Skandinavai ir vikingaujantys kuršiai

Vladas Žulkus „Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis“. II dalis

Prieš svarstant, kas į Palangą atvedė žmones net iš vakarinės Baltijos jūros pakrantės, reikėtų šiek tiek žinoti, kas darėsi Baltijos jūroje VIII – XII amžiais. Jau buvo kalbėta apie skandinavų – vakarų baltų ryšius I-ojo tūkstantmečio pirmoje pusėje. Šie kontaktai išliko ir vėliau, tik pasikeitė jų pobūdis. Skandinavų interesai rytinėje Baltijoje nuo VII – VIII a. įgyja ne tik ekonominio, bet ir politinio pobūdžio . VIII a. pabaigoje skandinavų kraštuose susiformavo galingas ir gausus karinės diduomenės sluoksnis. Lėšų, kurias teikė nedideli dirbamosios žemės plotai nepakako, todėl pradėta ieškoti turtų užgrobiant juos kaimynuose. Šie gerai ginkluoti ir narsūs skandinavų jūreiviai buvo pradėti vadinti vikingais, normanais arba variagais. Vikingų smūgius netrukus patyrė visi Baltijos ir Šiaurės jūrų pakrančių gyventojai. Vikingai ne tik žudė, plėšė ir grobė vergus. Jie priversdavo mokėti duoklę gentis ir valstybes, steigė pakrantėse savo prekybines emporijas, kolonijas, prekiavo su vietiniais gyventojais, tarpininkavo tolimojoje prekyboje. Ne išimtis buvo ir rytinės Baltijos pakrantės.

Rašytiniai šaltiniai ne kartą aprašo skandinavų bandymus politiškai užvaldyti baltus, dažniausiai kuršius, jau nuo VIII a. Danai ir švedai ne kartą buvo privertę kuršius mokėti jiems duoklę, tačiau tai ne ilgai tetrukdavo – karingi kuršiai atkakliai gynė savo laisvę. Galima teigti, jo tuo metu baltų kraštai, pirmiausiai turtingi Kuršas ir Semba, buvo skandinavų ekonominės ir politinės ekspansijos rytinėje Baltijoje pagrindiniai taikiniai. Tas faktas, jog skandinavai jau apie 760 m. gabendavo į Senąją Ladogą gintarą, rodo jų tarpininkavimą baltų – slavų prekyboje. Maždaug nuo 800 m. į vakarų slavų žemes pietine Baltijos pakrante iš Rusijos dirhemų pavidalu pradėjo plaukti Artimųjų rytų sidabras. Tai paskatino skandinavų pirklius aktyviai įsiterpti į šią prekybą. Dėl to 800 – 840 m., kai buvo ieškoma kelių į Rusią, ypač turėjo išaugti skandinavų dėmesys Nemunui, kuris jau seniai tradiciniais keliais jungėsi su Dniepro baseinu.

Nemuno kelio reikšmė baltų ankstyvųjų viduramžių prekyboje ir ekonomikoje dar nėra pakankamai analizuota. Atrodo, jog jo reikšmė kartais būna nederamai sumenkinama. Tiesa, tenka pripažinti, jog nežiūrint akivaizdaus prekybinių ryšių pagyvėjimo IX – X a., Nemuno kelias neįgijo tokios reikšmės, kaip prekybinis kelias Dauguvos upe. Šiam laikotarpiui beveik be išlygų taikytina tezė, jog “baltų gyventos teritorijos nebuvo galutinių skandinavų “Rytų politikos tikslu”. Nežiūrint to, nemaža dalis Lietuvoje randamų IX – X a. skandinaviškos kilmės ginklų yra prie, arba netoli Nemuno.

Švedijos ir Danijos skandinavų interesai kuršiams ir jų kaimynams prūsams nuo XI a. įgauna valstybinės politikos prasmės. Neatsitiktinai būtent šime laikotarpyje kuršių vardas dažniausiai pasirodo šaltiniuose. Yra pagrindo manyti, jog skandinavų šaltiniuose dažniau buvo minimi kaip tik pietiniai kuršiai. Šią prielaidą patvirtintų ir situacija šiauriniame Kurše. Prie Rygos įlankos ir prie svarbiausio baltams Dauguvos prekybinio kelio kuršiai priartėjo tik XI – XII a., kai jiems pavyko kolonizuoti lybių žemes. Vykstant lybių teritorijos kolonizacijai, šiauriniai kuršiai negalėjo užsiimti aktyvia ir stabilia tolimąja prekyba. Svarbiausi skandinavų prekybiniai partneriai Dauguvos žemupyje ir Lielupės baseine buvo ne kuršiai, bet žiemgaliai ir lybiai. Jų žemėse žinomi vieni iš svarbiausių Pabaltijyje XI – XII a. prekybos centrai.

Vienas svarbesnių skandinavų centrų Kurše buvo Grobinia, kur VII – IX amžiais Gotlando ir žemyninės Švedijos pirkliai turėjo savo gyvenvietę. Grobinia gulėjusi netoli lagūninio Liepojos ežero buvo nesunkiai pasiekiama iš jūros. Netoliese esantis Gruobinės piliakalnis su gyvenviete yra tradiciškai siejamas su kronikininko Rimberto paminėtu Seeburg, tačiau ši prielaida yra abejotina. 853 m. švedų žygio į Kuršą aprašyme randame keletą neaiškių vietų. jei Apulia pilies tapatumas Apuolei nekelia abejonių, tai į klausimą kur buvo Seeburg’as atsakyti nėra paprasta. Nesuprantama, ko švedams būtų reikėję plėšti Seeburg’o (Gruobinės) “miestą”, kur tuo metu dar turėjo būti skandinavų kolonija; nesuprantama, kodėl karaliaus Olafo kariai, kurie “ten palikę laivus [dimissis navibus] skubėjo lyg patrakę į kitą kuršių miestą, kuris buvo vadinamas Apulia” turėjo tam sugaišti net 5 dienas! ( “Mat, penkios dienos kelio buvo į tą uostą, kur stovėjo jų laivai…”). Net ir braudamiesi pro miškus, bei apeidami liūnus, užsigrūdinę žygiuose švedų kariai, per dieną turėjo įveikti ne mažiau kaip 15-20 km atstumą tiesiąja. Per tokį laiką Apuolę galima buvo pasiekti ir iš Klaipėdos – Palangos apylinkių, o iš Gruobinės į Apuolę nuskubėti būtų užtekę ir 2 dienų. Tuo būdu, yra tikėtina, jog Seeburg , arba “Ežero pilis” galėjo būti ir Palangoje, kur Birutės kalnas buvo apsuptas daugelio nedidelių lagūninių ežerėlių.

Iki šiol archeologai mažai domėjosi baltiškais radiniais skandinavų kraštuose, todėl susidarė įspūdis, jog skandinaviška kultūra baltų žemėse sklido, tačiau patys jie savo kultūros kaimynuose neplatino. Skandinaviški dirbiniai: kalavijai ir jų makščių apkalai, brangūs papuošalai nuo IX a. atsirado baltų pajūryje, o vėliau ir tolimesnėse žemėse. Atvežtiniais papuošalais sekdami vietiniai gyventojai nuo pamėgdžiojimo perėjo prie svetimo ornamento interpretvimo vietinių tradicijų pagrindu, pradėjo kurti meno kūrinius, kuriuose atsispindėjo baltiška pasaulėjauta.

Savo ruožtu, kuršiški ir prūsiški radiniai pasirodo yra ganėtinai žinomi ir germanų kraštuose. Baltiški papuošalai yra ne tik gausiai randami Gotlande, bet žinomi ir senoviniuose pietų Švedijos prekybos centruose Sigtunoje, Lunde, Bornholmo saloje, Šlezvige-Holšteine ir viename svarbiausių vikingiškų prekybos miestų Baltijos jūroje Haithabiu. Vienu iš kriterijų papuošalų “baltiškumui” nustatyti yra ornamentas. Baltiškomis reikia laikyti pasagines seges, kurių lankelis yra puoštas juostiniu persipinančiu ornamentu, baltišku yra laikomas svastikos ornamentas, baltiškomis laikomos pasaginės segės daugiakampėmis galvutėmis, kurių galvučių viduryje yra “+” ir “x” ornamentas. Neabejojama pasaginių segių aguoniniais galais baltiška kilme. Baltiškos kilmės gali būti segės, kurių galvutės arba lankeliai padengti sidabru arba baltu metalu.

Baltiško importo koncentracija svarbiuose Baltijos užjūrio prekybos centruose, rodo, kad baltiški papuošalai buvo paklausi prekė. Mūsų turimais duomenimis vakarinėje Baltijos dalyje yra apie 20 radinių, kurie galėjo patekti arba yra tikrai patekę iš baltų teritorijos. Didžiausia dalis į vakarinę Baltiją nukeliavusių papuošalų, sprendžiant iš turimų analogijų ir jų paplitimo baltų gentyse yra kuršiškos kilmės, kiti dirbiniai galėjo būti pagaminti prūsų žemėse ir Žiemgaloje.

Baltiški dirbiniai plito įvairiais keliais – jie galėjo patekti į germanų kraštus kaip karo grobis, kaip prekė, pagaliau kartu su baltais, vergais, kariais ar pirkliais. Pirmi du atvejai yra labiausiai tikėtini – dauguma baltiškų papuošalų vakarų pakrantėse buvo nešiojami vyrų. Du radiniai iš Šlezvigo – Holšteino, vienoje vietoje rasta masyvi apyrankė ir žiedas galėjo būti dalis įkapių iš suardyto kuršių kario arba pirklio kapo. Palyginti, didelis kuršiškų papuošalų skaičius Schlezvige – Holšteine, kurių dalis turi labai artimas analogijas pietų kuršių žemėse, visų pirma Palangoje, rodytų X-XII a. tarp šių dviejų regionų buvus ne tik atsitiktinius karinio pobūdžio kontaktus bet ir pastovius tiesioginius ryšius.

Nuo X a. antrosios pusės kuršiai labai suaktyvėjo. Danų bei švedų primestos duoklės ir prievartos kuršiai greitai atsikratydavo. Vienas iš žymesnių kuršių ir skandinavų susirėmimų yra pavaizduotas jau minėtoje Rimberto kronikoje. Seeburg ‘e – kuršių “mieste” , pasak Rimberto, buvo 7000 gynėjų, o Apuolės pilyje buvo užsidarę apie 15000 kuršių karių, kurių švedai nepajėgė įveiti jėga ir turėjo tartis. Suprantama, kad tiek daug karių ir nei vienur, nei kitur tikrai būti negalėjo, tačiau tuomi skandinavų kronikininkas, matyti, norėjo pabrėžti Apuolės svarbą ir švedų karių didvyriškumą.

Gerai ginkluoti ir patyrę kovose su vikingais, kuršiai patys imasi pastarųjų verslo. Jie statėsi laivus ir drąsiai leidosi plėšikauti bei prekiauti. “Tradicinis” kuršių karingumas, pažymimas skandinavų šaltiniuose, galėjo tapti net tam tikra kliūtimi jų prekyboje su kaimynais. Ši jų veikla yra pažįstama iš skandinavų rašytinių šaltinių. Islandų Knytlingo sagoje aprašoma, kaip kuršiai užpuola jūroje ir persekioja pirklį iš kaimyninės Sembos. XI a. pirmoje pusėje kuršiai jau puldinėja Danijos pakrantes, ir Danijos karaliai nuo 1050 m. paveda vietiniams valdovams ginti nuo jų pajūrį . 1170 m. kuršiai niokojo Ėlando salą, ir tai buvo ne pirmas, ir ne paskutinis toks antpuolis. Henrikas Latvis rašė, jog XIII a. pradžioje iš Ėlando salos buvo vejami kuršiai ir estai, kurie ten, atrodo, buvo įsitaisę netrumpam – Ėlando salos vakarinėje dalyje yra žinoma įlanka, vadinta kuršių vardu. Danijos salų kuršiai nepaliko ramybėje ir XII- XIII amžiuje. Tuos laikus mena vietovė Bornholmo salos rytiniame krašte iki šiol vadinama “Kuršių kiemu”. Kronikose išliko pasakojimas apie kuršių pergalę 1210 m. balandžio 18 d. pasiektą sąsiauryje tarp Gotlando ir Fėrio salų. Kuršių veikla Baltijos jūroje, betgi, nebuvo nukreipta prieš kokią nors vieną tautą. Juos, kaip ir kitus vikingus, vedė turto geismas, kaip ir kiti jie grobė moteris, gyvulius, net išgabendavo laivais varpus iš Danijos bažnyčių. Vikingų būriai, siaubę Europos pakrantes buvo daugiataučiai, ir labai tikėtina, kad tuose žygiuose kartu su skandinavais dalyvavo ir kuršių kariai. Islandų sagose minimas vikingas Karis, bandę pabėgti iš vergijos Koris ir Skoris galėjo būti kuršiai, nes juos tuo metu vadino “cori”, arba “curen”. Anot Egilio sagos, šių vergų vardais buvo pavadintas iškyšulys ir sala Islandijoje, kur juos užmušė. Kuršių kariai dalyvaudavo ir danų bei švedų tarpusavio kovose, palaikydami vieną ar kitą pusę.

SANTRUPOS
ATL – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
CVKIA – TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas
LEK – Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch
MRGD archyvas – Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas
MADA – Mokslų akademijos darbai
PRPI – Paminklų restauravimo-projektavimo institutas
PSRL – Polnoje sobranije russkich letopisej

Parengta pagal knygą „Palangos istorija“ (sudarytojas Vladas Žulkus).
Klaipėda: Libra Memelensis, 1999