Pokalbiai su savimi – Aurelijus AUGUSTINAS – 3

Iš lotynų kalbos vertė Evaldas NEKRAŠAS
Įvadą parašė Darius ALEKNA

VI
12. P. Gerai, kad daro įspūdį. Juk Protas, besikalbantis su tavimi, žada parodyti tavo mąstymui 3 Dievą taip, kaip saulė pasirodo akims. Mat mąstymo gebos sieloms yra nelyginant jų juslės; o visi mokslų teikiami tiksliausi teiginiai panašūs į tuos dalykus, kurie apšviečiami saulės, kad galėtų būti matomi, kaip antai žemė ir visa, kas yra ant žemės. Bet Dievas pats apšviečia. O aš, Protas, mąstymui esu tai, kas akims yra žiūrėjimas. Juk turėti akis nėra tas pat, kas žiūrėti, kaip ir žiūrėti nėra tas pat, kas matyti. Taigi sielai reikia trijų tam tikrų dalykų: turėti akis, kuriomis galėtų tinkamai naudotis, žiūrėti ir matyti. Sveikos akys yra mąstymas be visokio kūno purvo, tai yra nutolęs ir apsivalęs nuo mirtingų dalykų troškimų. O tai jam pirmiausia suteikia ne kas kita, kaip tikėjimas. Juk jam, suteptam ydų ir sergančiam, kol kas tai negali būti parodyta, nes matyti jis gali tik būdamas sveikas; tad jei nepatikėtų, jog kitaip nepamatys, nesistengtų išgyti. Bet kas [atsitiktų], jei mąstymas patikėtų, kad iš tiesų yra taip, kaip sakoma, patikėtų, kad pamatys tik būdamas sveikas, jei galės matyti, tačiau netektų vilties, kad gali išgyti? Ar nenusimintų, neniekintų savęs ir paklausytų gydytojo nurodymų?

A. Išties taip būtų, ypač dėl to, kad liga būtinai turėtų pajusti, jog tie nurodymai nemalonūs.

P. Tad prie tikėjimo reikia pridėti viltį.

A. Manau, kad taip.

P. Na, o jei ir patikėtų, kad visa taip ir yra, jei turėtų vilties, kad gali išgyti, tačiau pačios šviesos, kuri žadama, nemylėtų ir netrokštų, o manytų, kad turi tenkintis savo tamsybėmis, kurios jau iš įpratimo malonios? Ar vis dėlto neatstumtų gydytojo?

A. Žinoma, taip būtų.

P. Taigi trečias būtinas dalykas yra meilė.

A. Niekas kitas taip nėra būtinas.

P. Vadinasi, nė viena siela nepagydoma be šių trijų dalykų, kad galėtų regėti, t.y. suprasti savo Dievą.

13. Tad kas belieka, kai ji turės sveikas akis?

A. Belieka žiūrėti.

P. Sielos žiūrėjimas yra protas, bet kadangi tas, kuris žiūri, nebūtinai mato, teisingas ir tobulas žiūrėjimas, t.y. toks, kurį lydi regėjimas, vadinamas dorybe; juk dorybė yra teisingas arba tobulas protas. Bet nė pats žiūrėjimas, nors akys jau ir sveikos, negali jų nukreipti į šviesą, jei nėra šių trijų dalykų: tikėjimo, kurio dėka būtų tikima, kad dalykas, į kurį reikia nukreipti žiūrėjimą, iš tiesų yra toks, kad pamatytas daro jį palaimingą; vilties, kurios dėka viliamasi, pamatyti gerai pažvelgus; meilės, kurios dėka trokštame regėti ir džiaugtis. Žiūrėjimą lydi pats Dievo regėjimas, Dievo, kuris yra žiūrėjimo tikslas, bet ne todėl, kad žiūrėjimas jau nebetarnautų, o todėl, kad daugiau nieko nebėra, ko link jis veržtųsi. Ir šitai išties yra tobula dorybė – protas, pasiekiantis savo tikslą, protas lydimas palaimingo gyvenimo. O regėjimas yra sieloje esantis supratimas, kuris susideda iš suprantančiojo ir to, kas suprantama, kaip ir akims tai, kas vadinama regėjimu, susideda iš paties pojūčio ir to, kas juntama: pašalinus kurį nors iš jų, nieko negalima matyti.

VII
14. Taigi pažiūrėkime, ar sielai vis dar bus būtini tie trys dalykai, kai jai pavyks regėti Dievą, t.y. Jį suprasti. Kam jai būtinas tikėjimas, kai jau regės? Juo labiau viltis, kai jau bus pasiekusi? O iš meilės ne tik nebus nieko atimta, bet dar labai daug ir pridėta. Juk pamačiusi šį vienintelį ir tikrąjį grožį, [siela] pamils jį dar labiau ir, jei neįsmeigs akių su begaline meile, o nusuks jas kur nors į šalį, neįstengs pasilikti šiame labiausiai palaimingame regėjime. Bet kol siela, nors ir pilnatviškai regėdama, t.y. suprasdama Dievą, tebėra šiame kūne, o kadangi kūno juslės atlieka savo darbą, kuris nors ir neįstengia apgauti, tačiau padeda pasėti abejonę, tikėjimu dar gali būti pavadinta tai, kuo priešinamasi juslėms ir tikima, kad tikra veikiau yra kas kita. Taip pat šiame gyvenime, nors siela jau yra palaiminga suvokusi Dievą, kadangi patiria daug kūno negalių, jai reikia tikėtis, kad po mirties visų šių nepatogumų nebebus. Vadinasi, ir viltis nepalieka sielos, kol ji tebėra šiame gyvenime. Bet kuomet po šio gyvenimo visa siela susitelks Dieve, pasiliks meilė, kurios siela ten bus laikoma. Juk negalima sakyti, jog ji tiki, kad tie dalykai yra tikri, kai jos nebedrumsčia joks melo įsibrovimas; nebelieka jai ko viltis, nes ji visa valdo netrikdoma rūpesčių. Taigi sielai reikalingi trys dalykai: kad būtų sveika, kad žiūrėtų, kad matytų. Iš šių trijų dalykų pirmajam ir antrajam visada būtini kiti trys – tikėjimas, viltis, meilė, trečiajam šiame gyvenime – visi trys, o po šio gyvenimo – vien meilė.

VIII
15. Dabar paklausyk, – atėjo laikas apie tai kalbėti, – ko aš mokau apie Dievą, remdamasis anuo palyginimu apie juslinius dalykus. Dievas, be abejonės, suvokiamas protu, anie moksliniai teiginiai taip pat suvokiami protu, tačiau tarpusavyje jie labai skiriasi. Juk regima ir žemė, ir šviesa. Tačiau žemės, jei ji neapšviesta saulės, regėti negalima. Vadinasi, reikia manyti, kad tų teiginių, kurių moko mokslai ir kuriuos kiekvienas juos suprantantis, be jokios abejonės, pripažįsta esant pačiais teisingiausiais, negalima būtų suprasti, jei jie nebūtų apšviesti kažko kito, kas yra tarsi jų saulė. Todėl kaip kalbant apie šią saulę reikia atkreipti dėmesį į tris dalykus: kad ji yra, kad ji švyti, kad ji apšviečia, taip ir dėl paslaptingiausio Dievo, kurį nori suprasti, reikia atkreipti dėmesį į tris tam tikrus dalykus: kad Jis yra, kad Jis suprantamas ir kad leidžia suprasti kita. Aš drįstu mokyti tave pažinti šiuos du dalykus, t.y. save patį ir Dievą. Bet atsakyk, kaip tai priimsi: ar kaip tikėtina, ar kaip teisinga?

A. Žinoma, kaip tikėtina. Ir reikia pripažinti, kad įgijau daugiau vilties, nes, išskyrus tai, kas buvo paminėta apie liniją ir rutulį, nepasakei nieko, apie ką drįsčiau sakyti, kad tai pažinau.

P. Nenuostabu, nes iki šiol nieko nebuvo išdėstyta taip, kad iš tavęs reikėtų reikalauti suvokimo.

IX
16. Bet kodėl delsiame? Reikia traukti toliau. Tačiau pirmiausia pasižiūrėkime, ar esame sveiki.

A. Jei manyje ar savyje įstengi įžiūrėti bent ką nors, tai šitai tu pats pamatysi. O aš, jei tik ką suvokiu, tau paklausus, atsakysiu.

P. Ar myli ką nors, be savęs ir Dievo pažinimo?

A. Spręsdamas iš to, kaip dabar jaučiuosi, galėčiau atsakyti, kad daugiau nieko nemyliu, bet saugumo dėlei atsakau, kad nežinau. Mat man dažnai atsitikdavo taip, kad ateidavo į galvą kas nors, kas sukrėsdavo mane visai kitaip, negu vaizduodavausi, tikėdamas, jog joks kitas dalykas negali manęs išjudinti. Lygiai taip pat dažnai koks nors dalykas, šovęs į galvą, nesujaudindavo manęs, tačiau iš tiesų atsitikęs sukrėsdavo labiau, negu maniau. Vis dėlto šiuo metu man atrodo, kad jaudinti mane gali tik trys dalykai: baimė netekti žmonių, kuriuos myliu, kančios baimė ir mirties baimė.

P. Taigi myli gyvenimą kartu su brangiausiais tau žmonėmis, myli savo gerą sveikatą ir patį gyvenimą šiame kūne, antraip nebijotum jų netekti.

A. Prisipažįstu, kad taip.

P. Vadinasi, tai, kad ne visi draugai yra su tavimi, ir tai, kad tavo sveikata pablogėjusi, tavo širdžiai suteikia šiek tiek skausmo; tai, mano akimis žiūrint, kyla iš to, kas pasakyta.

A. Esi teisus; negaliu nesutikti.

P. Na, o jeigu staiga pajustum ir įsitikintum esąs sveiko kūno ir pamatytum, kad visi tie, kuriuos myli, išvien su tavimi kilniai leidžia laisvą laiką, tai ar nereikėtų tau taip pat smarkiai šokinėti iš džiaugsmo?

A. Išties reikėtų. Juolab jei šitai, kaip sakai, atsitiktų staiga, tai kodėl turėčiau tvardytis, kodėl turėčiau sau leisti slėpti tokį džiaugsmą?

P. Vadinasi, tave vis dar vargina įvairios dvasios negalios ir sukrėtimai. Tad kokia gi tokių akių begėdystė, akių, norinčių regėti aną saulę?

A. Padarei tokią išvadą, tarsi iš tiesų nejausčiau, kiek mano sveikata pagerėjo arba kokios ligos mane apleido, o kiek jų dar [manyje] pasiliko. Atitolink nuo manęs ir jas.

X
17. P. Argi nematai, kad kūno akys, net būdamos sveikos, dažnai apakinamos saulės šviesos, nugręžiamos ir ieško prieglobsčio savo tamsybėse? O tu galvoji apie tai, kiek pažengei į priekį, bet ne apie tai, ką nori matyti. Vis dėlto aptarsiu su tavimi būtent tai, kokią pažangą, tavo manymu, mes padarėme. Ar netrokšti jokių turtų?

A. Ne. Be to, tai ne pirmas kartas, kai jų netrokštu. Man dabar trisdešimt treji metai, ir jau beveik keturiolika metų prabėgo nuo to laiko, kai lioviausi jų troškęs. O iš turtų, kurie atsirasdavo atsitiktinai – išskyrus būtiną maistą ir kilnų jo vartojimą, – nesirūpinau niekuo. Viena Cicerono knyga 4 mane lengvai įtikino, kad jokiu būdu nereikia siekti turtų; bet jeigu jau jie ateitų, juos valdyti reikėtų išmintingai ir apdairiai.

P. Na, o garbingų pareigų?

A. Prisipažįstu, kad neseniai, beveik šiomis dienomis, lioviausi jų troškęs.

P. Na, o žmonos? Ar kartkarčiais tavęs nedžiugina mintis apie gražią, skaisčią, klusnią, išsilavinusią žmoną, arba tokią, kurią pats galėtum lengvai išmokyti, be to, su tokiu kraičiu, kad ji netaptų našta tau (nes tu niekini turtus), skiriančiam savo laisvą laiką apmąstymams, juolab jei tikėtum ir būtum tikras, kad nepatirsi iš jos nieko nemalonaus?

A. Kad ir kaip norėtum ją nuspalvinti bei apdovanoti visokiomis dorybėmis, vis tiek esu nusprendęs, kad nieko nereikia vengti taip, kaip suartėjimo su moterimi. Jaučiu, kad nėra nieko, kas vyrišką dvasią iš tvirtybės aukštumų nublokštų žemiau negu moters vilionės ir kūnų sąlytis, be kurio negalima turėti žmonos. Tad jei rūpintis vaikais yra viena išminčiaus pareigų (ko dar nežinau), tai kas sugula su moterimi šito vardan, tas gali man pasirodyti stebėtinas, bet jokiu būdu ne sektinas. Juk išbandyti tai daug pavojingiau už galimybę išbandyti. Todėl, manau, pakankamai teisingai ir naudingai savo sielos laisvei įsakiau sau netrokšti, neieškoti ir nevesti žmonos.

P. Dabar neklausiu, ką nusprendei, bet klausiu, ar vis tebekovoji, ar jau nugalėjai šią aistrą. Juk kalbama apie tavo akių sveikatą.

A. Aš nieko tokio visiškai neieškau, nieko netrokštu; net su siaubu ir panieka prisimenu šiuos dalykus. Ko tu dar nori? O tokia kilni mano nuostata tvirtėja diena iš dienos. Juk juo labiau auga viltis pamatyti grožį, kurio didžiai trokštu, juo labiau į jį atsigręžia visa mano meilė ir siekis.

P. Na, o valgio teikiamas malonumas? Kiek juo rūpiniesi?

A. Dalykai, kurių nusprendžiau nevalgyti, manęs visai nejaudina. O kiti, kurių neatsisakiau, prisipažįstu, būdami šalia teikia malonumą, tačiau taip, kad pamačius ar paragavus juos galima atimti, nesukėlus jokio dvasinio jaudulio. O kuomet jų visai nėra, toks noras neišdrįsta sutrukdyti mano apmąstymams. Bet apskritai neklausinėk nieko nei apie valgį ir gėrimą, nei apie maudyklas ar kitus kūniškus malonumus: aš noriu jų turėti tiek, kiek jie gali būti naudingi mano sveikatai.

3 – Lotyniškos sąvokos mens vertimas žodžiu “mąstymas” yra sąlyginis. Verčiant į anglų k. ji perteikiama žodžiu mind, o į rusų – rassudok. Plačiau žr. šios knygos Įvadą.