Rinkimai ir rinkiminės sistemos

Rinkimai į atstovaujamos (įstatymų leidybos) valdžios organus ne be pagrindo skaitomi vienu svarbiausiu režimo legitimacijos instrumentu ir būtina demokratinės politinės sistemos funkcionavimo sąlyga. Gyventojų dalyvavimas rinkimuose dabar praktiškai visose šalyse vertinamas kaip egzistuojančios sistemos ir valstybės pripažinimas ir visuotinės paramos išraiška, todėl net autoritariniai režimai teikia rinkimams labai svarbią reikšme. Demokratinių režimų sąlygomis rinkimai yra svarbiausias gyventojų valios išreiškimo mechanizmas ir kartu jų dalyvavimas valdyme, renkant savo atstovus į legislatyvinius organus, o prezidentinėse respublikose – taip pat ir vykdomosios valdžios (vyriausybės) ir valstybės vadovą (mišriose respublikose daugiau apsiribojama pastarąja prezidento funkcija). Šalia parlamentų ir prezidento federacinėse valstybėse dar renkamos provincijų (valstijų, žemių, kantonų) legislatyvos, daugumoje šalių taip pat administracinių teritorinių vienetų bei minėtų savivaldybės, kai kuriose valstybėse taip pat tam tikros pareigūnų kategorijos (teisėjai, prisiekusieji, šerifai ir pan.).

Autoritarinių režimų sąlygomis rinkimai dažnai yra tik formalumas: rinkėjai neturi pasirinkimo, privalėdami balsuoti tik už valdančiosios partijos pasiūlytus kandidatus, nėra jokios balsų skaičiavimo kontrolės. Rinkimus galima skaityti laisvais ir demokratiškais, jeigu prisilaikoma žemiau išvardintų pagrindinių principų.

1) Visuotinė rinkiminė teisė: visi suaugę piliečiai nepriklausomai nuo socialinės padėties, lyties, rasinių ir etninių ypatybių ir politinių įsitikinimų turi teisę balsuoti ir būti išrinktais. Šiai sąlygai neprieštarauja ta aplinkybė, kad rinkėjams keliami kai kurie reikalavimai: jie turi būti pasiekė tam tikrą amžių (18-21 metų), turėti šalies pilietybę, būti psichiškai sveiki, daugelyje šalių taip pat reikalaujama, kad jie turėtų pastovią gyvenamąją vietą. Šie minimalūs reikalavimai yra labai naujas reiškinys, nes visuotinės rinkiminės teisės įsigalėjimas buvo labai ilgas procesas. Daug amžių rinkimuose galėjo dalyvauti tik aukštesnieji luomai, beveik visur buvo griežtas turto cenzas. Nyderlanduose, vienoje iš demokratiškiausių Europos šalių, 1800 m. teisė dalyvauti rinkimuose turėjo tik 12% suaugusių gyventojų, 1890 m. – 27%, 1900 – 63%. Jungtinėse Amerikos Valstijose rinkiminė teisė buvo mažiau apribota, tačiau negrams ji buvo suteikta tik 1870 m., o faktiškai jie pradėjo dalyvauti rinkimuose dar vėliau – nuo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio. Daugumoje Vakarų šalių visuotinė rinkiminė teisė įsigalėjo tik po Pirmojo pasaulinio karo ir net vėliau: moterims ji buvo suteikta Amerikoje 1918 m., Prancūzijoje – 1944 m., Graikijoje – 1956 m., Šveicarijoje – 1971 m.

2) Lygi rinkiminė teisė: visų rinkėjų balsai turi vienodą vertę.

3) Slaptas balsavimas skirtingai nuo viešo reiškia kad rinkėjo sprendimas balsuojant yra paslaptis ir nėra jokių būdų išsiaiškinti, kaip balsavo kiekvienas individualus rinkėjas.

4) Tiesioginiai rinkimai: rinkėjai tiesiogiai balsuoja už individualius kandidatus į atstovaujamąjį organą arba asmenis, įrašytus į partijų kandidatų sąrašus. Kai kuriais atvejais renkama tarpinė grandis, pav. rinkėjų korpusas JAV prezidento rinkimuose, tačiau šiuo atveju išrinktieji atstovai iš anksto yra pareiškę, kokį kandidatą jie palaiko ir neturi teisės keisti savo nuostatos.

5) Konkurencija dėl rinkėjų balsų ir, atitinkamai, balsuojančiųjų galimybė išreikšti savo preferenciją vienam iš kandidatų.

Rinkimai, ypač demokratinėse sistemose, atlieka keletą labai reiks;mingų funkcijų:

1) jie yra vienas iš svarbiausių politinės sistemos ir režimo legitimacijos instrumentų, nes dalyvaudami rinkimuose, piliečiai patvirtina savo lojalumą sistemai ir režimui. Autoritariniai režimai dėl šios priežasties siekia užtikrinti maksimalų piliečių dalyvavimą rinkimuose. Rinkimų boikoto atvejų kritiškose situacijose būna demokratinėse valstybėse: pav., tokie atvejai nereti atskirose Indijos valstijose (Pandžabe, Asame);

2) rinkimai yra vienas iš svarbiausių liaudies suvereniteto išraiškos formų, nes (a) tik šiuo būdu legaliai yra suformuojama valstybinė valdžia ir (b) visais kitais atvejais daugumas piliečių aktyviai nedalyvauja politikoje ir neišreiškia savo valios;

3) rinkimai yra politinių partijų gyvybingumo patikrinimas: visiškas pralaimėjimas reiškia, kad partija faktiškai netenka galimybės aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime, t.y. kovoje dėl valdžios ir sprendimų priėmimo procese; tokiais atvejais partija arba nutraukia savo politinę veiklą arba yra reformuojama (keičia savo programą, pavadinimą, strategiją ir taktiką).