Rytų modernizacija ir Japonijos fenomenas

Įžanga

Pabandžiau aptarti tautą, kuri pasauliui tapo sėkmingo tikslo siekimo pavyzdžiu, kuri intriguoja vakariečius ne vien itin savitomis tradicijomis, bet ir kvapą gniaužiančiu skrydžiu prie modernios pasaulio sampratos. Tai Tekančios Saulės šalis – Japonija. Šiuo metu, mūsų valstybei žengiant pirmuosius žingsnius laisvosios rinkos link, aktualu suprasti, kas yra kertiniai akmenys siekiant gerų rezultatų. Svarbu išnaudoti kitų tautų patirtį. Todėl pasirinkau Japoniją. Pabandžiau palyginti ją su kitomis to regiono valstybėmis, galbūt nevisapusiškai įvertinau jų raidą, bet atskleidžiau esminius skirtumus tarp tautos, kuriai “pavyko”, ir kitų, kurioms – ne. Šis skirtumas, manau, ir yra svarbiausia paslaptis gaubianti Japoniją.

Rytų modernizacija ir Japonijos fenomenas

Šiandien dauguma Rytų šalių, netgi tos, kurios ilgai puoselėjo uždarumo tradicijas, suprato, kad prekyba su užsieniu yra ekonomikos pagrindas. Kinija, Indija prekiauja su pasauliu, bet jos taip ir neatsikratė nepilnavertiškumo komplekso, nors turi milžinišką potencialą, galimybės neišnaudojamos, ekonominės problemos akivaizdžios. Tuo tarpu jų kaimynė Japonija tapo viena iš naujojo, modernaus pasaulio lyderių.

“Japonijos stebuklas”

Pokario laikotarpyje tekančiosios saulės šalis tapo viena iš pirmaujančių pasaulio valstybių. Japonija – tai pasaulinė valstybė ir pasaulyje su elektroninėmis ir viršgarsinėmis perdavimų sistemomis būtų psichologinė ir politinė klaida laikyti ją tiktai azijietiška šalimi. Pastaraisiais metais Japonija tapo, iš esmės, pagrindiniu JAV ekonominiu konkurentu. Šis “pakilimas” pavyko tik išnaudojus Japonijos vystymosi specifines istorines – ekonomines ir socialines – politines ypatybes.

Mokslinės – techninės revoliucijos išdavoje ir globojant valstybei išaugo ir sustiprėjo chemija, elektronika, optika, automobilių gamyba. Iš naujo suklestėjo tokios senos šakos, kaip tekstilė, plieno liejimas, laivų statyba. Anksčiau vyravusią lengvąją ir maisto pramonę pakeitė sunkiosios pramonės viešpatavimas, be to, bendroje pramoninės gamybos apimtyje pagrindinę vietą užėmė mašinų gamybos, metalo apdirbimo ir chemijos produkcija, tai yra tų šakų, kurios glaudžiausiai susijusios su moksline technine pažanga. Sukurtos pačios šiuolaikiškiausios pasaulyje transporto ir ryšių sistemos.

Tokiu būdu Japonija iš kadaise agrarinės – pramoninės šalies pavirto į vieną iš labiausiai išsivysčiusių industrinių valstybių. Būtent Japonija jau seniai išleidžia didesnę pusę visos laivų statybos produkcijos, o devintajame dešimtmetyje ji ėmė gaminti palyginti didžiąją dalį plieno liejimo pramonės produkcijos, automobilių gamybos (28% visos gamybos), staklių ir robotų gamybos, kai kurių kitų pagrindinių ir pačių perspektyviausių gamybos šakų. Nuo 60 – tųjų metų jos ekonominė galia dvigubėjo kas septyneri metai. Japonija atsidūrė viso pasaulio dėmesio centre, mėgavosi jo nuostaba.

Sėkmės priežastys

Kas įgalino agrarinę valstybę atsidurti tarp pirmaujančių postindustrinio pasaulio gigantų? Kas pavertė Tekančios Saulės šalį verslo pasaulio centru? Pabandysiu aptarti šias priežastis smulkiau.

Modernizacija

Dar XIX amžiaus viduryje Japonija, spaudžiama JAV is Europos valstybių, atsisakė 300 metų trukusios izoliacijos ir pradėjo energingą modernizaciją, o septintajame dešimtmetyje “Meiji restauracija” iš pagrindų pakeitė visą senąją pasaulio sampratą ir sąlygojo tiek valstybės valdymo, tiek ekonomikos, tiek švietimo reformas. Studentai buvo siunčiami pasisemti patirties į užsienį, samdėsi svetimšalius ekspertus. Buvo investuojama į ateitį, protingai naudojamos įgautos žinios, priimama bet kokia pagalba.

Po antrojo pasaulinio karo eilė unikalių, palankių Japonijai faktorių apsprendė gana sparčius ekonominio vystymosi tempus, žymiai viršijančius JAV ir Vakarų Europos rodiklius – fenomenas, kuris pavadintas “Japonišku stebuklu”. Gal būt svarbiausias iš šių faktorių – aukštas kaupimo lygis. Jo norma Japonijoje pastaraisiais metais pusantro karto viršija amerikietišką normą, ir tai žymiai pagreitina pagrindinio kapitalo atnaujinimą, ir žinoma gamybos efektyvumo augimą. Savo ruožtu, šis lygis tapo galimas dėka palyginti žemo japonų darbininkų darbo užmokesčio, palyginti nedidelių (iki 80 – ųjų metų) karinių išlaidų dydžių ir bendrai karinio suvartojimo; dėka ypatingai dosnios finansinės paramos bizniui iš valstybės pusės. Tokia parama, nukreipta ilgalaikių technologijų ir struktūrinių programų sprendimui, – tai pagrindinis valstybinio – monopolinio reguliavimo Japonijoje skirtumas nuo tokio reguliavimo kitose šalyse, tai viena iš jos palyginti sėkmingo prisitaikymo prie besikeičiančių pasaulinės rinkos sąlygų paslapčių, svarbi ūkinio stiprėjimo pagreitinimo priemonė. Kitas spartaus Japonijos išsivystymo faktorius – platus įsisavinimas, efektyvus pritaikymas ir esminis tobulinimas užsieninės, ypač amerikietiškos, patirties ir pasiekimų mokslo ir technikos srityje (pastebėta, kad greitas užsieninio patirties įsisavinimas iš viso yra būdingas salų žmonėms). Tai suteikė galimybę Japonijai laimėti nemažai laiko, sutaupyti žaliavas ir jėgas. Tiesa, toks kursas apsprendė šalies priklausomybę nuo technikos ir technologijos importo, ypač iš JAV, tačiau 70 – 80 aisias metais jis žymiai sumažėjo. Japonija tampa technologijos eksportininke, ir jos techninės naujovės aktyviai diegiamos Amerikos įmonėse.

Vyriausybės pagalba

Japonijos ekonomikos pokario augimas, ypač prioritetinių šakų, visada didele dalimi buvo nukreiptas į eksportą, kuris augo ir auga greičiau negu bendrasis nacionalinis produktas. Jau 70 – ųjų metų pradžioje į užsienio rinką buvo teikiama 47% viso sintetinio pluošto gamybos, 27% plieno, 18% pramoninės įrangos, 33% automobilių, 61% laivų, 23% spalvoto vaizdo televizorių. Virš 9/10 viso eksporto sudarė apdirbimo pramonės gaminiai, kas liudija aukštą šalies ekonominio ir mokslinio techninio išsivystymo lygį. Šis kursas atitiko Japonų monopolinio kapitalo užsienio ekspancijos interesams, jo “vietos po saule” išplėtimui ir buvo vykdomas pagal šūkį “pirmiausia eksportas”. Pagrindinės eksporto šakos buvo subsidijuojamos iš valstybės biudžeto, ir jų naudai buvo aukojami plačių dirbančiųjų sluoksnių, kuriems labai reikėjo pigesnių importinių maito produktų ir patogių butų, kurie kentėjo dėl masinio nedarbo ir socialinės nelygybės. Tokia kaina Japonija pasiekė labai greitų eksporto padidinimo tempų ir didžiulių, vis augančių prekybos ir mokėjimų balansų aktyvų, o tai jau užtikrino stambių valiutinių rezervų sukaupimą. Be to, eksportas atlieka vieno iš pačių galingiausių lokomotyvų, traukiančių paskui save visą ekonomiką, vaidmenį. Pagal kai kuriuos paskaičiavimus, būtent eksportas (įvertinant jo multiplikacinį efektą) užtikrino visą Japonijos bendrojo vidaus produkto prieauglį 1983 metais ir 2/3 prieauglio 1984 metais. “Prekiauti arba mirti”, taip sako japonai.

70 – ųjų metų pabaigoje prasidėjo, o 80 – aisiasi metais išsiplėtė nauja struktūrinė Japonijos ekonomikos pertvarka, kurios pagrindą sudarė visų pirma mokslui imlių energijos ir medžiagų taupymo tipo šakų išvystymas, tai yra įvertinant menkus nacionalinius gamtinius resursus ir siekiant sumažinti šalies priklausomybę nuo importo bei intensyvinant gamybą. Pirmenybę įgauna kompiuteriai, telekomunikacinės įrangos, programinio valdymo staklių, robotų – manipuliatorių gamyba, ypatingas dėmesys skiriamas aerokosminei pramonei, Pasaulio vandenyno įsisavinimui, genų ižinerijai, atominei bei saulės energetikai, naujų medžiagų sukūrimui (optinės skaidulos, didelio efektyvumo dervos, anglingieji pluoštai, keramika). Būtent šioms, pačioms perspektyviausioms šakoms šiandien ir skiria valstybė (specialių tikslinių programų pagrindu) labiausiai juntamą finansinę ir kitokią paramą, tuo pačiu metu neatsisakydama nuo paramos reorganizuojant senas susiformavusias šakas, ypatingai jos vakarykštes “favoritės”. Šios dvigubos vieningos užduoties sprendimą numatė ekonominė Japonijos vyriausybės programa, kuri buvo numatyta iki 1990 – ųjų metų. Specialistų nuomone, svarbiausią indėlį (56%) užtikrinant bendrojo nacionalinio produkto augimą 80 – aisiais metais turėjo įnešti mokslas ir technika.

Tokia pertvarka turėjo užtikrinti ir mokslui imlaus eksporto forsuoto augimo poreikius. Panašiai kaip septintame ir aštuntame dešimtmetyje palyginti nebrangus plienas, ekonomiški automobiliai, techniškai tobula buitinė elektrotechnika užtikrino japonų monopolijų eksportinį veržimąsi, tai devintame ir dešimtame dešimtmetyje analogiškas vaidmuo buvo skiriamas pigiai ir aukštos kokybės mikroelektronikai, robotams, programinio valdymo staklėms ir t.t. Japonijos valdantieji sluoksniai tikisi, kad eidama šiuo keliu, šalis pasieks naujų pranašumų konkurencinėje kovoje, kadangi senasis, susijęs su pigia darbo jėga, pranašumas prarastas. Pigios darbo jėgos principu daugiau remiasi “keturi maži tigrai”, naujos valstybės vėl pasiekusios ekonominį šuolį, kurį būtų galima vadinti stebuklu. Tai Pietų Korėja, Taivanis, Honkongas ir Singapūras. Tose srityse, kur didesnę įtaką konkurencinei kovai turi algų dydis, jos jau užėmė Japonojos vietą.

Grupinė filosofija

Dar vienas faktorių kompleksas susijęs su kai kuriais japonų nacionalinio charakterio bruožais, kurie paliko žymų pėdsaką gamybos valdymo ir darbo organizavimo principų formavime ir pokariniame išsivystyme. Jie remiasi visų pirma bendruomenės, grupės sąmoningumu, kurį pastoviai diegia valstybė ir korporacijos. Bendruomenės dvasia ir konformizmo elementai stiprina darbo drausmę ir tvarką įmonėse ir įstaigose. Jais remiasi ir įdiegtas darbuotojų lojalumas savo firmai, jų kolektyvinė atsakomybė už aukštos kokybės produkcijos išleidimą, ir “kokybės būrelių” didelis našumas, ir samdymo ligi gyvos galvos sistema stambiose įmonėse, ir susijęs su ja nedidelis darbuotojų tekamumas, ir, pagaliau profajungų organizavimas ne pagal šaknį, o pagal firminį požymį. Japonas, skirtingai nuo europiečio, niekada nepasiekia ribos, kur jam pradėtų atrodyti, kad “iš jo pakaks”. Pastaruoju metu prie šio požiūrio prisideda kai kurie japonų menedžmento “vesternizacijos”, amerikietiškojo biznio “etikos” ir darbinės praktikos formų elementai. Toks lydinys ir gerai apgalvota šiuolaikine profesinio parengimo ir pastovaus, darbininkų, specialistų, tarnautojų, valdytojų, kvalifikacijos kėlimo sistema padidina darbo našumą ir Japonijos ekonominio vystymosi tempus.

Kitos šalys

Kyla klausimas, kodėl kitos Rytų šalys nepasekė Japonijos pavyzdžiu ir nei padarė stulbinantį ekonominį šuolį, nei tapo demokratiškomis šalimis. Tačiau tarp Japonijos ir kitų rodos į ją panašių Azijos šalių (Kinijos, Korėjos) yra esminių skirtumų. Pirmiausia Japonija niekada nepripažino savo pavaldumo Kinijai, jų pažiūros buvo svetimos, nors ir pranašesnės. Taip pat išskirtinis Japonijos bruožas – vietinė feodalų autonomija, paspartinusi permainas. Japonams pavyko įvardinti revoliuciją, surasti jai priežastį, apibendrinti ją kaip “restauraciją” ir tai sąlygojo dinamiškas Japonijos permainas nepatiriant didesnių dvasinių lūžių. Kinijai permainos vyko sunkesniu ideologijos keitimo komunizmu keliu. Ir svarbiausiu skirtumu tapo japonų noras perimti Vakarų patirtį ir tuo atremti Vakarus. Kinų manymas, kad iš kitų nėra ko mokytis juos ir pražudė. Japonai niekada nepamiršo, kad dauguma jų naudojamų išradimų priklauso kitoms tautoms ir, dar svarbiau, sugebėjo maksimaliai juos panaudoti.

Išvados

Matome, kad tokį, rodos, stebuklingą šuolį padaryti japonus įgalino susiklosčiusios socialinės ir istorinės aplinkybės. Jie laiku įvertino mokymosi iš kitų naudą, ir netgi darė tai taip audringai, kad kartais nepelnytai kaltinami nekūrybingumu. Taip pat mokymasis iš kitų neprivertė jų prarasti tautos identiteto, savimonės, japonai visada žinojo, kas yra sava, o kas – svetima.

Kitas japonų privalumas – lojalumas kompanijai. Individo savęs, kaip grupės dalies identifikavimas. Šis bruožas davė tiesiog neapsakomą naudą kompanijoms ir pagrindus pačiam kompanijos valdymo kūrimui. Vakariečiui nesuvokiamas tariamas japonų nuolankumas – tik dalis sudėtingo mechanizmo, lemiančio darbo santykius ir kitokią karjeros sampratą.

Apibendrinus atrodo, kad Japonija buvo skirta ir vystėsi, tarsi ruošėsi, kaip tik šiam uždaviniui – parodyti pasauliui, kad galima padaryti ir neįmanoma.