Senovinė gyvenvietė Žemaičių kalnelyje

Vladas Žulkus „Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis“. II dalis

Nustačius kaip galėjo atrodyti Palangos kraštovaizdis prieš tūkstatį metų, pradėta įtarti, jog žmonės senovėje galėjo gyventi ir kitų reliktinių kopų viršūnėse. Tiesa, senovinių gyvenviečių pėdsakų nebuvo rasta kalnelyje senojo parko pradžioje. Šis kalnelis yra neseniai supustyta kopa. Neaptikta kultūrinių sluoksnių ir “Mažojoje Birutėlėje” – kopų gūbriuose į šiaurę nuo Birutės kalno. Bandant surasti senųjų gyvenviečių pėdsakus, 1990 m. vasarą buvo patikrintas nedidelis kalnelis parke, per 90 m į rytus nuo Birutės kalno. Jis yra už 100 m į pietus nuo Gintaro muziejaus, gerai matosi nuo rūmų terasos todėl grafas Tiškevičius ten kažkada buvo pasistatęs pavėsinę, o kalnelio rytiniame šlaite buvo įrengtas rūsys. Virš žemės paviršiaus kalnelis yra pakilęs tik apie 4,5 m, jo aikštelė nedidelė – apie 35×25 m. Kalne auga didelės pušys, o pakraščiuose yra tankus krūmynas. Ne taip seniai kalnelį pamėgo senosios pagonybės gerbėjai, daugiausiai Žemaičių draugijos nariai, ten pasistatę aukurą. Matyti dėl to šiam bevardžiam kalneliui prigijo “Žemaičių kalnelio” vardas. Apie archeologinius radinius iš šio kalnelio niekas nebuvo girdėjęs, todėl ten rasti senovinės gyvenvietės sluoksniai ir senųjų palangiškių kapai buvo malonus netikėtumas archeologams.

Kultūrinį sluoksnį smarkiai suardė vėlesni kapai, nežiūrint to, jo storis vietomis siekė iki 1 metro. Panašiai kaip ir Birutės kalno gyvenvietėje čia buvo išskirti 7 horizontai – rasti septynių skirtingų laikotarpių gyvenimo pėdsakai. Kalnelyje ir gyventa buvo tokiu pat laikotarpiu nuo pirmojo tūkstantmečio vidurio iki XIII-XIV amžiaus. Labai panašūs čia yra stovėję ir pastatai. Juose buvo ir kuršiški židiniai su priedobėmis, ir molinės namų aslos pėdsakų, ir plūkto molio kupolinių krosnių padai, žiesta “Baltijos jūros” keramika, moliniai audimo pasvarai. Įdomu, kad kuršiškas židinys su prieduobe čia buvo rastas ne seniausiuose, kaip Birutės kalno gyvenvietėje, bet vėliausiuose sluoksniuose. Tai galėtų rodyti gyventojų sudėties pasikeitimą šioje nedidelėje gyvenvietėje.

Žemaičių kalnelio nedidelėje ir neįtvirtintoje gyvenvietėje aiškesni buvo tik vieno pastato pėdsakai. Pastato kontūrą žymėjo sudegusių rąstų, perdegusio molio tinko, akmenų ruožai. Nustatyta, kad pastatas buo 20-25 cm įgilintas smėlyje, o jo dydis buvęs apie 7,5×7,5-8 m. Namas buvo statytas kiek įstrižai kalnelio – šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi. Buvusią aslą rodė juoda su suodžiais ir molio lopinėliais žemė. Prie pietrytinės sienos gulėjo gerokai apardytas molinės krosnies padas. Po padu rasta ritualinė laužavietė – tamsi dėmė, kurioje buvo žiesto puodo apatinė dalis ir gyvulio žandikaulio liekanos. Namas yra buvęs mišrios konstrukcijos – galinių sienų vietose rastos stulpavietės. Šis ir gretimi pastatai buvo palikti paskubomis – be įprastos keramikos ir molinių pasvarų, kurių tarpe buvo puoštų štampeliais, tarp anglių buvo rasti sudegusios geležinės antkaklės su žalvario ir stiklo karoliukais fragmentai. Šie namai degė XI – XII a. Kultūrinio klodo paviršiaus radiniai sako, kad paskutinių Žemaičių kalnelio gyventojų būstai gaisro ugnyje žuvo XIII a. Po to kalnelis buvo apleistas, o po kelių šimtmečių priglaudė jau mirusius palangiškius.

SANTRUPOS
ATL – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
CVKIA – TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas
LEK – Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch
MRGD archyvas – Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas
MADA – Mokslų akademijos darbai
PRPI – Paminklų restauravimo-projektavimo institutas
PSRL – Polnoje sobranije russkich letopisej

Parengta pagal knygą „Palangos istorija“ (sudarytojas Vladas Žulkus).
Klaipėda: Libra Memelensis, 1999