Socialdemokratija

Socialdemokratija yra XIX a. darbininkų ir socialistinio judėjimo dėsningas rezultatas. Vystantis parlamentarizmui ir augant profsąjungų bei socialistinių partijų įtakai, dalis jų lyderių atmetė Karlo Marxo idėją, kad kapitalizmas turi būti likviduotas revoliucijos išdavoje ir tokiu būdu sukurta socialistinė visuomenė. Socialdemokratai skelbė, kad daugumas darbininkų klasės reikalavimų gali būti įgyvendinta taikiu, parlamentiniu būdu. Galutinis skilimas tarp socialdemokratų ir komunistų įvyko po bolševikinio perversmo Rusijoje ir III Komunistinio internacionalo įsteigimo 1919 m. (paleistas 1943 m. Maskvos nurodymu).

Pradinę socialdemokratinę koncepciją XIX a. viduryje suformulavo L. von Stein’as. Ji numatė darbininkų judėjimo politinę, ekonominę ir kultūrinę integraciją į politinę sistemą. Tačiau socialdemokratinės teorijos pradininku skaitomas Eduardas Bernsteinas (1850-1932), kuris atmetė proletariato diktatūros idėją, įrodė poreikį įsijungti į parlamentinę veiklą ir skaitė, kad dėl ekonominių dėsningumų ir demokratijos vystymosi dėka kapitalizmas gali taikiu būdu transformuotis į socializmą. Toliau šias idėjas vystė austromarksistai Otto Bauer, M.Adler, Karl Renner, Rusijos menševikai (G.Plechanov, 1856-1918) ir taip vadinamieji legalieji marksistai (P.Struvė). Tačiau programiniuose daugumos socialdemokratinių partijų dokumentuose taikaus perėjimo koncepcija buvo užfiksuota tik po Antrojo pasaulinio karo, 1951 m. įkūrus Socialistinį internacionalą (Socinterną). Dabar šioje tarptautinėje organizacijoje yra virš 50 partijų. Tarp žymiausių veikėjų – Vokietijos SDP lyderis, buvęs (1969-1974 m.) kancleris, vėliau Socinterno prezidentas, Nobelio taikos premijos (1971) laureatas Willy Brandt (1913-92), Prancūzijos prezidentas (1981-1996 m.) Francois Mitterand (1916-1996), Švedijos premjeras Ulof Palme (1927-1986), Austrijos federalinis kancleris (1970-1983) Bruno Kreisky.

Pagrindiniai socialdemokratijos postulatai:

politinėje sferoje – žmogaus teisių ir laisvių, atstovaujamos pliuralistinės demokratijos ir teisinės valstybės principų realizacija;

ekonominėje sferoje – visuomenės interesų prioritetas prieš privačius interesus, mišri ekonomika (privati, valstybinė ir visuomeninė nuosavybė), demokratinė ekonomikos kontrolė;

socialinėje sferoje – laisvės, socialinio teisingumo ir lygybės principų įgyvendinimas.

Šiuos principus pradėta plačiai realizuoti, kai socialistai atėjo į valdžią Danijoje (1929 m.), Švedijoje ir Norvegijoje (1932 m.). Per keletą dešimtmečių išsivystė taip vadinamo funkcionalaus arba švediškojo (skandinaviškojo) socializmo modelis. Skandinavijos socialdemokratinė valdžia per trumpą laiką sukūrė labai efektyvią ekonomiką ir užtikrino beveik visišką užimtumą. Tačiau svarbiausias švediškojo socializmo bruožas, skiriąs jį nuo kitų išsivysčiusių šalių, yra nacionalinių pajamų perskirstymas socialinio teisingumo tikslais. Tam skiriama iki 1/3 BVP, o rezultatas – Skandinavijos šalyse nėra skurstančių sluoksnių, sukurta efektyviausia pasaulyje socialinio aprūpinimo sistema ir pasiektas aukštas ne tik pragyvenimo, bet ir kultūrinis lygis.

Pastaraisiais dešimtmečiais socialdemokratija atsikrato marksizmo likučių, palankiai žiūri į privačią nuosavybę, rinkos ekonomiką, politinį pliuralizmą, pabrėžia, kad laisvė yra svarbiausias socializmo tikslas. Socialdemokratai skaito tikslingu valstybinį ekonomikos reguliavimą, socialinę pagalbą neturtingiesiems, gerbūvio valstybę. Neokonservatizmo įtakoje socialdemokratiniame judėjime sustiprėjo dešinysis jo sparnas: pasisakoma už valstybinio ekonomikos reguliavimo sumažinimą, poreikį denacionalizuoti atskiras ūkio šakas, skelbiama, kad gerbūvio valstybę turi pakeisti gerbūvio visuomenė (pav., “naujasis švediškas modelis”). Viena iš socialdemokratijos nutolimo nuo socializmo priežasčių nedvejotinai yra “realaus socializmo” Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje žlugimas.

Atsisakę radikalių permainų, pastaraisiais metais socialdemokratai atgavo prarastas pozicijas ir grįžo į valdžią daugumoje Vakarų Europos šalių. Paskutinė jų pergalė – laimėti rinkimai Vokietijoje (1998 09 27), kai jie gavo 41% balsų (CDU – 29, CSU – 6.7%, žalieji – 6.7, FDP – 6.2, PDS – 5.2% ) ir 298 vietas Bundestage (buvo 252) [CDU, anksčiau turėjusiai 244, beliko 198, CSU – 47 (buvo 50), žalieji – 47 (49), FDP – 44 (47), PDS – 35 (30)]. CDU/CSU valdė 16 metų, H.Kohlis (68), nors ir nepadarė, nė vienos rimtos politinės klaidos, daugumai nusibodo. G.Schroeder (54) pasisako už atsinaujinimą, ekonomikos liberalizavimą ir privatizavimą, thatcherizmą su žmogiškuoju veidu. Jo šešėliniame kabinete kaip ekonomikos ministras figūravo M.Steuman – nepartinis milijonierius.