Pratarmė

Niaurioje ir nepaprastai atsakingoje situacijoje išsaugoti linksmybę – ne toks jau menkas dalykas: ir vis dėlto, ar reikia ko nors labiau už linksmybę? Niekas negali pavykti, jei stokojama išdidumo ir linksmybės. Tik jėgos perteklius yra jėgos įrodymas.- V i s ų vertybių perkainojimo problema tokia tamsi, tokia baisi, kad ji bloškia į sutemas tą, kuris ją kelia,- toks lemtingas uždavinys kiekvieną akimirką verčia ieškoti saulės, kad nusikratytum sunkios, pernelyg sunkia tapusios rimties. Tam tinka kiekviena priemonė, kiekvienas “atvejis” yra laimingas. Visų pirma k a r a s. Visos gilios, pernelyg į save nugrimzdusios sielos iš karo visada sėmėsi didžiosios išminties; net sužeidimas gydo. Mano devizas nuo seno buvo posakis, kurio kilme tegul pasidomi mokyti smalsuoliai:

increscunt animi, virescit volnere virtus 1 .

Kitoks vaistas, tam tikromis aplinkybėmis man dar labiau geistinas, yra s t a b ų k v o t i m a s… Pasaulyje daugiau stabų negu tikrų dalykų: tai m a n o “pikta akis”, žvelgianti į šį pasaulį, tai ir mano “pikta a u s i s”… Dar sykį kelti klausimą taip, tarsi k ū j u tvotum, ir galbūt kaip atsakymą išgirsti plačiai žinomą tuščią garsą, kuris rodo esant išpūstus vidurius,- koks tai džiaugsmas tam, kuris už vienų ausų turi dar ir kitas,- man, senam psichologui ir žiurkiagaudžiui, kuriam kaip tik tai, kas norėtų būti nutylima, t u r i g a r s i a i p r a b i l t i…

Ir šis rašinys – tai išduoda pavadinimas – pirmiausia yra psichologo atokvėpis, jo sielos blyksnis, dykinėtojo šuolis. Galbūt ir naujas karas? O gal bus kvočiami nauji stabai?.. Šis nedidelis rašinys yra d i d ž i o k a r o p a s k e l b i m a s; o dėl stabų kvotimo, tai šį kartą bus ne dabarties stabai, bet a m ž i n i e j i stabai, prie kurių čia bus prisiliesta kūju, tarsi kokiu kamertonu,- juk apskritai nėra jokių senesnių, jokių autoritetingesnių, jokių labiau išpūstų stabų… Ir jokių tuštesnių… Tai netrukdo jais l a b i a u s i a i t i k ė t i; o kartais, ypač išskirtiniu atveju, sakoma, kad tai išvis ne stabai…

T u r i n a s, 1888 rugsėjo 30,

diena, kai buvo baigta pirmoji

“Visų vertybių perkainojimo” knyga

Friedrichas Nietzsche