Pokalbiai su savimi – Aurelijus AUGUSTINAS – Įvadas – 2

Kasiciako viloje Augustino draugija gyveno “filosofinį” gyvenimą taip, kaip jį įsivaizdavo. Pusę dienos darbuodavosi laukuose 25, stebėdavo gamtą 26, vaikščiodavo į pirtį 27. Augustinas mokė ir auklėjo du paauglius – Licencijų ir Trygecijų. Veik kasdien kildavo įvairūs filosofiniai pokalbiai. Visur kur šios draugijos spiritus movens buvo Augustinas. Kiekvienoje smulkmenoje – užsikimšusiame vandentiekio kanale 28, perpjautame kirmine 29 , gaidžių kautynėse 30 ar dantų skausme 31 – jis rasdavo filosofinių problemų. Pasitelkdamas čia pat skaitomų neoplatonikų mintis ir mąstymo būdą, leisdavosi svarstyti jas kartu su savo bičiuliais. Samdytas sekretorius užrašydavo pokalbį, vėliau Augustinas užrašus sutvarkydavo, ir taip radosi vienas filosofinis dialogas po kito. Augustinas daug mąstė ir meldėsi. Vėliau “Išpažinimuose” jis prabėgom paminės čia parašytus dialogus, bet pirmiausia prisimins anuometinius psalmių 32 pažadintus apmąstymus ir užsimins apie stebuklingąjį dantų išgijimą.

Augustinas visuomet buvo drąsus ir novatoriškas rašytojas. Jo Kasiciako dialogai – pirmi filosofiniai dialogai lotyniškoje to meto krikščionių literatūroje 33 . Iki tol krikščionys rašydavo poleminius dialogus, ginčydamiesi, pavyzdžiui, su žydais, pagonimis, eretikais; pastarųjų niekuomet netrūko. Vėliau Augustinas panaudos šią formą ginčams su manichėjininkais, arijonais, donatininkais ir pelagininkais. Žinoma krikščionių literatūrai ir didaktinių bei hagiografinių dialogų rūšis. Bet pirmus krikščionių filosofinius dialogus Kasiciake parašė Augustinas. Be abejo, jis sekė puikia ir garbinga filosofinių dialogų tradicija: Platono nebuvo skaitęs, gal tik Cicerono kadaise išverstą “Timajo” ištrauką, bet filosofinius paties Cicerono dialogus buvo išstudijavęs labai kruopščiai. Augustinas filosofijos mokėsi pats, graikų kalbos, kaip žinia, nemokėjo, todėl visas jo filosofinis išsilavinimas daugiausia kilo iš Cicerono ir tuo metu įmanomų rasti graikų filosofų vertimų 34 . Tačiau Ciceronas jam teikė ne vien filosofinių minčių turinį, bet ir jų raiškos pavidalą. Kaip čia Augustino Kasiciako nepalyginsi su Cicerono Tuskulu.

Nors ir novatoriški krikščionių literatūroje, Augustino dialogai “Prieš akademikus”, “Apie palaimingą gyvenimą” ir “Apie tvarką”, kaip sakėme, gražiai pritampa prie antikinės filosofinių dialogų tradicijos. Visai kitaip atrodo “Pokalbiai su savimi”. Pats Augustinas pasiaiškina labai paprastai: “Pokalbius […] noriu pavadinti “Pokalbiais su savimi”, nes kalbamės tik su savimi. Nors pavadinimas naujas ir galbūt grubus, tačiau pakankamai tinkamas dalyko esmei atskleisti. Juk negalime ieškoti tiesos geresniu būdu, negu užduodami klausimus ir į juos atsakydami. Be to, vargiai atsirastų toks žmogus, kuriam nebūtų gėda likti nugalėtam ginče. Tad beveik visada atsitinka taip, kad gražiai pradėtą nagrinėti klausimą nustelbia padrikas užsispyrimo šauksmas, dažniausiai slaptai, o kartais ir atvirai draskydamas sielas. Todėl, manau, man pasirodė ramiausia ir patogiausia, Dievo padedamam ieškoti tiesos, atsakinėjant sau į savo paties klausimus” 35 . Augustinas buvo labai jautrus mokytojas ir puikiai žinojo, kokios jaunų mokinių ambicijos paprastai užverda. Šiaip ar taip, dialogas su savimi neturi pirmtakų išlikusioje iki Augustino rašytoje literatūroje. Tokio žanro iki tol nebūta. Literatūros tyrinėtojai Augustino “Pokalbiams…” artimiausiu kūriniu laiko po pusantro amžiaus parašytą Boecijaus “Filosofijos paguodą”. Pasikalbėjimų su savimi žanras suklestės tik Viduramžiais. Beje, “Pokalbiai su savimi” – pirmas, bet toli gražu ne vienintelis vėlyvosios Antikos žanrų sistemoje neišsitenkantis Augustino kūrinys.

“Tuo metu taip pat parašiau dvi knygas, kuriose, laikydamasis savo siekio ir geismo protu ištirti tiesą, klausinėjau savęs ir sau atsakinėjau apie dalykus, kuriuos labiausiai troškau pažinti, tartum dviese būtume – Protas ir aš, nors buvau vienas; todėl šį veikalą pavadinau ‘Pokalbiais su savimi… ‘” 36 Augustinui patiko toks svarstymų ir rašymo būdas. Tik ką užbaigęs “Pokalbius…”, Nebridijui rašytame laiške Augustinas vėl kalbasi su savimi: “Perskaičiau tavo laišką lempai šviečiant, jau po vakarienės. Arti buvo laikas gultis, bet užmigti – dar nelabai. Ilgai svarsčiau su savimi gulėdamas lovoje ir šitaip kalbėjausi pats – Augustinas su Augustinu.” 37

Kas gi tie du pašnekovai? Aristotelio ir juo sekusio Plotino požiūriu, žmogaus sieloje yra tam tikra ypatinga dalis, kurios veikla – mąstymas. Būtent ji esanti nemirtinga (Aristotelis 38 ), būtent ji – Dievo dalelė žmoguje (Plotinas 39 ). Augustinas “Pokalbiuose…” pateikia labai aiškų pavyzdį: kaip kad kūne yra akis ir jos veikimas – žiūrėjimas, taip sieloje yra mąstymas (mens), o jo veikimas – protas (ratio) 40 . Būtent su šiuo žmogaus mąstymo gebėjimu protauti, su personifikuotu jo veikimu – Protu ir kalbasi Augustinas. Ir Plotinas kartais kviečia “atkreipti ausį į dangų” 41 ir išgirsti Dievo, tai yra Dievo dalelės žmoguje, balsą. Bet tai truputį kas kita negu Augustino pašnekovas jo viduje. Be abejo, Augustinas dar nedrįsta kreiptis į “filosofų Dievą” ir kalbina tik Protą, kuris galėtų pas Jį nuvesti. Augustinas dar toli gražu nesijaučia pasiekęs palaimingą gyvenimą. Viename laiškų jis kalbasi su savimi apie draugą Nebridijų: “O kas, jeigu jis būtų perskaitęs ‘Pokalbius su savimi’? Dar labiau džiaugtųsi, tačiau nieko daugiau nerastų, kas leistų manyti mane pasiekus palaimą. Taigi paskubėjo šiuo aukščiausiu vardu mane pavadinti” 42 . Plotinas galėjo būti vienas iš tokio pokalbio įkvėpėjų 43 . Kas gi yra antrasis pašnekovas, kas tasai “Augustinas”? Tai skausmingų išgyvenimų ir nuodėmių žaizdas besigydantis žmogus. Šiame “Augustine” jau aiškiai matyti “Išpažinimų” autorius. Jis naršo savo nuodėmes ir ieško joms vaistų. “Ko tu, manoji širdie, nusiminusi? ko taip nerimsti krūtinėj? Pasitikėki Dievu: aš jį gerbsiu vėl iškilmingai, tikrąjį Dievą – vaduotoją savo” (Ps 42, 5). Kai kas mano, kad viena iš “Pokalbių su savimi” išrakų – psalmės 44 , kurias pramaišiui su neoplatonikų raštais Augustinas ypač godžiai skaitė Kasiciake. Taip abu “Pokalbių su savimi” dalyviai tartum parodo dvi skirtingas Augustino puses: filosofą neoplatoniką ir pirmą kartą – po jausmų ir išgyvenimų krizės – sveikstančią žmogaus širdį.

“Pokalbių su savimi” Augustinas nebaigė. Grįžęs į Milaną, jis ketino parašyti dar vieną dalį, net buvo jau nubrėžęs apmatus. Bet Augustiną pasiglemžė kiti įvykiai, kiti darbai. Planuotos trečios knygos apmatai, beje, išliko; tai traktatas “Apie sielos nemirtingumą”. Senatvėje vėl skaitydamas savo raštus ir rašydamas “Pataisymus” Augustinas prisipažins, kad “skaitant pirmą kartą, įrodymai pasirodo esą tokie sudėtingi ir sutraukti, kad galėtum pagalvoti, jog jie yra tamsūs. Skaitydamas šią knygą aš nepajėgiu susitelkti ir tik pats per save galiu spręsti apie ją” 45

25 – C. Acad. I, 15; II, 10.

26 – C. Acad. II, 4, 10.

27 – De ordine II, 6, 19; C. Acad. III, 1, 1.

28 – De ordine I, 3, 6.

29 – De quantitate animae 31, 62-63.

30 – De ordine I, 8, 25.

31 – Sol. I, 12, 21.

32 – Conf. IX, 4, 8-11.

33 – Žr. Schmidt P.L. Zur Typologie und Literarisierung der fruhchristlichen lateinischen Dialogs // Christianisme et formes litteraires de l’Antiquite tardive en Occident. Entretiens. Tome XXIII. – Vandoevres; Geneve: Fondation Hardt. – 1976. – P. 101-180, 114.

34 – Augustino išsilavinimas naujai regimame fone gerai apžvelgtas: Hadot I. Erziehung und Bildung bei Augustin // Internationales Symposion uber der Stand der Augustinus-Forschung. – Wurzburg, 1989. – S. 99430.

35 – Sol. II, 7, 14.

36 – Retract. I, 4, 1.

37 – Ep. 3, 1.

38 – EN, 1177b; De anima 430a.

39 – Enn. V, 1, 3-4.

40 – Sol. I, 6, 12.

41 – Enn. V, 1, 12.

42 – Ep. 3, 4.

43 – Alfaric P. Op. cit., p. 408, n. 3; p. 433, n. 4 be išlygų tvirtinama, kad tokią “Pokalbių su savimi” formą bus įkvėpęs Plotinas. Šis drąsus teiginys šiandien turi nedaug šalininkų. Be kita ko, yra tyrinėtojų, šio dialogo Ratio sampratą siejančių su Tertulijono idėjomis (plg. De an. 18).

44 – Plg. Fontaine J. (Discussion) // Christianisme er formes litterares…, p. 182.

45 – Retract. I, 5.