Sąjūdis

1987 metais – pasirengimo tarpsnis. Visuose kuluaruose buvo diskutuojama apie Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Galvota, kaip pasinaudoti imperijoje prasidėjusiu demokratėjimo procesu. Bijota, kad vėl neatsitiktų taip, kaip 1964 m. rugsėjį (L. Brėžniavo – M. Suslovo perversmas Maskvoje). Iki 1987 metų pabaigos vengta viešų kontaktų su žinomais disidentais. Priežastys? Nenorėta prieš laiką atkreipti į save dėmesį ir būti apkaltintais antitarybine veikla. Rūpėjo pats nepriklausomybės atkūrimo faktas, netrokšta veltui aukotis.

1988 m. gegužės pradžioje Estijoje įsisteigė Liaudies frontas (M. Tarmakas tapo vienu iš jo vadovų). Jo surengtame masiniame mitinge dalyvavo ir A. Juozaitis, kuris sveikino Estijos Liaudies Frontą mūsų kalbų vardu. Pastarajam sugrįžus iš Talino, visi susitiko R. Ozolo bute ir sutarė, kad panašiam judėjimui jau visiškai subrendo sąlygos Lietuvoje, ir negalima palikti estų vienišų, nes, mūsų supratimu Latvijoje buvo sudėtingesnės sąlygos negu pas mus, todėl Lietuvoje turi atsirasti ankščiau negu Latvijoje analogiška Liaudies Frontui organizacija.

Labai daug dirbo tuometinis jaunimas (A. Juozaitis, S. Lapienas, Z. Vaišvila, G. Songaila, A. Skučas, V. Radžvilas, P. Vaitiekūnas, N. Puteikis). Rimtai rengtasi. Tarp rengėjų prisijungė ir jaunas ekonomistas A. Medalinskas. Aptarinėti būsimos Sąjūdžio vadovybės klausimai. Mąstyta, kad joje turėtų dominuoti aiškūs Lietuvos valstybingumo atkūrimo, šalininkai bei asmenys, turintys visuomenės pasitikėjimą.

1988 m. birželio 2 d. Verkiuose, Mokslininkų rūmuose, įvyko įprastinė diskusija apie padėtį šalyje, biurokratizmo įveikimo būdus, kurioje dalyvavo visų aukščiau įvardinti judėjimo žmonės. Tada ir nuspręsta įvykstančios birželio 3 d. Lietuvos Mokslų Akademijos Prezidiumo salėje diskusiją apie Respublikos ekonomikos raidą paversti Sąjūdžio steigiamuoju susirinkimu.

Sąjūdis įsijungė į diskusijas dėl naujo TSRS rinkimų įstatymo konstitucijų pataisų, pagal kurį buvo padidintas 1/3 deputatų skaičius ir kuriuos skirtų įvairios sąjunginės organizacijos, vien TSKP turėjo 100 deputatų limitą, o likusių 2/3 deputatų rinktų gyventojai. Šis įstatymas akivaizdžiai įteisintų žmonių nelygybę, kadangi deputatus skirtų TSKP, jos kontroliuojamos profsąjungos, rašytojų, kinematografininkų sąjungos, mokslų akademija, pedagogikos akademija ir t.t.

1988 metais gruodžio 26 dieną prasidėjo oficialus kandidatų kėlimas į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą. Sąjūdis tam buvo pasiruošęs. Pagal to meto įstatymus kandidatus galėjo kelti gamybiniai susirinkimai. Sąjūdžio seimo taryba sudarė rinkiminį štabą, kurio faktiškąja vadove tapo A. Rupšytė. Siekta, kad nebūtų nei vienos apygardos, kurioje nebūtų sąjūdžio kandidato. Kandidatus registravo rinkiminės komisijos, kurios buvo sudarytos prieš rinkimus iš tų pačių darbo kolektyvų ir įvairių organizacijų atstovų, dėl to reikėjo rūpintis, kad ir jose būtų sąžiningi žmonės. Tuo pat metu dera prisiminti, kad greta sąjūdžio imperininkai kūrė savo organizacijas, pavyzdžiui, “Jedinstvo”, kurios taip pat kėlė savus kandidatus.

Sąjūdžio pagrindinis ir vienintelis tikslas-siekti nepriklausomybės atkūrimo, bet tai mėginta daryti pasinaudojant tuo metu galiojančiais įstatymais. Apie valstybės akūrimą kalbėta vis su didėjančiu pagreičiu. Sąjūdžio vadovybė niekur niekada nesmerkė LLL už okupacinio režimo kritimą. Nepriklausomybės atkūrimui ruošta visuomeninė nuomonė. Apie tai kalbėta mitinguose.

Prieš pat rinkimus tiesiai prabilta, kad Sąjūdis yra judėjimas, siekiantis Lietuvos valstybės atkūrimo. 1989 m. vasario 16 d. pirmą katrą viešai Valstybiniame dramos teatre paminėtas vasario 16-osios aktas. Jame dalyvavo oficialūs pareigūnai, ir jų akivaizdoje pareiškė, kad mūsų tikslas – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. 1989 m. vasario 15 d. Kaune įvykusiame Sąjūdžio seimo posėdyje buvo priimta deklaracija, kuri faktiškai įgaliojo būsimus savo deputatus siekti Lietuvos valstybingumo atkūrimo.

Sąjūdžio deputatai privalėjo turėti tautos mandatą, kuris suteiktų juridinę galią kalbėti tautos vardu ir reikalauti valstybės atkūrimo. Įregistravus kandidatus be viešo pasaulinio skandalo jų išbraukti nebuvo galima (tada M. Gorbačiovas turėtų pripažinti, kad jo “Perestroika” patiria krachą). Be to, M. Gorbačiovo aplinka netikėjo, kad tauta išrinks sąjūdininkus. Sąjūdžiui pralaimėjus rikimus, tektų atsisakyti legalių nepriklausomybės kelių, o tai vestų į kraujo praliejimą. To visais būdais siekta išvengti.

Rinkimų išvakarėse vyko vadinamasis “Juodasis” LKP CK plenumas, kuriame buvo pasmerktas Sąjūdis.

Mitingų epocha

Išrinkus Sąjūdžio iniciatyvinę grupę (sąmoningai buvo pasirinktas nepretenzingas pavadinimas) ir pasivadinus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu (LPS), susirūpinta, kad šis judėjimas taptų masinis.

Po Lietuvą nuvilnijo mitingų banga. Iniciatyvinės grupės nariai vydavo ten , kur buvo kviečiami. S. Geda ir V. Petkevičius tapo nepamainomais mitingų oratoriais,o A.Juozaitis – mitingų organizatorius.
Žmonės aukojo pinigus. Sąjūdis neturėjo juridinių teisių, dėl to negalėjo disponuoti lėšomis.
M. Gorbačiovas buvo sumanęs surengti Visasąjunginę partinę konferenciją perestroikai paremti. Sutartu laiku pilna aikštė prigužėjo žmonių. Jie nešėsi lozungus, remiančius “perestroiką” ir M. Gorbačiovą.

Virš žmonių galvų šmėkščiojo M. Gorbačiovo portretai. To neorganizavo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė.

Jėgų išbandymas

Kitas reiškinys įvykis – dviratininkų žygis per Lietuvą. Jo sumanytojai buvo A. Juozaitis ir Sąjūdžio jaunimas. Jie su trispalvėmis keliavo iš vieno miesto į kitą. Žmonės negalėjo patikėti savo akimis: kas čia darosi, dar prieš kelis mėnesius buvo baudžiama už vėliavos iškėlimą, o dabar?..Su didžiausiu džiaugsmu žmonės sutikdavo dviratininkus. Čia pat vykdavo sportiški mitingai. Dviratininkai pasiekė tuometinį Sniečkų ( dabar Visaginas). Nepakartojamas renginys: vieni piktinosi, kiti džiaugės, ypač iš aplinkinių kaimų susirinkę žmonės.

Rugsėjo 23 dieną Sąjūdis organizavo mitingus gėdingam Molotovo – Ribentropo paktui priminti. Vien Vilniuje dalyvavo apie 2500 žmonių, Kaune – per 50000 žmonių. Tokie mitingai nuvilnijo per Lietuvą. Juose viešai buvo keliamas klausimas apie neteisėtą Lietuvos inkorporavimą į TSRS, reikalauta viešai pasmerkti šį paktą. Panašūs reikalavimai kasdien skambėjo vis garsiau ir garsiau. Rugsėjo mėn. 28 d. Laisvės lyga sukvietė mitingą antrajam Molotovo – Ribentropo pakto pasirašymo protokolui pažymėti.

Estų nuomone, respublikos teritorijoje turi galioti tie įstatymai, kurie neprieštarauja valstybės įstatymams arba ji suteikia viršenybė TSRS įstatymams. Estijos Liaudies fronto vadovybė kreipėsi į Sąjūdžio vadovybę, prašydama paramos savo kraštui.

Sąjūdžio Seimo taryba vienbalsiai palaikė estus. Sąjūdžio nuomone, tarybos pavedimu tuometiniams Lietuvos vadovams V. Astrauskui, A. Brazauskui ir L. Šepečiui perdavė R. Ozolas, A. Nasvytis. Svarstymo metu Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos posėdžių salėje buvo Sąjūdžio Seimo tarybos nariai. Prie Aukščiausios tarybos rūmų susirinko tūkstančiai žmonių. Jie solidarizavosi su estais.

Daugelis LKP eilinių narių rėmė Sąjūdžio idėjas, tuo tarpu nomenklatūra buvo priešinga jam. A Brazauskas siekė palaikyti gerus santykius su Sąjūdžiu, bet tam priešinosi CK dauguma. Išsivaduoti nuo senos nomenklatūros priklausomybės A. Brazauskas galėjo tik sušaukus neeilinį partijos suvažiavimą. Tokia idėja buvo iškelta Vilniaus universiteto LKP konferencijos metu ir palaikyta daugelio kitų aukštųjų mokyklų, mokslo įstaigų bei kūrybinių sąjungų. Deja, A. Brazauskas nepritarė šiai idėjai. Maskvos “Izvestijų” laikraštyje pasirodė straipsnis “Landsbergis ir jo komanda”. Straipsnis neįvardijo nė vieno tos komandos nario, tik beatodairiškai puolė V. Landsbergį ir nepagrįstai kaltino jį ekstremizmu (tada profesorius priklausė nuosaikiajam Sąjūdžio sparnui), straipsnis svarstytas taryboje. V. Landsbergis buvo išrinktas iki Sąjūdžio metinių, t.y. iki 1989 m birželio 3 d., R. Ozolas – vicepirmininku, o po birželio 3 d., daugumos nuomone pirmininkavimą turėtų perimti R. Ozolas.

Tai savo ruožtu turėjo įtakos Sąjūdžio neremiamų kandidatų pralaimėjimui.

Lietuvos gyventojai tiesiogiai rinko 42 deputatus. Po A. Juozaičio ir A. Nasvyčio atsistatydinimo liko 39 Sąjūdžio remiami kandidatai. Pirmame ture laimėjo 31 ir į antrąjį turą pateko dar 8, iš kurių laimėjo 5 asmenys. Tokiu būdu į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą pateko 36 Sąjūdžio atstovai (rinkimus pralaimėjo tik 3 asmenys) ir tik du Lietuvos valstybingumo priešininkai (I. Tichonovičius ir A. Brodavskis). Beje, pagal tuometinį rinkiminį įstatymą tam, kad būtum išrinktas, reikėjo gauti nemažiau kaip 50  vis7 rinkėjų balsų. Kadangi sąjūdininkų rinkiminėje programoje buvo Lietuvos valstybingumo atkūrimas, vadinasi, jie gavo tautos mandatą ta linkme veikti ir pademonstruoti tautos nusitiekimą.

Iš Lietuvos susidarė 58 deputatų grupė. Tik L. Brodavskis ir I. Tichonovičius pasisakė už tolesnę mūsų krašto okupaciją.

Po rinkimų atsivėrė naujos politinės kovos už Lietuvos nepriklausomybę perspektyvos. Deputatai įgijo teisę kalbėti savo tautos vardu ir jai atstovauti. TSRS liaudies deputatų pagrindinis uždavinys buvo rengti pasaulio ir Rusijos viešąją nuomonę būsimam mūsų valstybės atkūrimui. Pirmasis uždavinys buvo išnaudoti TSRS liaudies deputatų suvažiavimo ir jo sudarytos Aukščiausios Tarybos tribūnas ruošiant viešąją nuomonę Molotovo-Ribentropo pakto paskelbimui niekiniu.