Politinė sistema
Politinė sistema šalia politikos yra svarbiausia politikos mokslų sąvoka. Ji yra politinės sferos karkasas. Politinę sistema apjungia visas politines institucijas, roles, santykius ir politinės organizacijos principus, išreiškiančius visuomenės politines, socialines, teisines, kultūrines normas, istorines tradicijas ir vertybes. Kaip matyti iš šios definicijos, politinėje sistemoje galima išskirti tris skirtingų elementų grupes. Pirmiausia, tai struktūriniai ir organizaciniai elementai: valstybė, politinės partijos, organizacijos ir judėjimai. Antrąją grupę sudaro subjektyvūs, susiję su žmonių sąmone elementai: normos, vertybės, lūkesčiai, tradicijos ir t.t. Trečioji grupė – tai santykių sistema, tarpusavio ryšiai tarp piliečių ir valdžios, politinių partijų ir valstybės, tarp skirtingų valdžios šakų ir t.t.; kitaip tariant, tai yra tinklas ryšių tarp visų politikos subjektų ir objektų.
Mokslinės analizės tikslais paminėti politnės sistemos elementai yra grupuojami į keletą subsistemų. Dažniausiai išskiriamos keturios tokios subsistemos.
1) institucinė subsistema: valstybė, valdymo formos, valdžios organai, politinis
režimas, politinės partijos, organizacijos, judėjimai;
2) reguliuojanti subsistema: politinės ir teisinės normos, pradedant konstitucija ir baigiant tradicijomis bei papročiais, turinčiais sąryšį su politikos sfera;
3) komunikacinė subsistema: suma visų ryšių tarp politinių institucijų, taip pat tarp jų ir piliečių;
4) ideologinė subsistema apima politines teorijas, koncepcijas, požiūrius ir yra
svarbi, nustatant politinius tikslus ir jų pasiekimo būdus.
Šios subsistemos yra kiekvienoje politnėje sistemoje, politinėje bendrijoje, šalyje. Tačiau jų turinys yra labai skirtingas įvairiose šalyse ir skirtingais laikais. Vokietijos, Lietuvos ir Kinijos politinėse subsistemose yra daug vientipiškų elementų, tačiau jų’ pobūdis, turinys ir tarpusavio ryšiai yra labai daugeliu atžvilgiu mažai panašūs. Tai pasakytina ir apie tos pačios šalies skirtingų epochų, pavyzd’ziui, XVIII amžiaus ir šių laikų, politinę sistemą.
Politinei sistemai būdinga hierarchiška, piramidės formos struktūra. Kiekvienoje sistemoje (ir subsistemoje) galima išskirti aukščiausią, vidurinį (arba tarpinį) ir žemutinį, masinį lygį. Kiekviename lygyje veikia konkuruojančios struktūros: legalios (valstybinės ir nevalstybinės) ir neformalios (šešėlinės, uždaros): nesunku pastebėti, kad tiek valdininkai, tiek eiliniai žmonės vadovaujasi ne tik įstatymu, bet ir nerašytomis normomis (“žaidimo taisyklėmis”), kad šalia formalių valdžios institucijų egzistuoja neformalios grupės, kurių nariais yra dalis funkcionierių ir kokie nors įtakingi žmonės, neužimą jokių postų valstybinės valdžios struktūrose. Labai dažnai būtent šiose uždarose struktūrose įtakingi įvairių sferų elitų ir valdžios atstovai sprendžia svarbiausius klausimus, sudaro susitarimus, kurie paskui arba tampa pagrindu formaliems valdžios nutarimams, arba apskritai yra neafišuojami ir plačiajai visuomenei lieka nežinomi. Tokio pobūdžio struktūros ypač būdingos vidutiniam lygiui, kur labiau pasireiškia biurokratijos vaidmuo, o priimami sprendimai, tame tarpe dėl aukštesnės valdžios nutarimų vykdymo, betarpiškai liečia gyventojų interesus.
Politinė sistema, kaip jau minėta pirmame skyrelyje, funkcionuoja sąveikoje su
kitomis visuomenės gyvenimo sferomis: ekonomine, kultūrine, ekologine ir t.t. Sąryšį iliustruoja JAV politologo Davido Eastono pasiūlyta schema (Davidas Easton, Gabriel Almond. The Politics of Developing Areas. Princeton, 1960, p 16-17):
Politinės sistema, ypač šiais laikais, neegzistuoja izoliuotai. Ją supanti aplinka yra tarptautinė bendrija ir jos elementai: kitos politinės sistemos (šiuo atveju – valstybės), tarptautinės socialinės sistemos (ekonominė, kultūrinė ir kt.), politinės struktūros (JTO, NATO, Europos sąjunga ir kt.).
Įėjimas – tai visi reiškiniai ir faktoriai, kurie veikia sistemą: pokyčiai ekonomikoje, aplinkos įtaka, ir ypač reikalavimai – signalai, į kuriuos sistema negali nereaguoti, ir parama, arba sistemos legitimumas. Politinės sistemos efektyvumo požiūriu svarbu balansas tarp paramos ir reikalavimų: jei reikalavimų daug, o paramos maža, sistemai gresia “perkrovimas”, nes neturėdama pakankamai paramos, sistema negali veikti efektyviai, siekiant patenkinti reikalavimus. Pasekmė tokiu atveju yra politinės sistemos funkcionavimo sutrikimas ir destabilizacija. Jei maža reikalavimų ir daug paramos, galima laukti, kad sistema anksčiau ar vėliau nustos vystytis. Pagal šią schemą įėjimo pagrindinės funkcijos yra:
1. Politinė socializacija ir dalyvavimas;
2. Interesų išreiškimas;
3. Interesų integracija;
4. Politinė komunikacija;
Kitaip tariant, įėjimo stadijoje piliečiai politinės socializacijos procese, kuris prasideda šeimoje ir mokykloje, įsisavina priimtas visuomenėje politines normas, vertybes, veiklos stilių bei suformuoja savo lūkesčius. Politinės partijos, organizacijos, judėjimai, interesų grupės suformuluoja įvairių grupių interesus reikalavimų forma. interesus. Vykstant abiem procesams svarbią reikšmę turi politinės komunikacijos, veikiančios per žiniasklaidą, betarpiškus kontaktus tarp įvairų grupių.
Apdorojusi signalus, išėjime sistema pateikia spendimus (įstatymus, nurodymus, sutartis, veiksmų programas) ir/arba atlieka reikalingus veiksmus: įvykdo reformą, sukuria institucijas, perskirsto finansinius resursus, nubaudžia grasinančius sistemai ir apdovanoja ją palaikančius žmones ir pan. Spaudžiant įvairioms grupėms, daugelyje šalių visiems piliečiams buvo suteikta rinkiminė teisė, dirbantiesiems nustatytas minimalus atlyginimas, visiems garantuotas nemokamas vidurinis mokslas ir t.t. Daugumoje atveju pasiekta tai ne iš karto, o po ilgų, neretai trunkančių dešimtmečius, politinių kolizijų, dalinių nuolaidų. Valstybinė valdžia dažniausiai atreaguoja į keliamus reikalavimus tada, kai spaudimas tampa politiškai pavojingu valdančiosioms grupėms.
Sprendimai, kurie patenkina grupių reikalavimus, sustiprina paramą ir pakelia valdžios autoritetą. Tačiau valstybinė valdžia toli gražu ne visada adekvatiškai reaguoja į signalus-reikalavimus, dažnai nepriima reikalingų sprendimų ir nesiima jokių veiksmų. Tai nereiškia, kad politinės sistemos “išėjime” nieko nevyksta. “Išėjimo” mechanizmas tokiais atvejais suveikia, nepriklausomai nuo valdžios, arba net prieš jos valią: susikuria judėjimas, siekiantis išspręsti iškilusią problemą (t.y. sistemoje atsiranda naujas elementas), pasiekiamas susitarimas tarp atskirų politinių jėgų, sumažėja parama valstybinei valdžiai. Labai išraiškinga reakcija į valdžios neveiklumą ir jos pastangas atmesti populiarius reikalavimus, buvo devinto dešimtmečio pabaigos “dainuojančios” (Čekijoje – “aksominė”) revoliucijos Baltijos ir Vidurio Europos valstybėse.
Politinė sistema apima visą politinę sferą, kuri, kaip jau buvo minėta, daugiau ar mažiau yra susieta su visomis kitomis sferomis: ekonomine, kultūrine, ekologine ir t.t. Todėl pagrindinė politinės sistemos funkcija yra socialinė-politinė integracija. Integracija yra procesas, kurio rezultate skirtingos, neretai priešiškos grupės įjungiamos į politinę bendriją, priimdamos bendras, būdingas šiai visuomenei, normas, taisykles, bazines politines vertybes, tikslus ir politinio veiksmo būdus.
Integracijos problema yra nuolatinė ir neturi jokio galutinio sprendimo. Ji ypač aktuali, kai susikuria nauja politinė bendrija (paprastai tai valstybė), vienijanti keletą anksčiau egzistavusių bendrijų. Pastarosios negali staigiai išnykti vien todėl, kad buvo nukariautos, apvienytos dinastinės sąjungos būdu, arba savo noru nusprendė susivienyti: lieka skirtingi interesai, dažnai nesutampa politinės normos ir papročiai, skiriasi tradicijos. Todėl iškyla komunikacinės problemos, nesusipratimai, konfliktai. Kol politinė bendrija netaps visuomene, socialinė bendrija, vidiniai skirtumai ir nesutarimai bus pagrindu nuolatiniam nestabilumui ir net politinės bendrijos egzistavimui. Visos imperijos nuo senovės iki mūsų laikų, subyrėjo pirmiausia todėl, kad jos buvo tik politinės bendrijos (Gemeinschaft), svetimų viena kitai tautų konglomeratai, o ne integruotos visuomenės (Gesellschaft).
Integracijos problema, nors paprastai ne taip aštriai, nuolat iškyla ir tose visuomenėse, kurios yra palyginti homogeniškos. Neišvengiama vystymosi pasekmė yra diferenciacija: gylėja specializacija, atsiranda naujos socialinės grupės, kurios savo ruožtu skaldosi toliau, neišvengiamai vyksta socialinė diferenciacija. (Tuo lengvai galima įsitikinti, palyginus dabartine bet kokios visuomenės socialinę struktūra su ta, kuri egzistavo prieš keletą šimtmečių). Jeigu atsiradę nauji segmentai nėra integruojami į egzistuojančią politinę sistema, nesuranda joje savo vietos, neišvengiamai prasideda politinė fragmentacija ir poliarizacija ir, jeigu tas procesas laiku nesustabdomas, politinė sistema griūva – įvyksta revoliucija ir jos išdavoje formuojasi kito tipo politinė sistema.(Jeigu revoliucija nuslopinama, tada apskritai galima kalbėti apie įvykusį sukilimą ar maištą). 1789 m. revoliucija Prancūzijoje ar 1917 m. vasario revoliucija Rusijoje įvyko todėl, kad abiem atvejais egzistavusioje politinėje sistemoje, kurios branduolys buvo monarchija, nebuvo integruoti naujieji sluoksniai – miestiečiai ir ekonomiškai sustiprėjusi buržuazija.
Socialinė-politinė integracija apima praktiškai visas visuomenės gyvenimo puses ir tiesiogaiai ar netiesiogiai kiekviena politologinė tema turi ir integracinį aspektą. Čia trumpai apžvelgsime svarbiausius.
Pagrindinis integracijos tikslas yra visuomeninių grupių įjungimas į politinę sistemą. Šį procesą galima pavadinti politine integracija. Stabilumo palaikymo tikslais minimalus uždavinys būtų įjungti bent labiausiai įtakingas, turinčias plačią parama, politines jėgas. Tai užtikrina bent trumpalaikį sistemos stabilumą ir sudaro minimalias sąlygas jai efektyviai funkcionuoti. Tačiau sistemos vidinis saugumas ir stabilumas žymiai padidėja, jeigu į ją inkorporuojamos visas, tame tarpe ir aktyviai nesireiškiančias politikoje grupės. Integruotos grupės tampa politiniais aktoriais – politinio proceso subjektais, viešai išreiškia savo poreikius ir, veikdamos sistemos rėmuose, prisilaikydamos priimtų normų ir taisyklių, siekia jų realizavimo. Atreguliuota ir stabili sistema ir jos centrinis elementas – valstybė, yra jautri “signalams”, priklausomai nuo jų stiprumo ir esamų galimybių, nustato prioritetus ir priima sprendimus arba atlieka konkrečius veiksmus. Pavyzdžiui, jei visuomenėje žymiai sustiprėja socialinė įtampa dėl turtinės nelygybės, o ekonominis elitas, vadovaudamasis savo interesais, nenori daryti nuolaidų, valdžia gali įstatymu pakelti minimalų darbo užmokestį arba padidinti mokesčius firmoms ir įmonėms ir iš padidėjusių į biudžetą įplaukų sudaryti socialinės paramos fondus.
Nacionaline integracija. Sunkiausia integruoti yra tautines mažumas, nes čia iškyla ne tik interesų, bet ir identiteto, kultūros ir gyvenimo būdo problema. Tos tautinės mažumos, kurios yra palyginti skaitlingos ir nuo seno gyvena kompaktiškoje teritorijoje šimtmečius išsaugo savo atskirą identitetą. Dažnai jų kultūra ir kalba etninės teritorijos ribose turi normatyvinį, privalomą visiems grupės nariams statusą. Išskyrus netipiškus kultūrinio pliuralizmo atvejus (Indija, su kai kuriomis išlygomis Šveicarija) integracija reiškia, kad mažuma turi pripažinti bent kaip alternatyvinę normą daugumos kultūrą ir kalbą. Todėl dažnai tautinės mažumos (arba bent jų kultūrinis elitas) sutapatina integraciją su asimiliacija, ir visais būdais jai priešinasi. Didžiausia grėsmė politinei sistemai ir valstybei iškyla, jeigu tautinė mažuma siekia atsiskirti ir sukurti savo nepriklausomą valstybę, arba prisijungti prie kaimyninės valstybės. Mažumų separatizmas būdingas daugeliui valstybių, tarp jų ir išsivysčiusių demokratinių šalių (baskai Ispanijoje, Šiaurės Airijos katalikai Jungtinėje Karalystėje, Kvebekas Kanadoje), nekalbant jau apie pokomunistines šalis (serbai Kroatijoje ir Bosnijoje, slavai Moldavijoje, Krymo rusai Ukrainoje, abchazai ir osetinai Gruzijoje, armėnai Azerbaidžane) ir komunistinę Kiniją (tibetiečiai, uigurai). Dažnai separatizmas įžiūrimas taip pat teritorinės ir net kultūrinės autonomijos reikalavimuose, ypač jeigu mažuma yra dalis tautos, sudarančios daugumą kaimyninėje valstybėje. Dėl šios priežasties daugelyje šalių, ypač kurių režimai yra nedemokratiški, valdžia įvairiais būdais apriboja mažumų kultūrines teises: jų gimtoji kalba nenaudojama viešoje sferoje, nedėstoma mokyklose, ja draudžiama leisti spaudą ir knygas. Prievartinė asimiliacija dažniausiai ne tik nepasiekia savo tikslo, bet ir turi priešingas išdavas: diskriminuojama etninė mažuma nepripažįsta valstybės teisėtumo ir pradeda siekti secesijos. Todėl kiekvienai multietninei valstybei, siekiant ilgalaikio stabilumo, svarbu surasti tokius integracijos būdus, kurie skatintų ne mažumų paritkuliarizmą ir separatistinius siekius, o integraciją ir lojalumą.
Visuomenės vystymosi tikslų nustatymas. Jau buvo minėta, kad šia funkciją paprastai, tačiau ne visada, atlieka taip pat politinė vadovybė ir elitai. Politinei sistemai kaip visumai ši funkcija yra privaloma. Vienaip ar kitaip piliečiams turi būti aišku, kokia linkme vystosi bendrija, kokie bus santykiai tarp jų ir valdžios, kokie prioritetai svarbiausi vidaus ir užsienio politikoje, kaip bus užtikrinamas teisėtumas, palaikomas stabilumas, kokia bus socialinė, ekonominė, kultūrinė politika. Visais šiais klausimais politinės sistemos funkcija yra pasiekti kaip galima platesnio pritarimo ir konsensuso. Tai yra vienas iš būdų išvengti politinio ir socialinio nestabilumo, kurie iškiltų, jeigu laimėjusi rinkimus politinė partija pradėtų vadovautis išimtinai savo programinėmis nuostatomis: socialistai – kurti socialistinę santvarką, konservatoriai – restauruoti ankstyvesnįjį režimą, religinės pakraipos partijos – kurti teokratinę valstybę.
Integracijai svarbią reikšmę turi visuomeninės politinės veiklos režimo reguliavimas. Visuomeniniai politiniai santykiai, o kartu ir politinė sistema, gali būti stabilūs tik su sąlyga, kad piliečiai, įvairios jų grupės, politinės partijos ir pati valstybė prisilaiko priimtų normų, santykiai tarp valstybės ir nevalstybinių organizacijų, o taip pat individualių piliečių, yra aiškiai apibrėžti ir atitinka istorinėms tradicijoms, visuomenės ir jos atskirų grupių nuostatoms.
Politinė sistema ir jos subsistemos nuolat kinta, evoliucionuoja. Jų vystymosi kryptys ir kelia labai skiriasi priklausomai nuo vidinių istorinių, kultūrinių, ekonominių ir kitų, o taip pat išorinių faktorių. Todėl vargu ar galima kalbėti apie kokį nors universalų politinių sistemų vystymosi modelį. Šeštame – septintame dešimtmetyje Vakarų šalyse buvo madinga politinio vystymosi (political development) teorija, teigusi, kad yra tik viena evoliucijos kryptis – link Vakarų demokratijos modelio. Pagal šią teoriją besivystančios šalys būdavo išrikiuojamos į eilę, priklausomai nuo to, kiek joms liko eiti iki Vakarų standarto. Tačiau laikas ir gilesni tyrinėjimai parodė, kad net artimos politinės sistemos vystosi ne identiškai, ir tuo labiau nėra jokio iš anksto nubrėžto ir privalomo maršruto. Galima kalbėti tik apie kai kuriuos bendrus politinių sistemų vystymosi dėsningumus. Pirma, kiekvienai sistemai būdingos priešingos centralizacijos ir decentralizacijos tendencijos, išreiškiančios interesų konfliktą tarp bendranacionalinių ir vietinių elitų. Antra, socialinės diversifikacijos ir diferenciacijos išdavoje, o taip pat didėjant socialiniam mobilumui ir augant gyventojų išsilavinimo lygiui, plečiasi politinis dalyvavimas, politikoje dalyvauja daugiau grupių ir piliečių. Atitinkamai politinės sistemos struktūra darosi sudėtingesnė ir jos efektyvumas, kaip taisyklė, padidėja. Trečia, vykstant politinės sistemos kaitai, beveik neišvengiamai atsiranda fragmentacijos simptomų: sustiprėja kova dėl valdžios tarp skirtingų grupių, susiformuoja labai daug politinių partijų, nustoja veikti kokios nors bendros normos. Tokia situacija buvo būdinga daugeliui Azijos ir Afrikos šalių – buvusioms kolonijoms pirmuosius keletą metų po nepriklausomybės paskelbimo, vėliau ji pasikartojo postkomunistėse šalyse. Tačiau egzistuoja tokios fragmentuotos ir neefektyvios sistemos gana neilgai: arba per keletą metų pasiekiamas minimalus nacionalinis konsensusas, įsitvirtina bendros normos, smulkios negyvybingos partijos išnyksta ir sistema stabilizuojasi, arba, jeigu fragmentacija nemažėja ir visuomenei gresia chaosas, viena iš galingesnių politinių jėgų įvykdo perversmą ir įveda autoritarinį režimą, kuris tampa stabilumo garantu.
