Pilietinis karas JAV

Nei mirties bausmės, nei karo padėties įvedimas kai kuriose Pietų valstijose jau nebegalėjo sustabdyti bręstančios revoliucinės krizės.

Džono Brauno sukilimas buvo tik vienas iš revoliucinės krizės augimo rodiklių. 1859m. lapkričio mėn. Fermeriai ir vergai plantacijose sudegino daug sandėlių ir kitų pastatų. Kanzase sukilo fermeriai ir pabėgėliai vergai, kuriems vadovavo Brauno draugas kapitonas Montogomeris. Kruvini negrų ir vergvaldžių susirėmimai įvyko Tenesyje, Alabamoje, Floridoje ir kitose valstijose.

Susidariusioms sąlygoms ypatingai didelę reikšmę įgavo kova dėl prezidento valdžios. Vergvaldiškoje “demokratų” partijoje nebuvo vienybės rinkimų platformos klausimu. Nuo šios partijos, kurios pagrindinė jėga buvo Pietų vergvaldžiai, įvairiomis priemonėmis siekę paskleisti vergiją visoje šalyje, atskilo Šiaurės demokratų partija. Pastaroji atstovavo reakcinėms stambioms buržuazijos grupėms, susijusioms su verdvaldžiais, bet nelinkusiomis pritarti prievartiniam vergijos skleidimui Šiaurėje ir Vakaruose. Atskilo taip pat pasienio ir iš dalies Pietų valstijų vergvaldžių grupė, kuri gynė kiek nuosaikesnę vergijos skleidimo programą. Skilimas demokratų partijoje susilpnino jos pozicijas prezidento rinkimų metu.

Respublikonų partija, nepaisant nesutarimų tarp jos nuosaikiojo ir radikalaus demokratinio sparnų, suvienijusi fermerių, darbininkų, smulkiosios miesto buržuazijos ir pažangiosios Šiaurės balsus, gavo galimybę laimėti pergalę. Partijos suvažiavime buvo paruošta, apskritai paėmus, nuosaiki programa apriboti vergiją jos užimtąja teritorija. Tačiau į šią programą buvo įtraukti ir radikalūs demokratiniai reikalavimai išleisti įstatymą dėl homstedų, neleisti įvesti vergijos Kanzase ir pasmerkti agresinę užsienio politiką. Kilęs iš fermerio šeimos, Vakarų valstijų atstovas Abraomas Linkolnas, įžymus pažangus veikėjas, žinomas savo siekimu apriboti ir palaipsniui panaikinti vergiją, suvažiavime buvo pasiūlytas kandidatu į respublikos prezidentus. 1860
m. lapkričio 6 d. jis buvo išrinktas prezidentu. Išrinkus Linkolną prezidentu, vergvaldžiai nutarė atsiskirti nuo Šiaurės. “Secesijos” arba pietinių valstijų atsiskyrimo nuo JAV planas buvo sudarytas dar iki Linkolno išrinkimo, o lapkričio 7 d. vergvaldžių suvažiavimas Čarlstone priėmė nutarimą atsiskirti. Gruodžio 20 d. Pietų Karolina pareiškė, kad ji išeina iš JAV sudėties, ja pasekė 10 kitų vergvaldžių valstijų. 1861 m. vasario mėn. Konvente Montagomeryje maištininkai paskelbė sudarą vergvaldinę valstybę-Amerikos valstijų konfederaciją-ir savo prezidentu išrinko stambų vergijos šalininką D. Devisą. Priimtoje konstitucijoje vergvaldystė buvo paskelbta naujos valstybės pagrindu, o vergija-“natūralia” negrų padėtimi. Be to jie stengėsi užkariauti visą šalį ir visų pirma vakarines teritorijas.

Karo veiksmai prasidėjo netrukus po to, kai į valdžią atėjo Linkolnas. 1861 m. balandžio 12d. maištininkai pradėjo Pilietinį karą, užgrobę ir subombardavę Semterio fortą Pietų Karolinoje. Jie pasitikėjo savo pranašumu ir Šiaurės nepasiruošimu karui. Karo pradžioje Šiaurė faktiškai neturėjo armijos, tuo tarpu maištininkai buvo gerai ginkluoti ir galėjo remtis paruoštais iš vergvaldžių tarpo karininkų kadrais. Pietiečiai tikėjosi, kad tarp Šiaurės generolų ir valdininkų pasitaikys išdavysčių, tikėjosi sudaryti suokalbį su stambiąja buržuazija. Dėl Linkolno vyriausybės svyravymų jie buvo įsitikinę, kad karas bus trumpalaikis ir jie lengvai laimės pergalę. Plantatoriai tikėjosi, kad juos parems Anglija ir Prancūzija, kurios buvo suinteresuotos, kad JAV suskiltų į dvi silpnas valstybes, o jos toliau galėtų importuoti medvilnę iš Pietų valstijų.

Maištininkai plantatoriai netsižvelgė į darbo žmonių masių jėgas. Kada Linkolnas paskelbė šaukimą 75 tūkst. Savanorių šaliai ginti, į jį atsiliepė 300 tūkst. Žmonių. Įžymūs darbininkų judėjimo veikėjai Silvisas, Veidemejeris, Vilichas ir kt. Sudarinėjo darbininkų-fermerių pulkus. Darbo žmonių masės ir visų pirma darbininkų klasė kare suvaidino lemiamą vaidmenį. Iš kiekvieno tūkstančio Šiaurės kareivių buvo 421 darbininkas ir 487 fermeriai.

Šiaurė buvo pranašesnė už Pietus žmonių rezervais ir materialiniais ištekliais. 1860 m. Šiaurėje buvo 22 mln. Gyventojų, o Pietuose-9 mln., iš kurių buvo 4 mln. negrų, žinoma, jie nebuvo nusiteikę karui prieš Šiaurę. Šiaurė buvo visiškai aprūpinta maisto produktais, beveik visa metalurgijos, mašinų, ginklų gamybos pramonė buvo išdėstyta Šiaurėje. Apie 1862 m. vidurį pasibaigė ilga ekonominė depresija po 1857 m. krizės parsidėjo pagyvėjimo laikotarpis. Vyriausybės užsakymai kėlė spartų pramonės vystymąsi ir spekuliacijos karštligę; juodojo metalo gamyba nuo 300 tūkst. t 1861 m. išaugo iki 1 mln. t 1864 m. Svarbus Šiaurės pranašumas buvo tas, kad ji turėjo platų geležinkelio tinklą, prekybinį laivyną, finansų išteklių. Be to Šiaurė galėjo tikėtis, kad ją parems šimtai tūkstančių Pietų negrų.

Priešingai, Pietų konfederacijai teko laikyti užnugaryje gausią armiją vergų sukilimams slopinti. Milžiniški mokesčiai, susiję su karu, skurdino fermerius ir kėlė bruzdėjimus. Pietų fermeriai ir ypač negrai laukė priartėjant federalinės armijos, norėdami prie jos prisijungti. Maistu Pietūs nebuvo aprūpinti. Finansai taip pat buvo vargingoje padėtyje. Laikinai pietiečius gelbėjo Anglija su Prancūzija, kurios, pažeisdamos tarptautinę teisę, tiekė maištininkams ginklus, laivus, paskolas ir prekes.

Karas užtruko ketverius metus. Jame dalyvavo 2,8 mln. žmonių Šiaurės pusėje ir 1,3 mln. – Pietų pusėje. Pirmaisiais dviem metais maištininkai pasiekė taktinių laimėjimų : 1861 m. liepos mėn. mūšyje prie Bal-Rano (Monasase) jie pasiekė pergalę; nemažų laimėjimų maištininkai pasiekė taip pat 1862 m. pavasarį.

Linkolno vyriausybės, delsusios panaikinti vergiją ir išleisti įstatymą dėl homstedų, neryžtingumas, buržuazijos vagystės ir gobšumas pražūtingai atsiliepė karo eigai ir darbo žmonių masių padėčiai. Liaudies masės piktinosi karo vedimo būdu. Karlas Marksas rašė: “Mes dalyvavome kol kas tik pirmajame pilietinio karo veiksme: karo, kuris buvo vedamas konstituciniais pagrindais. Antrasis veiksmas – revoliucinio karaliavimo – dar priešakyje”.

Liaudies masių pasipiktinimas pasireiškė abolicionizmo augimu, masiniais mitingais ir atvira vyriausybės kritika, o su tuo negalėjo nesiskaityti prieš rinkimus į kongresą 1862 m. respublikonų partija. Revoliucines liaudies masių nuotaikas atspindėjo radikalusis abolicionistinis sparnas, kurio priešakyje stovėjo Č. Samneris, Stivensas, Filipsas, negras Duglas ir kt. Abolicionistai demaskavo vyriausybės neryžtingumą, spekuliaciją, parsidavėliškumą bei išdavikiškumą ir reikalavo pereiti prie revoliucinių kariavimo metodų, iš esmės pakeisti vidaus politiką, t.y. panaikinti vergiją, apginkluoti negrus, priimti įstatymą dėl homstedų, išvalyti armiją ir vyriausybės aparatą, įvesti mokesčius stambioms pajamoms, pereiti prie ryžtingų karinių veiksmų.

Spaudžiama liaudies, Linkolno vyriausybė pasiryžo, nors ir su išlygomis, įgyvendinti kai kuriuos revoliucinius demokratinius reikalavimus. 1862 m. gegužės mėn. Linkolnas pasirašė įstatymą dėl homstedo, t.y. kiekvieno teisės nemokamai gauti Vakaruose 160 akrų žemės sklypą. 1862 m. rugsėjo mėn. prezidentas išleido iškilmingą proklamaciją apie negrų išlaisvinimą nuo 1863 m. sausio 1 d.; negrai negavo nei politinių teisių, nei žemės, bet vergijai buvo suduotas triuškinantis smūgis. Vėliau buvo imtasi ir kitų priemonių, kurios sustiprino revoliucinį karo pobūdį.

Jau nuo pirmųjų karo dienų negrai ryžtingai pakilo į kovą už savo laisvę. Karo metu į Šiaurę pabėgo apie 0,5 mln. negrų, ir dėl to Pietų valstijose smarkiai smuko gamyba. Pietiečių užnugaryje nuolat kildavo bruzdėjimai ir sukilimai. Visuotinio negrų sukilimo vergvaldinėse valstijose grėsmė sukaustė žymias maištininkų jėgas (ne mažiau kaip 100 tūkst. kareivių ir karininkų). Negrai sudarinėjo partizanų būrius (“miškų negrai”) ir susidorodavo su plėšikiškomis vergvaldžių gaujomis.

1862 m. rugpjūčio mėn. negrams buvo leista eiti į karinę tarnybą Šiaurės armijoje, ir čia jie parodė nepaprastą ištvermingumą bei drąsą. 1864m. armijoje tarnavo daugiau kaip 186 tūkst. negrų, be
to, 30 tūkst. negrų buvo kariniame jūrų laivyne ir 250 tūkst. negrų- federalinės armijos užnugario dalyse.

Maištas buvo pradėtas ir vyko aktyviai padedant Anglijos bei Prancūzijos vyriausybėms, kurios stengėsi panaudoti Pilietinį karą savo viešpatavimui Amerikoje bei JAV konkurencijai jūrose susilpninti. Anglijos ir Prancūzijos parama maištininkams padarė didžiulę žalą JAV. Anglija kartu su Prancūzija ne kartą mėgino organizuoti ginkluotą intervenciją Pietų naudai arba sudaryti spaudimą federalinei valstybei, kad priverstų ją sutikti suskaldyti šalį. Tačiau interventų olanai žlugo.

Pagrindinė priežastis, sužlugdžiusi intervencijos planus buvo Europos proletariato judėjimas. Aktyviausiai prieš intervencijos planus kovojo K. Marksas ir F. Engelsas; jie demaskavo veidmainišką Anglijos bei Prancūzijos buržuazijos elgesį ir jos užkariavimų siekiančius sumanymus. 1861 – 1862 m. “Niujork deili trbiun” ir Vienos demokratiniame laikraštyje “Presa” Marksas išspausdino daugiau kaip 40 straipsnių, kuriuose aiškino Pilietinio karo pobūdį bei eigą ir mobilizavo pažangias jėgas kovoti prieš vergiją, rekomenduodamas JAV vyriausybei panaudoti revoliucinius kariavimo metodus.

Anglijos darbininkų klasės pasipriešinimas intervencijos planams sustiprėjo, išvadavus negrus ir Šiaurei perėjus prie revoliucinių kariavimo metodų. Pilietiniame kare prieš vergiją sėkmingai kovojo Europos socialistai – 1848 metų revoliucijų dalyviai, vokiečiai, vengrai, rusai ir kiti imigrantai.

Šiaurės liaudies masių ir negrų entuziazmas, perėjimas prie revoliucinių kariavimo metodų, Europos darbininkų klasės parama, Anglijos – Prancūzijos intervencijos planų sužlugimas nulėmė tai, kad maištininkai buvo sutriuškinti. Šiaurės karinis laivynas organizavo Pietų blokadą. Federalinei kariuomenei laimėjus pergalę prie Getizbergo 1863 m. liepos 3 d., be to, liepos 4 d. jai paėmus Viksbergą ir Hudzono uostą, karo veiksmų eigoje įvyko lūžis Šiaurės naudai.

JAV prezidentas Abraomas Linkolnas atvyksta į Getizbergo mūšio lauką, kur Pilietinio karo metu pietiečiai susikovė su jankiais. Pagerbdamas žuvusiuosius, Linkolnas pasako šią atmintiną kalbą, kuriamerikiečiams yra kaip vilties aktas.

“Jau aštuoniasdešimt septyneri metai, kai mūsų tėvai šiame žemyne pagimdė Laisvėje pradėtą naują valstybę, kurios paskirtis įrodyti, kad visi žmonės lygūs […]. Dabar esame įtraukti į didelį pilietinį karą, kaip išmėginimą, kuris nulems ar ši valstybė, taip pradėta ir nuskirta, gali išgyventi. Mes atėjome, kad dalį šio mūšio lauko pašvęstume kaip amžino poilsio vietą tiems, kurie atidavė savo gyvybes už valstybę. Dabar mes tai privalome padaryti dėl teisingumo[…]. Žuvę ar gyvi drąsuoliai, kurie čia kovėsi, padarė dau daugiau, negu gali išreikšti mūsų bejėgiški pagyrimai[…]. Verčiau pasiaukokime atlikti didžiąją pareigą[…], nes mes tvirtai nusprendėme, kad žuvusieji ne veltui mirė, kad ši valstybė Dievui globojant matys naujai užgimstant Laisvę ir kad iš tautos kilusi ir tautai tarnaujanti valdžia.

Abraomas Linkolnas
Kalba, pasakyta Getisberge(1863)

1864 m. lapkričio mėn. Linkolnas perrinktas į prezidento postą. Tarptautinė asociacija – Internacionalas ir visos Europos demokratinės jėgos, jų tarpe ir rusų “Sovremenik”, sveikino politinę Likolno pergalę ir jį patį, kaip įžymų pažangų amerikiečių tautos vedėją.

Konfederacijai grėsė pražūtis. Šermano armija atliko sėkmingą reidą iš Čiatanaugio iki Atlanto, atkirtusi Pietų valstijas ir užėmusi Georgijo valstijos komunikacijas. 1865 m. vasario 13 d. Šermano kariuomenė pradėjo pulti Ričmondą iš pietų. Tuo pat metu į šiaurės pietiečių sostinę puolė generolo Granto kariuomenė. Balandžio 3 d. jie užėmė miestą, o 9 d. maištininkų armija, vadovaujama vyriausiojo vado generolo Li, kapituliavo; balandžio 18 d. buvo sumušti paskutiniai Pietų kariuomenės likučiai.
Šermano išdegintos žemės taktika padėjo greičiau užbaigti šį, ir taip ilgai užsitęsusį, karą.

Paėmus Ričmondą, Šiaurėje prasidėjo iškilmės pergalės proga. Maištininkų armijos kareiviai ir karininkai buvo paleisti į namus, daugelis vadeivų palikti laisvėje. Pietiečiai gavo galimybę toliau vykdyti priešišką veiklą. Balandžio 14 d., iškilmėse pergalės proga, jų agentas aktorius Butsas nužudė A. Limkolną, į jo vietą atėjo Andrus Džonsonas.

Pilietiniame kare nukentėjo pietinės valstijos. Buvo nugriauta daug miestų, sugriata daug geležinkelių, sugadinta dirbama žemė.

Džonsono vyriausybės politika sukėlė smarkų ne tik negrų, be ir plačiųjų Šiaurės darbo žmonių masių nepasitenkinimą. Spaudžiamas liaudies masių, kongresas 1866 m. priėmė įstatymą dėl negrų pilietinių teisių, o po to 1868 m. įsigaliojo keturioliktoji konstitucijos pataisa dėl pilietinės visų JAV gyventojų, išskyrus indėnus, lygybės ir dėl maišto dalyvių teisių apribojimo.

Šiauriečiai padarė didelę klaidą paleisdami pietiečius į laisvę.

Naudota literatūra :
Naujųjų amžių istorija (II tomas). 1798 – 1870 m.
Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Vilnius 1954, 835p.
Naujųjų amžių istorija. Europos ir Amerikos šalys.
Pirmasis periodas. Vilnius “Mintis” 1989, 787p.
Leninas V.I. Laiškas Amerikos darbininkams.
Raštai, 28 t., Vilnius 1954, 658p.
Adrew Bernas. Naujausiųjų laikų istorija. “Alma Littera”
Vilnius 1997, 143p.