Sakyti ar nesakyti?
Vaiko atitvėrimas nuo realybės, nesakant tiesos ar nutylint, negali duoti ilgalaikių rezultatų. Augdami vaikai ima griauti miglotų paaiškinimų užtvaras. Jie užduoda klausimus, į kuriuos suaugusiems baisu atsakyti.
Didžiausias tabu mums- mirties problema. Tačiau vaikiškose pasakose apstu kertamų slibinų galvų, iškeptų raganų ir užnuodytų obuolių. Nejaugi ir pasakos žaloja trapią vaiko sielą?
Klausimai apie mirtį vaikams iškyla natūraliai jiems vystantis, paprastai apie ketvirtuosius jų gyvenimo metus. Jis ima įsisąmoninti savo ir kitų būtį; nepriklausomai nuo sužinotų iš pasakų ar televizijos nuotrupų apie mirtį, jis suvokia, kad būtis yra baigtinė. Ypač anksčiau, kai žmonės gyveno arčiau gamtos ir gyvūnų pasaulio, o kaime dar ir dabar, naminių gyvulių laikymas ir neišvengiamas jų atsidūrimas ant pietų stalo vaikams nuo mažų dienų priartina gimimo ir mirties paslaptis. Po truputį dingsta sensacijos ir siaubo pojūtis.
Psichologai tikina, kad vaikai sugeba suvokti ir pakelti tikrai daug realybės faktų. Daug geriau nei melas yra tvirta tėvų pasirinkta pozicija sakyti vaikui tiesą. Kaip ją sakyti – tai kitas klausimas. Reikia atsižvelgti į vaiko amžių ir būtinai vietoje slidžios neteisybės ribos pasiūlyti tvirtą ramstį, kuriuo vaikas galėtų pasitikėti sunkią minutę. Užtikrinti, kad tėvelis stengiasi vairuoti kuo saugiau, kad gydytojai išgydo daug ligų, kad net jei ir labai skaudės, tai tik neilgai, kad būsite šalia ir padėsite. Slėpdami tiesą galite ne nuraminti, o tik dar labiau padidinti vaiko baimę, nutylėdami paliksite jį vieną kautis su siaubu. Vienišumo, bejėgiškumo prieš svetimą pasaulį jausmas vaikui yra vienas labiausiai kankinančių. Jūs niekada nesugebėsite visai apsaugoti vaiko nuo tikrovės pabaisų – apie jas kalbės jo bendraamžiai mokykloje, užsimins senelė ar jūs patys būsite netyčia nugirsti.
Išties vaikui reikia tiesos. Ašaros dėl negyvo žiurkėno bus jums skaudžios, bet vaikui – apvalančios. Jos padeda labiau nei netikrumas ir sumišimas, laukiant neva pabėgusio ar “dingusio” žvėrelio. Toks liūdesio išgyvenimas vaiko vystymuisi yra toks pats svarbus, kaip ir džiaugsmingos emocijos.
Vaida
