Seniausios miesto užuomazgos

Vladas Žulkus „Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis“. III dalis

Baltų žemėse, kaip ir kitur Europoje, miestai visų pirma pradėjo atsirasti pajūryje. Miestai baltų teritorijose mezgėsi dvejopai. Vakarų regione X – XII a. nebuvo taip ryškios feodalinės centralizacijos tendencijos, kaip rytinėse baltų srityse, o nedidelėse pajūrio žemėse, kurių ekonomika didžia dalimi rėmėsi prekyba, tarpininkavimu ir plėšikavimu jūrose, didesnę visuomenės dalį galėjo vienyti bendras ekonominis interesas.

X-XII a. Palangoje nesunkiai galimę įžiūrėti visusus būdingus svarbesniems prekybiniams centrams, tampančiais ankstyvaisiais miestais bruožus: išvystytą tolimąją prekybą, gyvenančius svetimšalius pirklius, neagrarinę ekonomiką, ūkinį užnugarį. Vienas svarbesnių išorinių miesto kūrimosi bruožų yra sutvirtinimai, skirti pirklių ir vietos gyventojų turtui apsaugoti. Vėliausiai nuo X a. buvo sutvirtint tokie Baltijos jūros prekybiniai centrai kaip Birka, Hedebiu, Ribe, Orhus, Paviken. Įtvirtinimai apie nedidelę Birutės kalno gyvenvietę buvo statomi nuo X a. X a. – XI a. pirmoje pusėje įtvirtinimais iš sausumos pusės yra buvusi apjuosta ir nedidelė gyvenvietė Ronžės upės vingyje.

Daugelis pajūrio prekybinų centrų yra turėję prieplaukas arba net uostus. Kur buvęs Palangos uostas vikingų laikais galime tik spėlioti, nes jokių uosto įrenginių pėdsakų nebuvo aptikta. Kai kadateigiama , jog jau senovėje Palangoje yra buvęs uostas. Šio uosto įrodymų yra ieškoma po vandeniu ir randama. Senovinio uosto liekanomis yra laikoma palangiškių taip vadinama”kūlija” – akmenų juosta jūros dugne, kartais dar vadinta krantu. Ji prasideda gerokai į pietus nuo Birutės kalno ir eina į šiaurę palaipsniui toldama nuo kranto. Į šiaurę nuo tilto yra tarpas, taip vadinamas “jūros vartais”. Šio tariamo senovinio uosto molo akmenų juosta yra nevienodai plati, ji siekia iki 20 km pločio ir yra 25-35 m gylyje. Geologai neabejoja dėl natūralios šios akmenų “sienos” jūroje kilmės – tai yra bangų išskalauto moreninio darinio pėdsakai.

Manyta, kad prieplauka pirklių laivams galėjusi būti dabartinio tvenkinio Botanikos parke vietoje buvusiame lagūniniame ežerėlyje. Ši prielaida lieka, tačiau labai didelės pakrančių srovės ir gausūs smėlio nešmenys turėjo paversti niekais visus bandymus pastatyti laivų įplaukimui kokius nors molus Palangoje. Šito, beje, ir nereikėjo. Daugelis Baltijos prekybinių centrų iki XI – XII a. neturėjo specialių prieplaukų. Jos atsirado tik išplitus Baltijoje dideliems plokščiadugniams fryzų laivams – kogams. Vikingų laikais prekiniai skandinavų buriniai laivai būdavo 15-16 m ilgio, gabeno apie 40 T krovinį, ir jų gramzda neviršydavo vieno metro. Vakarų slavai darėsi kiek mažesnius, apie 14 m ilgio laivus. Didesni ir giliau nugrimzę vandenin buvo tik vikingų kariniai laivai. Dėl to prekiniai laivai lengvai įplaukdavo į negilias jūros įlankas ir nedideles upeles, kur būdavo nesunkiai ištraukiami ant kranto. Palangoje krovininiai laivai galėjo būti ištraukiami įlankėlėje prie pat Birutės kalno. X-XI amžiais pirkliai galėjo įplaukti ir į Palangos upelį ir pasiekti prie jo buvusią prekyvietę, nes tuo metu upės buvo vandeningesnės ne tik dėl drėgnesnio klimato, bet ir dėka didesnio miškingumo, reguliuojančio upių nuotėkį. Užuomina apie galimus vikingų laivų plaukiojimus Palangos upeliu gali būti archeologų, deja, nepatikrintas senųjų palangiškių pasakojimas apie dar prieš karą netoli žiočių (prie J. Basanavičiaus gatvės) žemėje rastas senovinio laivo liekanas.

Ankstyvųjų viduramžių Palangos vaizdas buvo kiek neįprastas šį prekybinį centrą kaip dabar žinome, sudarė mažiausiai keturios gyvenvietės. Viena jų, pietinė, aiškiai išsiskyrė savo etnine sudėtimi – čia gyveno kuršiai, kurie turėjo ir savo atskirus kapus. Vikingų laikų Palangos prekybinį centrą galime vadinti gyvenviečių kompleksu. Tokių pavyzdžių yra ir kitur. Švedijoje, netoli Stokholmo buvęs ankstyvųjų viduramžių Helgo prekybinis centras susidėjo net iš šešių viena nuo kitos 100-200 m nutolusių nedidelių gyvenviečių-pastatų grupių, net devynių kapinynų ir pilies. Manoma, kad pilies įtvirtinimai pavojaus atveju buvo naudojami bendrai. Haithabu centras apie 800 metus susidėjo iš trijų atskirų gyvenviečių, kurių kiekviena turėjo savo atskiras kapines. Gyvenvietės viena nuo kitos buvo 250-400 m atstume. Vakarų slavų Voline IX a. buvo net devynios įvairaus dydžio gyvenvietės, iš jų viena sutvirtinta.

Palangos gyvenviečių išsibarstymą lėmė nepalanki geografinė aplinka – sunku buvo rasti pelkėtuose molynuose ir lėkštame smėlingame krante netoli vandens esančias patogias gyventi vietas. Tokia Palangos istorinė topografija galėjo turėti įtakos ir ekonominei plėtrai. Atskiros nedidelės gyvenvietės, kurios atskirai statėsi įtvirtinimus, negalėjo garantuoti tokio saugaus gyvenimo ir prekybos, koks įmanomas dideliame gerai sutvirtintame prekybiniame centre. Birutės kalnas, matyti, buvo bendra gynybos ir kulto vieta visiems palangiškiams.

Prekybos centrų egzistavimas baltų pajūryje kraštui turėjo ne tik ekonominės reikšmės. Pajūrio emporijų statusas ir multietninė sudėtis buvo tolerancijos svečiams pirkliams, kurie priklausė kitam etnosui ir religijai , garantija. Pradžioje žodiniu, o vėliau ir rašytiniu susitarimu prekybos centruose buvo draužiama plėšikauti, žudyti, plintant krikščionybei ten atsirasdavo vietos įvairių konfesijų maldos namams. Prekybinių centrų susikūrimas baltų žemėse, visų pirma pajūryje, sudarė gana ankstyvas prielaidas pirmiems krikščionybės daigams atsirasti.

Pirmą aiškesnę žinią apie pirmąją bažnyčią kuršių žemėje pateikė Adomas Bremenietis. Jis rašė , kad Kurše vieno pirklio rūpesčiu yra įkurta bažnyčia. Už tai tą pirklį Danijos karalius Svend Estridsen įvairiomis gėrybėmis apdovanojo. Šią žinią Adomui Bremeniečiui papasakojęs pats karalius. Neturime pagrindo abejoti šia žinia. Faktas, jog bažnyčia buvusi įkurta pirklio, o šis už tai buvęs apdovanotas karaliaus, yra labai būdingas viduramžių Skandinavijai. Karalių, bažnyčios ir pirklių interesai pagoniškuose kraštuose tuomet dažnai sutapdavo. Pirkliai ne tik prekiaudavo, – jie buvo taip pat krikščionybės, o tuo pačiu ir karalių įtakos, platintojai. Ankstyvosios bažnyčios neretai dar yra vadinamos ir “pirklių bažnyčiomis”. Dvasininkai naudodavosi pirklių ryšiais pagoniškuose kraštuose, neretai pirmosiose bažnyčiose būdavo ir prekės saugojamos. Pirklių bažnyčios būdavo paprasti pastatai, nuo netikėtų antpuolių apsaugoti tvora. Mums svarbu būtų išsiaiškinti kada galėjo būti įkurta ši bažnyčia ir kur ji galėjo būti. Karaliaus Sven Estridsen žinią apie Kurše pastatytą bažnyčią Adomas Bremenietis pateikia esamuoju laiku, todėl ši bažnyčia ten buvusi įkurta ne vėliau kaip vizito pas Danijos karalių metais, t.y. 1068 ar 1069 metais. Nėra jokių duomenų apie šios pirmosios bažnyčios likimą, tačiau ji tikrai ilgai nestovėjo, nes jau apie 1075 – 1080 m. danų karalius Kanutas IV gana aktyviai kariauja sembų, kuršių ir estų žemėse. Vargu ar tokių karų metu, susirėmus pagonims ir krikščionims, galėjo išlikti krikščioniška bažnyčia. Kur galėjo būti pastatyta ši bažnyčia? Latvių archeologas E. Mugurevičs spėja, jog ji buvusi šiauriniame Kurše, tačiau savo spėjimo niekaip neargumentuoja. Šiandien turimi duomenys kalbėtų už tai, jog apie 1069 m. pastatytos pirmosios Kuršo bažnyčios labiausiai tikėtina ieškoti pietiniame Kurše, kur tuo metu kaip tik aktyviausiai reiškėsi danai. Šiuo metu žinome tik vieną prekybinį centrą, palaikiusį ryšius su pietine Danija XI-XII a. – Palangą. Todėl galima ir prielaida, jog būtent čia galėjo būti pastatyta pirmoji Kuršo bažnyčia. Beje, 1431 m. Kuršo vyskupo ir Rygos kapitulos procese 1161m. birželio 15 d. Palangos paminėjimas ir pirmasis laikomas legendiniu Kuršo vyskupas Ernemordus neatsitiktinai siejamas su pirmąja danų įkurta Kurše vyskupyste. Šis liudijimas galėjo remtis tiek autentiškais, tiek ir išgalvotais faktais, tačiau būtent Palangos siejimas su šiais įvykiais nėra atsitiktinis arba susijęs vien su XV a. politinėmis peripetijomis, bet atspindi tradiciją. E. Anderson teigia, jog Kuršas XII amžiuje buvo patogiausias regionas danų misionieriškai veiklai ir spėja, kad su misija Estijoje ir Kurše po 1160 metų galėjo buvoti ir Johannes Hiltinus iš Merzeburgo. Jo nuomone, visa danų santykių su rytiniu Pabaltiju bažnytinė ir politinė konjunktūra daro tikėtinu Ernemordus veiklą Kurše iki 1176 metų. Šio pirmojo vyskupo įpėdiniu galėjęs būti vyskupas Hermannus, kuris 1183 m. kvietė Šventosios armijos brolius stoti prieš Kuršą. Tradicija, Kuršo vyskupystės steigimą sieti su Palanga, XV a. dar turėjo būti ganėtinai žinoma, nes šiame bažnytiniame ginče svarbu buvo remtis ne išmone, bet pateikti svarius argumentus, kurių ir ieškota šioje tradicijoje.

Vakarų regiono žemių politinė-ekonominė sankloda buvo palankesnė Palangos ankstyvajam miestui atsirasti ir tarpti X – XII a., tačiau situacija pasikeitė nuo XII a. vidurio. Dauguma IX – X a. užsimezgusių vakarų regiono pajūrio ankstyvųjų miestų sunyko apie XII a. pasibaigus vikingų epochai (Truso, Kaup, Palanga, Grobinia) arba persikėlė kitur, kur buvo patogesnės sąlygos natūraliems giliavandeniams uostams įrengti (pvz., vietoje Daugmalės – Martinsalos centro iškilo Ryga). Kuršių, prūsų pajūrio žemės neteko savo ekonomikos bazės – vokiečių miestams išstumiant iš Baltijos jūros prekybos skandinavus suiro tradicinių jūros kelių tinklas, smuko prekyba. Žemdirbystė nors ji čia turėjo būti intensyvi, negalėjo duoti reikalingo ekonomikos pakilimui viršprodukto. Aukšto lygio pasiekusi metalurgija (kuršiški kalavijai) vargu ar platesniu mastu dirbo išvežimui, o papuošalų gamyba, laikinai nutrūkus žaliavų srautui, smuko. Nėra duomenų , kad vakarų Lietuvoje puodus plačiai būtų gaminę rinkai. Anksti (IX – X a. sluoksniuose) Palangoje pasirodžiusi žiesta plonasienė “Baltijos jūros “ keramika ir panašios šukės neretai randamos kuršių kapinynuose rodytų, jog ši keramika, kaip ir kitose Baltijos jūros baseino šalyse galėjo būti parduodama baltams (arba pateko kaip įpakavimas), o galbūt, kaip yra buvę Birkoje, Senojoje Ladogoje ir kitur puodus čia gamino atvykę slavų meistrai. Šia prasme yra įdomus puodų šukių kokybės palyginimas Birutės kalno gyvenvietės sluoksniuose. Pasirodo, kad XII-XIII a. keramika yra blogiau pagaminta ir išdegta negu ankstesnė. Be to, tuomet vėl padaugėja lipdytų puodų šukių. Tokie reiškiniai rodo, kad pasitraukus seniems meistrams, pažangesnius puodų gamybos būdus bandė perimti kiti, vietiniai, žmonės.

Tuo metu, XII a. antroje pusėje, kai vakarų baltų pajūrio žemių ir su jomis susijusio hinterlando ekonomika smuktelėjo, rytinėse baltų žemėse pastebimi priešingi reiškiniai. Vėliau atėjusios inovacijos žemės ūkyje čia turėjo geresnę terpę, ir trilaukis, įsigalėjęs XII – XIII a. gerose žemėse paskatino žymų ūkio pakilimą, čia, matyti, gana greitai buvo sukurtas žemės ūkio viršproduktas, kuris skatino amatus, prekybą ir spartų turtingųjų luomo, monopolizavusio žemėvaldos teisę, brendimą. Ekonominio intereso veiksnys vienijant žemes čia buvo silpnesnis nei vakarų regione. Didelių ir smarkiai sutvirtintų piliakalnių su gyvenvietėmis kompleksuose dominavo pilys, o papilių gyvenvietės nebuvo labai savarankiškos. Kadangi dalis šių pilių buvo valdžios centrais, kai kurios gyvenvietės netruko įgyti ankstyvųjų miestų bruožų. Tokios miestų užuomazgos rytų Lietuvoje atsirado vėliau kaip pajūrio emporijos, tačiau istoriškai turėjo daugiau šansų tapti komunaliniais miestais. Neatsitiktinai įgyja didesnės reikšmės kai kurios senosios – Vilnius ir atsiranda naujos papilių gyvenvietės, greitai subrandinusios būdingus miestams bruožus , pavyzdžiui, Kernavė.

Palanga neteko savo reikšmės XII a. antroje pusėje, pasibaigus vikingų hegemonijai Baltijos jūroje. Tuomet didesnės reikšmės įgijo prie vienintelio kelio iš Baltijos jūros į Nemuną buvusios prekybinės Klaipėdos apylinkių gyvenvietės. Tą patvirtintų ir vienoje iš jų – Žardėje – pradėti tyrinėjimai.

SANTRUPOS
ATL – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
CVKIA – TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas
LEK – Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch
MRGD archyvas – Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas
MADA – Mokslų akademijos darbai
PRPI – Paminklų restauravimo-projektavimo institutas
PSRL – Polnoje sobranije russkich letopisej