiu, ir aš užuodžiu: atėjo jiems medžioklės ir kraustymosi laikas, bet ne plėšrių žvėrių medžioti, o prijaukintų ir luošų bei šniukštinėjančių žmogelių, kurie ir patyliukais vaikšto, ir patyliukais meldžias,
– medžioklės laikas veidmainiŲ jausmingų: ir spąstai gaudyti širdims visi dabar jau vėlei išdėlioti! Ir kur tik uždangą jų pakeliu į viršų, ten išskrenda naktinė peteliškė.
O gal su ja tenai tupėjo ir kitas dar drugelis? Nes aš visur užuodžiu mažas slaptas jų bendrijas; ir kur yra tik kamaraitė ten ir naujų davatkų rasi, ir tvarką jų užuosi.
Jie ilgus vakarus prasėdi, pas vienas kitą susirinkę, ir šitaip nuolat kalba, sau burnas ir skrandžius susigadinę meduoliais pamaldžių kepėjų: “O, leiskit mums pasidaryti vėlei, kaip tie maži vaikučiai, ir ‘Dieve maloningas’ vis sakyti!”
Arba jie vakarais ilgiausiais į apgaulingai tykantį kryžiuotą vorą žiūri, kurs pats kitiems vorams gudrybę pamokslauja ir šitaip juos mokina: “Po kryžiais gera pinti!”
Arba dienų dienas jie tupi su meškerėm prie pelkių ir mano, kad dėl to jie g i l ū s; bet to, kuris žuvauja ten, kur nėr žuvų iš viso, to net paviršutinišku aš pavadinti negalėčiau!
Arba jie su džiaugsmu maldingu mokinas arfa skambint pas kokį nors poetą dainių, kuris mielai jaunoms mergelėms į širdį įsiskambinti norėtų,- nes senosios ir jų gyrimai yra jam nusibodę.
Arba bendraut su dvasiom mokos pas kokį pusgalvį mokslingą, kurs kambarin tamsian įlindęs laukia, kol dvasios pasirodys,- ir jo paties dvasia visai paėga!
Arba melodijų jie klauso, kurias jiems senas valkata padauža groja, garsų liūdnų iš vėjų kaukiančių išmokęs; dabar jis švilpia kaip tie vėjai ir tonais liūdesingais nusiminimą skelbia.
Kai kas iš jų nakties sargais net tapo: dabar jie ragą pūsti moka, naktim aplinkui slankiot ir žadint dalykus senus, kurie seniai jau miega.
Penkias mintis girdėjau vakar naktį prie sodo mūro sienos apie senuosius dalykus: jas sakė panaktiniai, seni, sudžiūvę, niūrūs.
“Kaip tėvas rūpinas per maža jisai vaikais savaisiais: žmonių tėvai geriau tai daro!”
“Jisai nusenęs jau gerokai! Jis visiškai savus vaikus apleido”,- atsakė kitas panaktinis.
“A r t u r i jis vaikų iš viso? Įrodyt niekas to negali, jei pats nepadarys jis šito! Aš jau seniai norėjau, kad vieną kartą jis įrodytų kaip reikiant.”
“Įrodytų? Tarytum būtų j i s a i ką nors ikšiol įrodinėjęs! Įrodinėt jam sunkiai sekas; jam pats didžiausias daiktas, kad juo t i k ė t ų:”
“Taip taip ! Tikėjimas palaimą jam suteikia, tikėjimas tik juomi. Toksai pasenusių žmonių jau būdas! Tas pats ir mūsų laukia!”-
– Štai taip tarpusavy kalbėjo du pagyvenę panaktiniai, šviesos bijotojai, paskui jie blausūs vėlei savo ragą pūtė: taip vakar atsitiko prie sodo mūro sienos.
Bet man širdis iš juoko daužės – net iš krūtinės pult norėjo, tik nežinojo – kur? Tad nusileido ji ant diafragmos.
Tikrai, iš juoko aš numirsiu matydamas, kaip asilai įkaušę vaikšto, ir pasiklausęs, kaipgi panaktiniai dėl Dievo abejoja.
Ar nepraėjo jau s e n i a i tas metas visoms tokioms štai abejonėms? Kam žadint, kelt iš miego tokius senus jau dalykus, kurie šviesos taip bijo?
Juk su savais dievais seniai jau baigta: ir iš tikrųjų jie sulaukė gerų ir dieviškų dienelių paskutinių!
Savęs jie mirtinai neužsitemdė ,- tai; aišku, melas! Veikiau jie patys mirtinai – užsikvatojo!
Ir tai tuomet įvyko, kai vienas iš dievų bedieviškiausią mintį pats paskelbė; o ji štai šitaip skamba: “Yra tik vienas Dievas! Tu neturi kitų dievų turėti – mane tik vieną!”
– kalbėjo perkriošęs pikčiurna Dievas, didžiulis pavyduolis užsimiršęs.
Tuomet visi dievai prapliupo juoktis, vos neišvirsdami iš sostų savo, ir šitaip šaukė: “O ar ne tai sudaro dieviškumą, kad esama dievų, bet nematyti – Dievo?”
Ausis kas turi, tas teklauso.-
Štai taip Zaratustra kalbėjo mieste tame, kurį mylėjo ir pravardę kuris “Žalmargė karvė” dar turėjo. Iš čia jam buvo likę eiti dvi dienos kelio, kad olą savo vėl pasiektų ir gyvulius savus išvystų; siela jo džiaugės visą laiką, kad netoli namai, kad vėl į juos sugrįžta.-
