Spinoza …Dievas – ne lėlių teatro aktorius…

Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Ilgai sėdėjo tylėdami. Galiausiai Sofija prabilo – vien tam, kad nukreiptų Alberto mintis kitur:

– Dekartas turėjo būti keistas žmogus. Ar jis išgarsėjo?

Prieš atsakydamas Albertas kelis kartus sunkiai atsiduso:

– Jo filosofija turėjo labai didelę reikšmę. Visų svarbiausia turbūt jo įtaka kitam žymiam filosofui. Turiu galvoje olandų filosofą Baruchą Spinozą, gyvenusį 1632-1677 metais.

– Ir apie jį papasakosi?

– Taip, ketinau papasakoti. Ir nesileisim daugiau provokuojami.

– Aš įdėmiai klausausi.

– Spinozą priklausė Amsterdamo žydų bendruomenei, bet netrukus dėl laisvamaniškumo buvo iš jos pašalintas. Nedaug naujųjų laikų filosofų buvo taip pajuokiami ir persekiojami už savo pažiūras kaip šis žmogus. Kėsintasi ir į jo gyvybę. Vien už tai, kad kritikavo oficialiai pripažintą religiją. Spinozą teigė, kad krikščionybės ir judaizmo gyvybę palaiko vien sustabarėjusios dogmos ir tušti ritualai. Jis buvo pirmasis, panaudojęs vadinamąjį “istorinį-kritinį” Biblijos tyrinėjimo metodą.

– Paaiškink plačiau!

– Jis neigė, kad Šventasis Raštas nuo pradžios iki galo išreiškia Dievo valią. Skaitydami Bibliją, visąlaik turime galvoti, kokiu laiku ji parašyta. Toks “kritinis” skaitymas atskleistų nemažai prieštaravimų tarp įvairių Šventojo Rašto dalių. Vis dėlto Naujajame Testamente atpažįstame, kad Jėzaus lūpomis kalba Dievas. Jėzaus mokymas kaip tik ir nukreiptas prieš sustabarėjusį judaizmą. Jis skelbė “proto religiją”, kurioje aukščiausia vertybė – meilė. Spinoza turi galvoje ir Dievo meilę, ir artimo meilę. Tačiau netrukus ir krikščionybė sustabarėjo, virto neginčijamomis dogmomis ir tuščiais ritualais.

– Suprantu, kad tokias mintis Bažnyčiai nebuvo lengva nuryti.

– Kai pasidarė tikrai striuka, Spinozą išdavė net jo šeima. Dėl laisvamanybės jie pabandė iš jo atimti paveldėjimo teisę. Paradoksalu, bet mažai kas karščiau gynė žodžio laisvę ir religinę toleranciją negu Spinoz. Dėl didelio pasipriešinimo, su kuriuo nuolatos tekdavo susidurti, galiausiai jis ėmė gyventi ramų gyvenimą, atsidėjęs vien filosofijai. Duoną užsidirbdavo gludindamas stiklinius lęšius. Keli tokie lesiai, kaip jau sakiau, pateko ir man į rankas.

– Įspūdinga.

– Netgi šiek tiek simboliška, kad jis gyveno iš lęšių gludinimo. Filosofai juk turi padėti žmonėms pamatyti būtį naujai. Spinoza savo filosofija ir nori pažvelgti į daiktus “amžinybės požiūriu”.

– Amžinybės požiūriu?

– Taip, Sofija. Kaip manai, ar sugebėtum į savo gyvenimą pažvelgti kaip į dalį kosminės visumos? Tada turėtum tarsi žvelgti į save ir savo gyvenimą čia ir dabar primerktomis akimis…

– Hm… ne taip paprasta.

– Primink sau pačiai, kad gyveni tik mažytę dalelę visos gamtos gyvenimo. Taigi priklausai milžiniškai visumai.

– Rodos, suprantu, ką nori pasakyti.

– O ar pajėgi tai išgyventi? Ar gali iškart aprėpti visą gamtą – taip, visą kosmosą – vienu žvilgsniu?

– Kažin. Galbūt man reikia optinių stiklų.

– Turiu galvoje ne tik begalinę erdvę, bet ir begalinį laiką. Kartą, prieš trisdešimt tūkstančių metų, Reino slėnyje gyveno mažas berniukas. Jis buvo mažytė Visatos dalis, maža vilnelė bekraštėje jūroje. Šitaip, Sofija, gyveni ir tu, mažytė gamtos gyvenimo dalelė. Tu niekuo nesiskiri nuo to berniuko.

– Bet aš gyvenu dabar.

– Taip, bet į tai reikėjo pažiūrėt prisimerkus. Kas tu būsi po trisdešimties tūkstančių metų?

– Ar tai ir buvo laisvamanystė?

– Na taip… Spinoza ne tik sakė, kad viskas, kas egzistuoja, yra gamta. Jo teigimu, Dievas tolygus gamtai. Dievą Spinoza matė visur ir viską matė Dieve.

– Taigi jis buvo panteistas.

– Teisybė. Spinoza nelaikė Dievo tuo, kuris sukūrė pasaulį ir stebi savo kūriniją iš šalies. Ne, Dievas ir yra pasaulis. Kartais jis tai išreiškia kitais žodžiais. Pabrėžia, kad pasaulis yra Dieve. Čia jis pasiremia Pauliaus kalba atėniečiams Areopago kalne. “Juk mes jame gyvename, judame ir esame”,- pasakė Paulius. Bet pasekime paties Spinozos mintis. Jo pagrindinis veikalas vadinasi “Etika, pagrįsta geometriniu metodu”.

– Etika… ir geometrinis metodas?

– Mūsų ausiai skamba kiek neįprastai. Etika filosofai vadina mokslą apie tai, kaip reikia gyventi, norint pasiekti laimę. Ši reikšmė vartojama, kalbant, pavyzdžiui, apie Sokrato arba Aristotelio etiką. Tik mūsų laikais etikos reikšmė susiaurėjo bemaž iki tam tikrų taisyklių, mokančių, kaip turim gyventi, kad nenumindytume vieni kiliems kojų.

– Nes galvojimas apie savo laime, suprantamas beveik kaip egoizmas?

– Panašiai. Spinozos vartojamas žodis “etika” galėtų būti išverstas kaip “gyvenimo menas” arba “moralė”.

– Bet vis tiek… “gyvenimo menas, pagrįstas geometriniu metodu”?

– Geometrinis metodas daugiau skirtas pačiai kalbai, arba vaizdavimo formai. Atsimink Dekartą, kuris matematinį metodą norėjo pritaikyti ir filosofinei refleksijai. Jis turėjo galvoje filosofinę refleksiją, kurią sudaro griežtos išvados. Spinoza atstovauja tai pačiai racionalistinei tradicijai. Savo etika jis norėjo parodyti, kaip žmogaus gyvenimas valdomas gamtos dėsnių, Todėl turime išsivaduoti iš savo jausmų ir pojūčių. Jo manymu, tik taip surasime ramybę ir tapsime laimingi.

– Bet negi mus valdo vien gamtos dėsniai?

– Na taip. Spinoza tikrai nėra lengvai suprantamas filosofas, Sofija. Imkim viską iš eilės. Tikriausiai atsimeni, Dekartas manė, kad tikrovė susideda iš dviejų griežtai viena nuo kitos atskirtų substancijų – “mąstymo” ir “tįsumo”.

– Kaip aš galėčiau pamiršti?

– Išvertus žodis “substancija” reikštų: tai, iš ko kas nors sudaryta, kas yra ko nors esmė arba pagrindas. Taigi Dekartas kalbėjo apie dvi tokias substancijas. Pasak jo, viskas yra arba “mąstymas”, arba “tįsumas”.

– Man nereikia kartoti.

– Bet Spinoza nesutiko su tokiu skirstymu. Jis teigė, jog tėra viena substancija. Jo manymu, viskas, kas egzistuoja, gali būti kildinama iš to paties. Tai jis tiesiog pavadino Substancija. Kitais kartais vadina Dievu arba gamta. Taigi Spinoza tikrovės neįsivaizduoja dualistiškai kaip Dekartas. Jį vadiname monistu. Visą gamtą ir visas gyvenimo apraiškas jis kildina iš tos pačios substancijos.

– Vargu ar jų nuomonės galėjo būti skirtingesnės.

– Skirtumas tarp Dekarto ir Spinozos nėra toks didelis, kaip dažnai buvo teigiama. Dekartas taip pat manė, jog tik Dievas egzistuoja pats savaime. Būtent sutapatinęs Dievą ir gamtą – arba Dievą ir kūriniją – Spinoza gerokai nutolsta ir nuo Dekarto, ir nuo judaistinio arba krikščioniško supratimo.

– Nes tuomet gamta yra Dievas – ir taškas.

– Tačiau, vartodamas žodį “gamta”, Spinoza galvoje turi ne vien tįsiąją gamtą. Substancija, Dievu arba gamta jis vadina visa, kas egzistuoja, taip pat ir tai, kas yra dvasiška.

– Taigi ir “mąstymą”, ir “tįsumą”?

– Tikrai taip. Anot Spinozos, mes, žmonės, pažįstam dvi Dievo savybes arba pasireiškimo formas. Spinoza šias savybes vadina Dievo atributais, o šie du atributai kaip tik ir atitinka Dekarto “mąstymą” ir “tįsumą”. Taigi Dievas – arba gamta – pasireiškia kaip mastymas arba kaip tįsūs daiktai. Gali būti, kad Dievas, be “mąstymo” ir “tįsumo”. turi be galo daug kitų savybių, tačiau žmogui žinomi tik šie du atributai.

– Na gerai, bet labai painiai pasakyta.

– Taip, norint įveikti Spinozos kalbą, kartais ne pro šalį ir kūjis su kaltu. Galima pasiguosti bent tuo, kad galiausiai aptinki mintį, tyrą kaip deimantas.

– Nekantriai laukiu.

– Taigi viskas gamtoje yra arba mastymas arba tįsumas. Įvairūs reiškiniai, su kuriais susiduriame savo kasdieniame gyvenime, pavyzdžiui, gėlė arba Henriko Vergelando eilėraštis, yra įvairūs mąstymo arba tįsumo atributo modusai. Taigi “modusas” reiškia tam tikrą būdą, kuriuo pasireiškia Substancija, Dievas arba gamta. Gėlė yra tįsumo atributo modusas, o eilėraštis apie tą pačią gėlę – mastymo atributo modusas. Bet ir viena, ir kita, iš esmės yra Substancijos, Dievo arba gamtos išraiška.

– Kad tu prasmegtum, na ir tipas.

– Bet jo tik kalba sudėtinga. Po įmantriais sakiniais slypi nuostabus pažinimas, toks be galo paprastas, jog kasdienė kalba to neišreikštų.

– Vis dėlto man labiau patinka kasdiene kalba.

– Na gerai. Tuomet pradėsiu nuo tavęs. Kai tau skauda pilvą, kas jaučia skausmą?

– Tu gi pats pasakei. Aš.

– Teisybė. O kai vėliau galvoji, kad kažkada tau skaudėjo pilvą, kas galvoja?

– Taip pat aš.

– Nes tu esi asmuo, kuris vieną dieną gali jausti pilvo skausmą, o kitą dieną buri apimtas kažkokios nuotaikos. Taip ir Spinoza teigė, kad visi fiziniai reiškiniai, kurie egzistuoja arba vyksta aplinkui, yra Dievo arba gamtos išraiška. Taip ir visos turimos mintys yra Dievo arba gamtos mintys. Nes viskas yra viena. Yra tik vienas Dievas, viena gamta arba viena substancija.

– Bet kai ką nors galvoju, tai juk galvoju aš. O kai judu, irgi judu aš. Kodėl tu nori į visa tai įpainioti Dievą?

– Man patinka tavo įkarštis. Bet kas tu esi? Tu esi Sofija Amundsen, bet taip pat esi išraiška kažko nepalyginamai didesnio. Gali sakyti, kad tu galvoji arba tu judi, bet argi negali taip pat pasakyti, kad gamta mąsto tavo mintis ir kad gamta juda tavyje? Tai bemaž tėra klausimas, pro kokius lęšius žiūrėsi.

– Nori pasakyt, kad aš nieko negaliu valdyti?

– Hm. Galbūt ir turi šiokią tokią laisvę pajudinti savo nykštį taip, kaip nori. Bet jis gali judėti tik pagal savo prigimtį. Pirštas negali nušokti nuo rankos ir stryksėti po kambarį. Tu irgi turi savo vietą visumoje, mano vaike. Esi Sofija, bet taip pat – pirštas, priklausantis Dievo kūnui.

– Vadinasi, Dievas valdo viską, ką aš darau?

– Arba gamta, arba gamtos dėsniai. Spinoza manė, kad Dievas, arba gamtos dėsniai, yra viso, kas vyksta, vidinė priežastis. Jis nėra išorinė priežastis, nes Dievas pasireiškia tik per gamtos dėsnius.

– Nežinau, ar įžvelgiu skirtumą.

– Dievas – ne lėlių teatro aktorius, timpčiojantis siūlelius ir viską valdantis. “Marionečių šokdintojas” lėles valdo išoriškai ir yra lėlių judesio “išorinė priežastis”. Dievas pasaulį valdo kitaip, jis valdo pasaulį per gamtos dėsnius. Taigi Dievas, arba gamta, yra viso, kas vyksta, “vidinė priežastis”. Tai reiškia, kad viskas gamtoje vyksta iš būtinybes. Spinozos požiūris į gamtos gyvenimą buvo deterministinis.

– Rodos, kažką panašaus jau esi sakęs.

– Galbūt prisiminei stoikus. Ir jie pabrėžė, kad viskas vyksta iš būtinybės. Todėl taip svarbu visus įvykius sutikti su “stoiška ramybe”. Žmogus neturi leistis užvaldomas jausmų. Tai būtų pagrindinė Spinozos etikos mintis.

– Rodos, suprantu, ką jis nori pasakyti. Bet man nepatinka mintis, kad aš negaliu valdyti savo veiksmų.

– Nusikelkim dar kartą pas akmens amžiaus berniuką, gyvenusį prieš trisdešimt tūkstančių metų. Suaugęs jis ietimi medžiojo laukinius žvėris, mylėjo moterį, kuri tapo jo vaikų motina, be to, gali būti tikra, kad garbino genties dievus. Kaip paaiškintum tai, kad viskas priklausė nuo jo paties?

– Nežinau.

– Arba įsivaizduok liūtą Afrikoje. Manai, kad jis pats nusprendžia būti plėšrūnu? Ar todėl puola šlubą antilopę? Galbūt geriau jam reikėjo tapti vegetaru?

– Ne, liūtas gyvena pagal savo prigimtį.

– Arba, vadinasi, pagal gamtos dėsnius. Tu taip pat, Sofija, nes ir tu esi gamta. Dabar, žinoma, galėtum – palaikoma Dekarto – paprieštarauti ir sakyti, kad liūtas yra žvėris, o ne žmogus, turintis laisvą valią. Bet įsivaizduok naujagimį. Jis rėkia ir kažko reikalauja, o negavęs pieno ima čiulpti pirštelį. Ar tas kūdikis turi laisvą valią?

– Ne.

– Tai kuomet vaikelis įgyja laisvą valią? Sulaukusi dvejų metukų, mažylė ima zuiti aplinkui ir į viską rodyti pirštais. Trejų metukų ji niurzgia ant mamos, o ketverių staiga ima bijoti tamsos. Kurgi ta laisvė, Sofija?

– Nežinau.

– Kai jai sukanka penkiolika metų, ji stovi prie veidrodžio ir taikosi kosmetiką. Ar dabar ji ima daryti asmeninius sprendimus ir veikia tai, ką nori?

– Suprantu, ką turi galvoje.

– Ji yra Sofija Amundsen, taip, žinoma. Bet ji taip pat paklūsta gamtos dėsniams. Svarbiausia, kad ji pati to nepastebi, nes po viskuo, ką daro, slypi daugybė nepaprastai sudėtingų priežasčių.

– Nebenoriu daugiau klausyti.

– Vis tiek turi atsakyti į paskutinį klausimą. Dideliame sode auga du vienu laiku sodinti medžiai. Vienas medis auga saulėtoje vietoje, pakankamai gauna trąšų ir vandens. Kitas pasodintas prastoje žemėje, paunksnėje. Kaip manai, katras medis didesnis? Ir katras iš jų veda daugiau vaisių?

– Žinoma, tas medis, kuris turi geresnes sąlygas.

– Anot Spinozos, šis medis yra laisvas. Jis turėjo visišką laisve plėtoti jame slypinčias galimybes. Bet jeigu tai – obelis, ji neturėjo galimybės vesti kriaušes arba slyvas. Taip ir mes, žmonės. Pavyzdžiui, politinės sąlygos gali sutrukdyti mūsų raidą ir asmenybės augimą. Mus gali apriboti išorinė prievarta. Tik tada, kai galime “laisvai” plėtoti savo vidines galimybes, gyvename kaip laisvi žmones. Esame vienodai priklausomi ir nuo vidinių savybių, ir išorinių sąlygų kaip akmens amžiaus berniukas iš Reino slėnio, liūtas iš Afrikos arba obelis sode.

– Aš pasiduodu.

– Spinoza pabrėžia, kad yra tik viena būtybe, kuri nuo pradžios iki galo yra “savęs priežastis” ir gali veikti visiškai laisvai. Tik Dievas arba gamta atstovauja laisvai ir “neatsitiktinei” esybei. Žmogus gali siekti laisvės, kad galėtų gyventi be išorines prievartos. Bet jis niekuomet nepasieks “laisvos valios”. Nuo mūsų nepriklauso viskas, kas vyksta mūsų kūnui – kuris yra tįsumo atributo modusas. Taip pat negalime “pasirinkti” to, ką galvojame. Taigi žmogus neturi laisvos sielos, ji uždaryta mechaniniame kūne.

– Paskutinę mintį sunkoka suprasti.

– Spinoza teigė, kad pasiekti tikrąją laimę ir harmoniją mums trukdo žmogaus aistros – pavyzdžiui, garbės troškimas ir geismas. Bet jeigu pripažinsime, kad viskas vyksta iš būtinybės, galime pasiekti intuityvų gamtos, kaip visumos, pažinimą. Tai mums gali suteikti skaidrų it krištolas jausmą, kad viskas susiję, kad viskas yra viena. Tikslas – viską aprėpti tarsi vienu žvilgsniu. Tik tada pasieksime didžiausią laimę ir dvasios ramybe. Pasak Spinozos, tai ir reiškia į viską žvelgti “sub specie aeternitatis”.

– O kas tai yra?

– Į viską pažvelgti “amžinybės požiūriu”. Ar ne nuo to ir pradėjom?

– Tuo ir baikim. Man reikia skubėti namo.

Tada Albertas atsistojo ir nuo knygų lentynos paėmė didelį vaisių dubeni.

– Gal prieš eidama pasivaišintum?

Sofija paėmė bananą, Albertas pasirinko žalią obuolį.

Ji nulaužė banano galą ir ėmė lupti žievę.

– Čia kažkas parašyta,- staiga pasakė ji.

– Kur?

– Čia – banano žievės viduje. Atrodo, lyg būtų parašyta juodu tušu…

Sofija parodė bananą ir garsiai perskaitė:

“Čia vėl aš, Hilde. Aš esu visur, vaikuti. Sveikinu gimtadienio proga!”

– Labai juokinga,- pasakė Sofija.

– Jis darosi vis įmantresnis.

– Bet juk tai… visiškai neįmanoma. Gal žinai, ar Libane auginami bananai?

Albertas papurtė galvą.

– Aš tikrai jo nevalgysiu.

– Tai palik ant stalo. Aišku, tik beprotis gali rašyti gimtadieninius sveikinimus savo dukteriai nenulupto banano viduje. Bet jis taip pat turi būti gana apsukrus…

– Taip, ir viena, ir kita.

– Taigi čia ir dabar galime konstatuoti, kad Hildė turi apsukrų tėtį? Jis tikrai nėra kvailas.

– Aš tai ir sakau. Gali būti, kad praeitą kartą jis privertė tave pavadinti mane Hilde. Ir gali būti, kad jis kalba mūsų lūpomis.

– Nieko negalima atmesti. Bet dėl visko taip pat reikėtų abejoti.

– Nes, kaip žinome, visas mūsų gyvenimas gali būti tik sapnas.

– Bet nereikia skubėti. Viskas taip pat gali turėti paprastesnį paaiškinimą.

– Vis tiek man reikia namo. Mama laukia. Albertas palydėjo Sofiją iki durų. Jai išeinant jis tarė:

– Iki pasimatymo, miela Hilde.

Po akimirkos durys užsivėrė.