PRANAS DAUNYS MANO IDEALIUOSE PRISIMINIMUOSE

Šių metų rugsėjo 16 dieną sukako 100 metų, kai gimė Pranas Daunys. Apie jį jau sklinda legendos. Tokį legendinį pasakojimą atsiuntė redakcijai Kazimieras Skebėra. Šį pasakojimą ir spausdiname, praleidę pradžioje keliolika sakinių ir netaisę muzikos kūrinių pavadinimų nei jų autorių. Žmonių pavardės pasakojime išspausdintos taip, kaip buvo parašyta Kazimiero Skebėros.

Grįžęs iš kariuomenės, truputį mamos ir šeimos globoje pailsėjęs, nuėjau į Širvintų partizanų grupę, kuri buvo nuo mano tėviškės per 10 kilometrų. Ten suradau per 40-50 tokių pat kaip aš jaunų vyrų, tik dar labiau pritvinkusių kovoti su nebaigtais išnaikinti priešais. Greit prie tos grupės pripratau: mes buvome jauni, vedini begalinės meilės savam kraštui, savai Tėvynei ir gal net savo gimtajam sodžiui. Tada Širvintų miestelis, kuris ilgas kaip žarna nusitiesęs per 3 kilometrus nuo Širvintos upelio, buvo ramus, kaip ir visi Lietuvos kaimai.

Aš čia neverksiu dėl mūsų tautai praeity padarytų skriaudų ir net dėl begalinio sopulio, tik tegul leista mums bus prisiminti, kad 1918 metais, po ilgų okupacijos vargų, atgimus Lietuvai, tuoj pat prisistatė drakoniškas lenkų erelis draskyti ir plėšyti tai, kas mums brangiausia, – laisvę ir mūsų tautos nepriklausomybę. Mūsų partizanų grupės vadovybė pasirūpino ginklais, tokiais, kokie tuo metu, 1921 metais, buvo. Svarbiausias ir aktyviausias ginklas šalia 1889 metų šautuvo, kulkosvaidžio, rankinės granatos buvo Hos-Enfeldo 16 šūvių šautuvas su optiniu taikikliu. Iš to šautuvo galėjai pataikyti už 2-3 kilometrų žvirbliui akin. 1921 metais (mėnesio neprisimenu) mūsų grupė gavo žinią, kad į Avižienių kaimą (nuo Širvintų 8 kilometrai) atvyko lenkų juodųjų galvariezų šimtinė, lydima 13-ojo ulonų pulko eskadrono. Šitai mes, sužinoję per savo slaptus agentus, pranešėme Avižienių ir Niečienių kaimų (už 20 kilometrų) žmonėms, kad visi vaikai, moterys ir vyrai laikinai paliktų savus kaimus ir pasitrauktų Širvintų miestelio pusėn. Mes, Širvintų partizanai, gal apie 20 žmonių grupė, apsiginklavę šautuvais, vienu kulkosvaidžiu ir granatom, du iš jų apsiginklavę Hos-Enfeldo optiniais šautuvais, ryto ankstyvai aušrelei brėkštant atsidūrėme prie Avižienių kaimo sodybų. Vienas iš snaiperių Juodalsknyno raistely priešais kaimą, o kitas už poros kilometrų rytuose – priešais Avižienius, abu su Hos-Enfeldais.

Taip susitvarkę, vos prašvitus, mes pamatėm, kad priešai kaime jau siaučia. Hos-Enfeldai pradėjo veikti. Kaime, kur tik pasirodė judanti figūra, tuoj pat ji nukeliaudavo pas Abraomą. Kai tarp jų per keletą minučių atsirado keletas negyvų, tada šitie juodi banditai sukruto ir bėgiojo lyg pajudintas skruzdėlynas, o keli apsaugos ulonai norėjo apjoti aplinkui, pažiūrėti, iš kurgi juos šaudo, nes jie nežinojo ir nejuto, iš kur jiems siunčia mirtį. Šitie raiteliai Hos-Enfeldų dėka taip pat buvo nusodinti nuo savo žirgų. Tada jie, palikę Avižienius, spruko į čia pat pietuose esančius raistus, o mes juos vis “lydėjom”. Kai tapo tylu kaip kapinyne, mūsų grupė įžengė į kaimą ir ten mes pamatėm, anot Kraševskio, kaip “lietuvis, kai paima peilį, kraujuose maudosi, nes tėvynę myli”: buvo žuvę 67 juodi lenkų partizanai ir 6 13-ojo ulonų pulko raiteliai. Strategiškai kalbant, reikėjo kelių divizijų ir kelių mūšių dienų, kad būtų tiek daug aukų. O mūsų grupė – 20 žmonių – štai padarė gal per dvi valandas. Mokėjom kariauti. Pranešėm lenkų pasienio garnizonui, kad jie atvyktų ir pasiimtų žuvusius, o raistuose ir sužeistuosius. Šitą jie padarė ir mums pagrasino, kad tai yra skola.

Tos skolos išpirkimo nereikėjo ilgai laukti. Jie atgabeno kelis artilerijos pabūklus ir pradėjo pliekti šitą kaimą ir kas buvo aplink. Į kaimą žmonės dar nebuvo grįžę, o mūsų partizanai, prasidėjus artilerijos kanonadai, išbėgiojo į aplinkui esančius miškelius, tik, o nelaime!, sprogus vienam dideliam sviediniui, gulėję dirvoj partizanai Pranas Daunys ir Martynas Jonytis (buvę savanoriai) buvo apipilti žemėm, – nesužeisti, bet abiem buvo į akis sviedinio sprogimo srovės prigrūsta žemių. Kadangi aš taip pat šalia gulėjau, tai, pamatęs ginklo draugus nelaimėje, čiupau arčiau manęs gulėjusį Martyną Jonytį ir vilkau iki vieškelio gal 700, gal 1000 metrų. Ten jau laukė kaimo vežimas. Šitą padėjęs vežiman, bėgau pasiimti Daunio. Daunį atnešiau taip pat iki vieškelio, tik jį paėmė kitas vežimas. O žmonių daugiau nei partizanų nebuvo, nes per tą artilerijos kanonadą visi žmonės buvo išbėgioję.

Tuo metu, kaip žinom, jokios technikos ne tik mes, partizanai, bet ir niekas aplinkui neturėjo, todėl sužeistus arkliais iš Širvintų į Ukmergę apie 30 kilometrų gabenom vėžlio žingsniu. Iš Ukmergės juos jau karo ligoninės Kaune mašina ir nuvežė prof. Petro Avižonio ir majoro globon. Juos nuo Avižienių laukų ir iki Kauno aš lydėjau ir visą laiką verkiau, nes jutau jų begalinę nelaimę… Taip Martynui Jonyčiui medikai vieną akį atgavo. Jis iki mirties matė viena akim. O Pranui Dauniui šitoji nelaimė buvo skausmingiausia – jis neteko abiejų akių, nes, anot medikų, per daug užtruko, iki jam buvo išplautas tas purvas.

Lankiau juos kiekvieną dieną, arba, teisingiau pasakius, iki jie buvo išrašyti iš ligoninės, aš juos lankiau ir buvau kartu su jais, visą laiką grauždamasis, kodėl ir man taip neatsitiko. Jie, būdami 1918-1920 metų Lietuvos kariuomenės savanoriai, kovojo skirtinguose daliniuose, bet kaip partizanai susibroliavo Širvintų grupėje. Abu buvo bebaimiai kariai ir labai kilnūs ir dori bičiuliai. Galima būtų čia prirašyti tūkstančius popierėlių, bet jiems brangiausio daikto – matymo niekas ir niekad negrąžino.

Jei piktas likimas ir gerasis Dievas man leis ir aš turėsiu kad ir netobulą, bet labai dorą ir sąžiningą atmintį, aš pasistengsiu surinkti kad ir labai mažus trupinėlius apie vieną iš mūsų nelaimės bičiulį – Praną Daunį. Man atrodo, kad jis apakęs dar apie dvejus metus gyveno Kaune, prie Karo ligoninės ir ten be galo dieviškai, altruistiškai gailestingųjų seselių ir kitų medikų buvo globojamas. Paskiau šitas nelaimingas žmogus išvažiavo į Rygos aklųjų institutą. Ten šalia brailio rašto jis studijavo ir muzikos mokslus. Po kelerių metų jis į Kauną grįžo jau muzikas, skambino pianinu.

Įstabiausia, kad Pranas Daunys, gyvendamas Kaune, Ukmergės plente, tolokai nuo centro, netoli Neries tilto, pradėjo ruošti pirmas tokius pianistų koncertus Karo muziejaus salėje. Toji saliukė buvo nedidutė, nes ir pats muziejus buvo sukurtas iš buvusio hipodromo. Salėje stovėjo labai puikus Bakšteino pianinas, o aplink – keletas kėdžių ir visose pusėse karo muziejaus eksponatai. Globojo ne tik šitą naują muziką bet ir visus karo invalidus garbingas generolas Vladas Nagevičius. Jis buvo gyvoji dvasia viso to primityviai sukurto Karo muziejaus ir jo aplinkos. Pianistas Pranas Daunys jau pirmame savo koncerte visus labai nustebino išradingumu. Jis skambino pianinu lyg klavikordu. Įstabu, kad pianistas klaviatūros nespaudė pirštais, bet tik pirštų pilveliais vedžiojo po klaviatūrą ir tuo sudarydavo įspūdį, lyg ne vienas pianistas skambina, o groja didingas simfoninis orkestras…

Jau pirmas koncertas sukvietė labai daug klausytojų, nes visus kauniečius stebino tai, kad tokios pianisto pavardės Kaune jie nebuvo girdėję. Nors, rodos, apie šį pirmąjį Prano Daunio koncertą niekur nebuvo skelbta – tik karo invalidai prie muziejaus buvo iškabinę didelį plakatą. O publikos susirinko stovinčių sausakimša auditorija. Pagrojo jis Šuberto “Nebaigtosios simfonijos” kąsnelį, M. K. Čiurlionio Fis dur etiudą ir Kreislerio keletą labai jau graudžių motyvų. Šitas pirmas P. Daunio koncertas nuskambėjo taip, lyg jį būtų skambinęs pats Bethovenas, Listas ar Mocartas. Pianistas, pajutęs, kad publika jį priėmė ne tik šiltai, bet ir ugningai, tokius koncertus ruošdavo kas antrą dieną, visados pavakariais. Ir visados toji nedidelė salė būdavo sausakimša klausytojų. Šalia jaunimo, kuris anuomet buvo labai imlus muzikai, jo koncertus lankė ir net tokie žymūs seni muzikai, kaip Petrauskas, Kučianauskas, Šimkus, Tallat-Kelpša, Bendorius ir net tokie modernistai kaip Bacevičius ir Kačinskas. Visi jie stebėjosi muziko niekur nematyta ir negirdėta technika: pirštų pilveliais išgauti mocartišką leitmotyvą. Tarp kitko, jam skambinant Mocarto “Mažąją nakties serenadą” visa publika verkdavo, net pats augalotas Nagevičius, kuris šių koncertų būdavo kasdieninis svečias.

Galėčiau prišnekėti tūkstančius valandų apie Prano Daunio koncertų interpretacijas, jų begalinį polifoninį grožį ir net lietuvišką graudulį. Ypač kai jis grodavo M. K. Čiurlionio “Bėkit bareliai” ciklą, jo harmonizuotas liaudies dainas ir lietuvišką sodžiaus dainų lakrimozą. Šitie P. Daunio koncertai Karo muziejaus salėje tapo lyg lietuvių tautos gražiausias meninis ritualas. Kai žiūrėdavai į klausytojų veidus, tie lietuviški ir senimo ir jaunimo veidai atrodydavo lyg kažkokių šventųjų, nepilkos Lietuvos žemės vaikų veidai.

Kaip ir visados gyvenime, kas turi pradžią, tai turi ir pabaigą. Kadangi šitas Karo muziejus buvo laikina pastogė įvairiems karo eksponatams, jį nutarta nugriauti ir jo vietoje pastatyti didelį, modernų ne tik karo, bet ir visos tautos meno priebėgą. Tai nebuvo tragedija, bet P. Daunio tie įstabūs koncertai jau nutrūko. Žinoma, reikėjo surasti naują pastogę. Dėkui tau, dangau, aš turėjau garbės pažinti vieną iš didžiausių Lietuvos pramonininkų, Tilmenso sūnų. Tai buvo jaunas ir ne tik didelės erudicijos vaikas, bet ir turėjo labai jau altruistinę lietuvišką širdį, nors pats buvo vokietis. Pažinau jį iš labai arti ir pirmai progai pasitaikius paprašiau jo, ar jis nesutiktų vienam, kitam vakarui užleisti jau didžiausią Kaune salę tokiems reto pianisto koncertams. O šitas jaunas džentelmenas ne tik sutiko, bet ir leido nors kiekvieną vakarą ruošti tuos koncertus, didžiausiam mūsų džiaugsmui, veltui.

Šitoje didelėje salėje, kur buvo per 1000 vietų, mūsų pianistas pasijuto lyg kalnų erelis neaprėpiamoj padangėj. Stebėtina, kad ir šitoje naujoje vietoje jau į pirmąjį koncertą sugužėjo pilnutėlė salė. Prisimenu Tilmenso salėje Prano Daunio pirmąjį koncertą. Skambina jis Bethoveno operos “Karalius” įvadą, Ferenso Listo “Vengrų rapsodiją Nr.2”, M.K. Čiurlionio vieną gražiausių “Pavasario sonatą” ir kaip visados – lietuvių liaudies dainų įvairius motyvus. Visados tie koncertai buvo lyg mūsų tautos meno apoteozė ir visados toji didelė Tilmenso salė būdavo sausakimša klausytojų. Bet paminėsiu vieną iš įspūdingiausių ir visam mano gyvenimui įsimintiną koncertą ir, kaip sako prancūzai, impression – įspūdį. Labai dažnai Pranui Dauniui jo koncertuose talkininkaudavo žymusis smuikininkas Chaifecas, kuris tuo metu grodavo Pomeranco orkestre Konrado kavinėje. Šį kartą jau Chaifeco smuikui talkininkavo Pranas Daunys su pianinu. Nešnekėsiu apie visą tos dienos jų repertuarą, tik paminėsiu, kad jie bisui sugrojo labai graudų Oginskio “Atsisveikinimą su tėvyne” ir Seresatės stebuklingąją “Novarą”. Po šito atrodė, kad publikai po kojom pakišo karščiausią ugnį. Visa toji didelė minia čiupo mūsų visų labai brangų Pranciškų ant rankų (Chaifecas pasislėpė), išnešė į lauką ir Gedimino gatve patraukė Įgulos bažnyčios link, šaukdama “Sveikas karaliau” sveikas mūsų imperatoriau!” Ir tik prie Įgulos bažnyčios pagavo senuką vežėją Naką, nukinkė jo seną, kaulėtą kuiną, patys įsikinkė į ienas, kiti – iš užpakalio ir patraukė Laisvės alėja, paskui Vytauto prospektu, paskui – Parodos gatvės įkalne. Iš ten Petrausko gatve – net iki Ukmergės plento.

O minia vis augo ir jau Ukmergės plente jos buvo keliasdešimt tūkstančių. Ir visi grėsmingai šaukė “Sveikas Lietuvos karaliau”, o tas nelaimingas Pranciškus sėdėjo susigūžęs karietos sėdynėje, plaukai, išsidraikę sruogomis, glaistė jo veidą ir ašaros jam sruvo per skruostus lyg nuskriausto vaiko po gautos bausmės, bet lūpos ir akys, kaip jam buvo įprasta, visada šypsojosi. Verkiau ir aš, ir verkė visi, ką aš mačiau aplinkui. Tai už “Atsisveikinimą su tėvyne” ir “Novarą”. Visa toji minia, kuri taip iškilmingai lydėjo didįjį maestro nuo Tilmenso salės iki jo mažiuko namelio Ukmergės plente, aš ir visa toji minia, kuri visą šitą triumfą skandino savo ašarose, kad viso to šitas nelaimingas, bet labai geras ir kilnus žmogus nemato. Tai buvo mano, o gal ir labai daug kieno kitų, išklausytas koncertas ir taip didingas palydėjimas.

Mainos rūbai margo svieto, kiti laikai ir viskas, ką tik žmogus mato, taip pat kito. Ir aš, būdamas Sibiro tyrulių katorgoje, savo lakrimoziškose reminiscencijose labai dažnai šitą stebuklingą ir neišpasakytai gražų ir didingą epizodą prisimenu.