Sirvėtos regioniniame parke
Gamtos paminklas tebūnie ir dėkingumo įamžinimu
Netoli Sirvėtos regioninio parko administracinio pastato yra vadinama 26 liepų pavėsinė, 1987 m. paskelbta gamtos apsaugos paminklu.
Šis paminklas, kiek mena Šventos gyvenvietės senbuvis Leonas Lazauskas, turi savo istoriją. Į liepų pavėsinę kadaise keturi tarnai neštuvais nešdavę grynu oru pakvėpuoti sergančią dvarponę Mariją Civinską. Pasibaigus karui, Šventoje apsistoję tarybiniai kariškiai iškasė ištisinę apkasų liniją būsimiems kariams apmokyti ir galbūt kai kuriais kitais sumetimais – jeigu kas puls, kad galima būtų patikimiau gintis. Kur buvęs, kur nebuvęs, pavėsinėje apsilankė tuometinis Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Viktoras Bergas, vilkįs paprastais rūbais ir ant galvos užsimaukšlinęs beretę. Kadangi pavėsinė buvo netoli Šventos septynmetės mokyklos, Viktoras Bergas šios mokyklos direktoriui Leonui Lazauskui kategoriškai pareiškė:
– Pranešiu Švietimo ministerijai, kad direktorius nesirūpina gamtos apsauga.
Tačiau nei mokyklos direktoriaus, nei Gamtos apsaugos komiteto pirmininko nuomonės kariškiams klausyti neprivalu. Jie turi savo tiesioginių viršininkų nurodymus. Tačiau nežinia dėl kokių priežasčių vėliau kariškiai Šventos gyvenvietę paliko, palikdami ir palei liepų pavėsinę iškastus apkasus. Mokyklos direktorius, pasikvietęs į talką mokinius, tuos apkasus kastuvais išlygino – tegu išsipildo Viktoro Bergo, su kuriuo vėliau labai gerai sutarė, sumanymas paskelbti pavėsinę gamtos paminklu.
Netrukus iškilo kitas pavojus. Vienąkart žiūri mokyklos direktorius ir savo akimis negali patikėti: vyrai rankiniu pjūklu dzyrina liepą. Direktorius užsipuolė pjovėjus:
– Kirvį atsinešiu ir jums galvas nukaposiu, – net pagrasino.
Bet kuo kalti pjovėjai, jei tokį nurodymą jiems davė tuometinis „Aušros” kolūkio pirmininkas Feliksas Juknevičius?
Su pirmininku buvo atskira kalba – argi miške mažai medžių, tinkamų malkoms, argi būtina kirsti liepas, kurių kas ketvirta yra nulenkta viršūne? Taip darė dvarponiai, kad pavėsinė turėtų taurės pavidalą – liepos, lankstaus medžio, viršūnėje pakabindavo svorį…
Tolesnių didesnių konfliktų su kolūkio pirmininku, turėjusiu ir pedagogo profesiją, Leonas Lazauskas daugiau neturėjo. Pirmininkas pakluso direktoriaus nuomonei.
Vėliau pavėsinėje, kurioje, kaip teigia rašytiniai šaltiniai, iš buvusių 26 liepų belikusi 21. Joje Šventos mokytoja Regina Duksienė vesdavusi biologijos pamokas, jaunimas rengdavęs šokius…
Dabar aukštų, maždaug 30 metrų aukštį siekiančių liepų žieduose vidurvasariais dūzgia bitutės, į avilius nešdamos saldų medų.
Pavėsinė, respublikinės reikšmės gamtos paminklas, išliko gerų žmonių geros valios ir supratimo dėka. Tebūnie šis gamtos paminklas ir dėkingumo įamžinimu tiems, kurie neleido suniokoti gražuolių liepų gimtojoje žemėje.
Išvažiuojamoji sesija – praktinis darbas
Regioninio parko vyr. ekologas Vytautas Drūteika pažeria ant stalo kaukazinių slyvaičių kauliukų ir sako:
– Įsivaizduokite, kokia jėga glūdi sviliko, palyginti nedidelio paukštelio, snape, kad iš kietų kaukazinių slyvaičių kauliukų branduolius išgliaudo. Iš vyšnių kauliukų taip pat.
Vyr. ekologas apie tai tikriausiai kalbėjo ir su „Violos” – Utenos jaunųjų gamtotyrininkų mokyklos, auklėtiniais, vasaros pabaigoje aplankiusiais Sirvėtos regioninį parką. Toks apsilankymas – ne atsitiktinis ar epizodinis, o iš anksto sumanytas ir suplanuotas, pavadintas išvažiuojamąja sesija. Trisdešimt mokyklos moksleivių, vadovaujamų profesorės Elenos Šapokienės, anksčiau dirbusios Vilniaus pedagoginio instituto Botanikos katedroje, buvo pasiskirstę į 3 tikslines grupes – ornitologinę, botaninę ir entomologinę.
Vytautas Drūteika, kuravęs ornitologinę grupę, statė tinklus paukščiams, mokino, kaip sugautus sparnuočius iš tų tinklų atsargiai išimti, kad neišsuktum sparno, nesužalotum kojos… Be abejo, mokino ir atsargumo: minėtas svilikas savo snapu iki kaulo gali įkalti. Pagautus paukščius – dirvinį vieversį, pievinį kalviuką, medšarkę ir kitus – mokiniai apibūdindavo lygindami su labiau pažįstamais sparnuočiais: žvirbliu, varna, karveliu, gandru, mėgino nustatyti jų lytį, amžių…
Botaninės grupės moksleivius praktinių pažinimo įgūdžių mokino Anykščių r. vicemeras botanikas Sigitas Obelevičius. Entomologinės grupės moksleivių mokymas buvo patikėtas ukmergiškiui Giedriui Švitrai. Iš Ekologijos instituto atvykęs Eduardas Mackevičius supažindino „Violos” narius su šikšnosparnių tyrimo metodika, naudojama aparatūra.
Regioninio parko direktorius Stasys Zakarevičius džiaugiasi, kad „Violos” moksleiviai buvo darbštūs ir mandagūs. Profesorė Elena Šapokienė padėkojo parko direkcijai už suteiktas darbui sąlygas mokykloje įgytas teorines žinias įtvirtinti praktiniais įgūdžiais ir pažadėjo šiame parke, sutinkamai su mokymo programa, po 3 metų apsilankyti vėl.
