Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Antroji šokio daina
1
“Tau į akis, gyvenime, aš neseniai pasižiūrėjau ir auksą blizgant pamačiau nakties aky tavojoj,- širdis sustingo man iš malonumo šito:
– laivelį aukso blizgantį išvydau naktinių vandenų platybėj: ir nyrantį, ir skęstantį, ir vėlei mojantį laivelį, sūpuoklį tą auksinį!
Į kojas mano, tas padūkusiąsias, metei tu savo žvilgsnį – ir besišypsantį, ir klausiantį, ir tirpdantį sūpuokliškąjį žvilgsnį.
Ir vos tau du kartus palietus rankutėmis mažytėm tarškynę savo, tuojau kilnotis ėmė mano kojos, į šokį verždamosi.-
Kulnai tuoj piestu stoti ėmė, ir kojų pirštai tuoj sukluso, norėdami tave suprasti: šokėjo ausys juk yra – jo kojų pirštuos!
Aš prie tavęs iš karto puoliau: o tu šalin sprukai nuo mano šuolio; ir prieš mane vis kyščiojo tavųjų sprunkančių ir skrendančių plaukų liežuvis!
Aš nuo tavęs atgal atšokau ir nuo tavų gyvačių: ir tu tuoj pat sustojai, pusiau į mano pusę atsigręžęs, akim pilnom geidimo.
Kreivais tais žvilgsniais savo – kreivų kelių tu mokai; o kojos mano kreivuose keliuos – suktybių mokos!
Bijau tavęs, kai tu čia pat, pašonėj, tave aš myliu, kai esi toli; sprukimas tavo – jis mane vilioja, ieškojimas tavasis – mane jis stabdo: kenčiu ašai, bet ko aš dėl tavęs nesu mielai iškentęs!
Visų šitų, kurių šaltumas tvilko, kurių neapkanta tik suvedžioja, kurių sprukimas varžo, kurių patyčios širdį liečia:
– ir kas neapkentė tavęs, sakyki, tavęs, didžios rišėjos, ir vystytojos, gundytojos, ieškotojos, radėjos! Ir kas tavęs gi nemylėjo, tavęs, tos nekaltosios ir nekantriosios, tos vėjakojės, vaikiaakės, nusidėjusiosios!
Kur tu dabar mane tempi ir trauki, stebukle tu ir nesutramdomasai? Sprunki tu nuo manęs jau vėlei, saldus išdykėli, nedėkingasai!
Aš šokdamas tave vejuosi, seku tave aš pėdsaku menku. Kur tu esi? Duok ranką! Arba nors pirštą vieną!
Čia olos tik ir tankmės: čia mudu pasiklysim!- Palauk! Sustok ir nejudėki! Ar nematai gi, kaip pelėdos, šikšnosparniai čia šmikši?
Pelėda tu! Šikšnosparni patamsių! Mane tu erzint nori? Kur esam mes? Tu iš šunų esi išmokęs taip staugt ir loti.
Tu kaleni man taip maloniai baltais dančiukais, ir tavo piktos akys vis blyksi į mane iš susiraičiusių karčiukų!
Tai šokis toks, kuris nepaiso nei kelio, nei takelio: nes aš esu medžioklis,- ar būsi šuo tu mano, arba mana kalnų ožkelė?
Dabar šok šen, čia man prie šono! Greičiau, tu nelaba striksuole! Dabar aukštyn! Dabar į ten – anapus! O, varge mano! Aš pats bešokdamas parpuoliau!
O, pažiūrėki, kaip aš išsitiesęs, išdykėle, pasigailėjimo maldauju! Aš stojuos tuoj ir su tavim verčiau – daug mielesniais takais keliauju!
– Takais takeliais meilės mūsų ir per tylius, išmargintus krūmokšnius! Arba tenai skersai per jūrą, kur plaukioja ir šokinėja žuvys aukso!
Ar tu nesi dabar pavargus? Tenai anapus avys ganos ir sambrėškos vakarės jau boluoja: o ar miegot ne miela, kuomet aviganiai dūduoja?
Juk tu išvargusi siaubingai? Tenai tave nunešiu nuleisk tiktai rankas, tegu jos karo! Ir jeigu tu ištroškus,- aš tau šį tą turėčiau, tačiau burna tavoji nenori šito gerti!
O, prakeikta, mikli, lanksti gyvate, tu ragana pakampių, tu nevidone! Kur pradingai? Bet aš jaučiu nuo tavo rankų ant veido dvi dėmes raudonas!
Iš tikro, man jau nusibodo būt visad piemeniu tavuoju, aviganiu tavu palaukių! Lig šiol, tu ragana, aš tau giedojau, dabar turėsi tu man – kaukti!
Tu pagal manąjį botagą turėsi šokti man ir šaukti! Botago juk nesu pamiršęs? – Ne ne!”-
2
Tada gyvenimas atsakė šitaip, ausis dailiąsias užsikimšęs:
“O, Zaratustra! Kam taip baisiai tu botagu savuoju pliauški! Juk tu žinai, kad triukšmas yra minčių žudikas,- o man dabar kaip tik švelniausios mintys gimsta.
Abu mes esame tikrai netikę nei gėriui ir nei blogiui. Anapus gėrio ir anapus blogio mes salą savo radom ir savo pievą žalią – ir vien tik mudu dviese! Todėl mes viens antram geručiai turim būti!
O jei mes vienas antro nemylim iš visos širdies,- ar reikia jau abiem ir pykti, kad širdimi visa nemylim vienas antro?
O kad esu tau geras, dažnai net ir per geras, tu tai žinai puikiausiai: ir taip yra dėl to, kad išminties tavos pavydžiu. O, toji išmintis, sena pamišus kvailė!
Jei kada nors jinai tave pamestų, tuomet ir mano meilė jau greitai nuo tavęs pabėgtų.”
Tada gyvenimas mąsliai dairytis ėmė: atgal, į šonus ir aplinkui ir šitaip tyliai tarė: “O, Zaratustra, ištikimas man esi kaip reikiant!
Tu jau seniai manęs taip nebemyli, kaip tu kalbi; žinau, tu jau galvoji, kad greit mane apleisi.
Yra toksai labai sunkus ir senas varpas: jo gausmas naktį net pasiekia tavo olą:
– kai išgirsti vidurnaktį, kaip valandas jis muša, tu tarp pirmos ir dvyliktos galvoji
– galvoji tu, o Zaratustra, aš tai žinau, kad greit mane apleisi!”
“Tikrai,- aš atsakiau iš lėto,- bet tu taip pat žinai…” Ir aš jam pasakiau kažką į ausį, kažkur į plaukus – geltonus ir suveltus, neišmintingus plaukus.
“Tu tai ž i n a i, o Zaratustra? Tačiau kiti – nežino niekas.”-
Ir mes žiūrėjome į vienas antrą, ir žvelgėm į žaliąsias pievas, kurias vėsusis vakaras jau gaubė, ir verkėme abudu.- Bet man tuomet gyvenimas mielesnis buvo nei išmintis visa lig šiol manoji.-
3
V i e n a s!
Klausyk, klausyk! Žmogau!
D u!
Vidurnaktis ką sako tau?
T r y s!
“Miegojau aš ramus,-
K e t u r i!
Iš sapno štai jau pabudau: –
P e n k i!
Pasaulis toks gilus,
Š e š i!
Gilesnis nei diena, matau.
S e p t y n i!
Sopa didi jo, eik,-
A š t u o n i!
O džiaugsmas – jis daina:
D e v y n i!
Sopa atsako: baik!
D e š i m t!
Juk džiaugsmo ši daina-
V i e n u o l i k a!
Ji nori būti amžina!”
D v y l i k a!
