“Protas” filosofijoje – V dalis

– Pagaliau aiškiai išvyskime, kokiais skirtingais būdais m e s (aš sakau mandagiai: mes…) suvokiame klaidos ir regimybės problemą. Kadaise kaita, permaina, tapsmas apskritai buvo suvokti kaip regimybės įrodymas, kaip ženklas, kad turi būti kažkas, kas mus klaidina. Šiandien priešingai: mes matome, kad lygiai tiek, kiek proto prietarų esame verčiami pripažinti vienų, tapatybę, trukmę, substanciją, priežastį, daiktiškumą, būtį,- tam tikru mastu įsipainiojame į klaidą, p r i v e r č i a m i klysti; remdamiesi griežtu skaičiavimu, mes esame visai tikri, kad t a i yra klaida. Čia visai taip pat kaip su didžiojo šviesulio judesiais: dėl jo klysta mūsų akis, o čia nuolat advokatauja mūsų k a l b a. Savo kilme kalba priklauso rudimentiškiausios psichologijos epochai: reflektuodami kalbos metafizikos (vokiškai: p r o t o) pamatines prielaidas, mes susitapatiname su primityvia fetišizuota būtybe. Ta būtybė visur mato veikėją ir veiksmą: ji tiki valia kaip visuotine priežastimi; ji tiki tuo, kad yra “aš”, tiki “aš” kaip būtimi, “aš” kaip substancija ir tą tikėjimą aš-substancija projektuoja į visus daiktus – taip pirmąkart s u k u r i a m a “daikto” sąvoka… Būtis visur įmąstoma ir p a k i š a m a kaip priežastis; tik iš “aš” koncepcijos pirmąkart, kaip išvada, atsiranda “būties” sąvoka… Pradžioje yra didelė lemtinga klaida, kad valia – tai kažkas, kas v e i k i a, kad valia yra tam tikras s u g e b ė j i m a s… Šiandien mes žinome, kad tai yra tik žodis… Gerokai vėliau tūkstantį kartų labiau apsišvietusiame pasaulyje nustebusiems filosofams, manipuliuojantiems proto kategorijomis, atėjo į galvą t i k r u m a s, subjektyvus į s i t i k i n i m a s: jie nusprendė, kad tos kategorijos negali būti kilusios iš empirijos,- juk visa empirija joms prieštarauja. T a d i š k u r j o s k i l u s i o s? – Ir tiek Indijoje, tiek Graikijoje buvo padaryta ta pati klaidinga išvada: “Kadaise mes turėjome gyventi aukštesniame pasaulyje (užuot gyvenę d a u g ž e m e s n i a m e: tai būtų buvę teisinga!), mes privalėjome turėti dievišką kilmę, n e s juk mes turime protą!”… Iš tiesų, niekas anksčiau neturėjo tokios naivios įtikinančios galios, kaip būties klaida, pavyzdžiui, formuluojama elėjiečių: juk jai padeda kiekvienas mūsų ištartas žodis, kiekvienas sakinys! – Net elėjiečių priešininkai pasiduoda jų būties suvokimo pagundai: tarp kitų ir Demokritas, išradęs savo a t o m ą… “Protas” kalboje: ak, kokia sena apgaulinga moteriška persona! Aš būgštauju, kad mes neatsikratysime Dievo, nes vis dar tikime gramatika…