Socialiniai santykiai
Šuo – tai gaujos gyvūnas. Gauja vadiname šunų grupę, kurioje kiekvienas narys užima tam tikrą vietą. Gaujos instinktas labai stiprus, dėl to šuo jaučiasi blogai, kai jis vienišas. Šunų gaujoje yra griežta hierarchija: šuniukai yra pavaldūs vyresniems nariams, nes jie negali pasirūpinti maistu ir apsauga. Augdami jie stengiasi iškovoti vietą gaujos hierarchijoje. Kadangi gaujos centrinė figūra yra vadas, jauni, stiprūs šunys išbando vadą, norėdami patikrinti jo pranašumą. Pagaliau senasis vadas pasiduoda, o jaunesnis ir stipresnis varžovas užima jo vietą. Tas pats vyksta ir žmogaus, šuns savininko, ir šuns gaujoje. Savininkas yra vadas ir bendraudamas su šunimi juo ir turi būti. Jeigu to neįvyksta, tai jums vadovaus šuo. Bendraudamas su šunimi, žmogus niekada neturi nusileisti, nes šuo priims tai kaip silpnumą. Jeigu jūs nebaudžiate šuns, visada atsiminkite, kad, norėdamas užimti lyderio poziciją, šuo jūsų nepagailės. Kai šuo yra stambus ir piktas, tai gali būti net pavojinga.
Norėdami tinkamai bendrauti su šunimi, turite suprasti jo „kalbą“. Su žmonėmis ir kitais gyvūnais šuo bendrauja balsu, mimika ir kūno gestais.
Susitikimai su kitais šunimis, gyvūnais ir žmonėmis turi didelę reikšmę augančio šuns auklėjime ir gyvenime. Auklėti žmonių ir izoliuoti nuo kitų šunų gyvūnai praranda socialinę orientaciją, nesijaučia šunimis. Susitikę su kitais šunimis, jie priima gynybinę- grasinimo pozą, o paaugę nerodo seksualinio suinteresuotumo.
Nuo 2,5 iki 3,5 mėnesių amžiaus šuniukams vyksta aktyvi socializacija. Šiuo metu, kai šuniukas susipažįsta su savo naujuoju namu, šeimininku, kitais gyvūnais, jį labai lengva išgąsdinti. Atsiradusią baimę ar net fobiją vėliau labai sunku įveikti. Dar sunkiau būna atpratinti nuo vaikiškų įpročių: lojimo be priežasties, automobilių vaikymosi, įpročio bėgti prie visų žmonių ir t. t. Visų šių nepageidautinų veiksmų galima išvengti taisyklingai auklėjant šunį vaikystėje.
Šunys linkę kopijuoti vienas kitą. Jeigu pasivaikščiojimų metu jūsų šuniukas bendrauja su šunimi, kuris tiksliai vykdo šeimininko komandas, jis greičiausiai stengsis mėgdžioti jo elgesį. Taip galima labai greitai išmokyti šunį komandos „pas mane“.
Labai retai suaugęs šuo gali nuskriausti šuniuką. Nuo 5-6 mėnesių, šuniukui augant, kitų šunų elgesys su juo keičiasi. Jeigu išmokėte nebijoti ir nepulti kitų šunų, ateityje bendravimo problemų nebus.
Iš pradžių šuniukas bijo besiartinančio suaugusio šuns, pabėga ir glaudžiasi prie šeimininko kojų. Tuomet reikia jį apraminti, paglostyti, pasakyti: „Geras!“. Geriausia jeigu pirmas susipažinimas įvyksta žaidimo metu. Jeigu vis dėlto šuniukas bijo, geriau jį supažindinti su tokio pat amžiaus šuneliu.
Suaugę šunys irgi turi „nerašytas santykių taisykles“. Psichiškai sveikas patinas niekada neužpuls kalės, o kalė gali užpulti patiną, jeigu jis yra labai įkyrus. Jeigu susitiks dvi rujojančios kalės – jos būtinai susipjaus. Patinai irgi kartais susirungia, bet ta kova dažniausiai būna sportinio tipo. Tik tuo atveju, jeigu jie nepasidalino rujojančia kale, kova gali būti labai rimta.
Šeimininkui labai svarbu teisingai elgtis rungtynių metu. Nereikia bartis su kito šuns savininku – jeigu susimušite ir jūs, kas gi skirs šunis? Beje, šunis išskirti ne visada būtina. Jeigu svorio kategorija ir kovinis meistriškumas maždaug vienodi, kova greitai pasibaigs. Atsiminkite, jeigu susitiko du kovingai nusiteikę šunys ir vienas iš jų yra pririštas už pavadžio, reikia arba paimti šunį už pavadžio, arba taip pat paleisti kitą šunį. Pavadėlis – apsaugos simbolis šuniui. Šalia šeimininko ir už pavadžio šuo jaučiasi labai drąsiai. Paleistas jis galbūt ir nepuls kito šuns.
Kaip gi išskirti besirungiančius šunis? Yra kelios paprastos taisyklės. Visų pirma nesistenkite pagriebti savo šuns. Tai padaryti bus labai sunku ir yra pavojus, kad jums įkas. Kartu su kito šuns šeimininku reikia vienu metu pagriebti už uodegos ar užpakalinių kojų, tempti į skirtingas puses ir greitai pagriebti už apykaklės arba prisegti pavadėlį. Po to šunys gali loti vienas ant kito kiek tik nori. Deja, jeigu žmogus laiko pavojingą aplinkiniams šunį ir paleidžia jį, vargu ar ką pavyks įrodyti šeimininkui.
Jeigu antro savininko arti nėra, reikia pagriebti stipresnį šunį už uodegos ar kojų ir pasistengti patraukti jį kuo toliau. Jeigu nugali jūsų šuo, jį reikia iš karto prisegti už pavadžio – tada nugalėtasis pabėgs. Jeigu pralaimi jūsų šuo, net tuomet kai jūs jį prisegsite, kitas šuo gali užpulti. Tada reikia stengtis jį apraminti: garsiu riksmu, akmens metimu, spyriu. Jūs turite neparodyti kitam šuniui, kad jo bijote.
