Sokratas

Sokratas (470/469-399 m. pr. m. e.) iškyla Atėnų klestėjimo metais. Savo filosofines pažiūras dėsto ir tironų ir demokratijos laikais, tačiau neįtinka dėl taiklios kritikos nei vienos valdymo formos patriarchams, kas vėliau ir sąlygoja jo pasmerkimą myriop. Po Periklio mirties Atėnus užgriūva daug nelaimių. Daugelis nelaimių priežastimi laiko dievų rūstybę, tačiau Sokratas priešindamasis visuotinei nuomonei teigia, kad visų negandų šaltinis yra ne kas kita, kaip nekompetentingų asmenų valdymas. Filosofas teigia, kad išmanymas vienoje srityje dar nelaiduoja gerų rezultatų valstybės valdyme. Visų pirma pažink save,ir žinok kaip elgsies konkrečioje situacijoje ir tik po to stenkis pažinti kitus. Bet koks tvirtinimas, kad jau turi tam tikrų žinių yra ribotas. Sokratas stengiasi visapusiškai nagrinėti žmonių tarpusavio elgesio motyvus. Jis nebuvo ateistas, dievus traktavo kaip dvasines būtybes. Sokrato filosofijoje labai jaučiama skepticizmo įtaka, dėl to kai kas nori priskirti jį prie sofistų. Tačiau tai iš tikrųjų nėra. Nors Sokratas ir buvo mokytojas, tačiau priešingai sofistams jis dėstė savo filosofiją (ja jis tikėjo ir gyveno) norėdamas iš tiesų įrodyti, o ne pasipuikuoti žodžio išmone. Išminties jis mokė už dyką, kas dar labiau įtakojo jo populiarumą liaudyje. Žymiausi Sokrato mokiniai Platonas ir Ksenofontas perdavė mūsų civilizacijai savo mokytojo etinę sistemą, dialektinio įrodinėjimo metodą, nes pats filosofas rašytinių šaltinių nepaliko. Yra skiriamos trys sokratinės mokyklos: kinikai (Antistenas, Diogenas), kirenaikai (Aristipas) ir megarikai.