Nesavalaikio mąstytojo iškylos – III dalis

14

A n t i D a r w i n a s.- Kalbant apie garsiąją “kovą dėl b ū v i o”, man atrodo, kad tai kartais daugiau teigiama, negu įrodinėjama. Ji vyksta, tačiau kaip išimtis; vyraujantis gyvenimo aspektas n ė r a stoka, nėra badas, priešingai, yra gausa, perteklius, net absurdiškas švaistymas,- kur kovojama, ten kovojama dėl v a l d ž i o s… Nedera painioti Malthuso ir gamtos.- Tačiau tarkime, kad tokia kova vyksta – ir iš tikrųjų ji vyksta,- deja, ji baigiasi priešingai, negu norėtų Darwino mokykla, negu apskritai būtų galima n o r ė t i ja sekant: būtent stipriųjų, pranašiųjų, laimingų išimčių nenaudai. Rūšys n e s i v y s t o tobulybės link: silpnieji nuolat įveikia stipriuosius – tai lemia jų skaitlingumas, be to, jie g u d r e s n i… Darwinas užmiršo dvasią (tai angliška!), s i l p n i e j i t u r i d a u g i a u d v a s i o s… Kad įgytum dvasią, ji turi būti reikalinga,- ji prarandama, kai ji nereikalinga. Kas stiprus, tas nusikrato dvasios (“velniop ją! – taip šiandien mąstoma Vokietijoje,- bet mūsų i m p e r i j a turi išlikti”…). Kaip matote, mano požiūriu, dvasia yra atsargumas, kantrybė, gudrumas, apsimetimas, didi savitvarda ir visa, kas yra mimikrija (pastarajai galima priskirti didžiumą vadinamųjų dorybių).

15

P s i c h o l o g ų k a z u i s t i k a.- Štai žmogaus žinovas: kuriam galui jis iš tikrųjų tyrinėja žmones? Jis nori sužvejoti mažą pranašumą prieš juos, o gal ir didelį,- jis yra politikas!.. Štai kitas žmogaus žinovas: jūs sakote, kad jis nieko nenori sau, kad jis didingai sklando “virš asmeniškumo”. Įsižiūrėkite akyliau! Galbūt jis trokšta dar p i k t e s n i o pranašumo: jaustis aukštesniam už žmones, turėti galimybę žvelgti į juos iš aukšto, nebūti jiems lygus. Šitas, esantis “virš asmeniškumo”, yra žmonių n i e k i n t o j a s: o tas pirmasis yra humaniškesnis, tai rodo net jo išorė. Jis bent jau laikosi kaip lygus su lygiais, jis eina k a r t u s u j a i s…

16

Vokiečių p s i c h o l o g i n i s t a k t a s man atrodo abejotinas dėl daugelio dalykų, kuriuos išvardyti trukdo mano drovumas. Vienu atveju aš nestokoju rimtos dingsties pagrįsti šią savo tezę: aš priekaištauju vokiečiams, kad jie nesuprato K a n t o ir jo “užkaborių filosofijos”, kaip aš ją vadinu,- tai n e b u v o t i k r a s intelektualinio sąžiningumo tipas.- Kitas dalykas, kurio aš negaliu klausytis, yra tas prakeiktas “ir”; vokiečiai sako “Goethe i r Schilleris”,- bijausi, kad iš tikrųjų jie sako “Schilleris ir Goethe”… Ar dar n e ž i n o m a, kas yra tas Schilleris? – Yra dar blogesnis “ir”: savo ausimis – žinoma, tik tarp universitetų profesorių – aš girdėjau “Schopenhaueris i r Hartmannas”…

17

Dvasingiausi žmonės, tarus, jog jie yra drąsiausi, dažniausiai išgyvena skaudžiausias tragedijas: bet kaip tik todėl jie ir gerbia gyvenimą, kad susiduria su didžiausiu jo pasipriešinimu.

18

“I n t e l e k t u a l i n ė s s ą ž i n ė s” klausimu.- Man atrodo, kad niekas šiandien nėra taip reta, kaip tikra veidmainystė. Smarkiai įtariu, jog šis augalas neištveria švelnaus mūsų kultūros klimato. Veidmainystė būdinga stipraus tikėjimo epochoms: tada žmogus, net p r i v e r s t a s demonstruoti kitą tikėjimą, neatsisakė to tikėjimo, kurį jis turėjo. Šiandien jo atsisakoma, arba, tai dar labiau įprasta, prisiduriamas dar vienas tikėjimas,- bet kuriuo atveju liekama s ą ž i n i n g u. Be jokios abejonės, šiandien įmanoma turėti kur kas daugiau įsitikinimų negu anksčiau: įmanoma, vadinasi, leistina, vadinasi, n e k e n k s m i n g a. Todėl atsiranda tolerancija sau pačiam.- Tolerancija sau pačiam leidžia turėti keletą įsitikinimų, o jie taikiai sugyvena, jie, kaip ir visas šiandienos pasaulis, vengia susikompromituoti. O kaipgi mūsų dienomis susikompromituojama? Esant nuosekliam, einant tiesiai, nesant penkiaprasmiui, esant sąžiningam… Aš labai būgštauju, kad modernus žmogus kai kurioms ydoms paprasčiausiai yra pernelyg tingus: todėl jos tiesiog išmiršta. Visa, kas pikta, ką lemia stipri valia – o galbūt be valios stiprybės nėra ir nieko pikto,- mūsų drungname klimate išsigimsta į dorybę… Tie keli veidmainiai, kuriuos aš pažinojau, mėgdžiojo veidmainystę: kaip beveik kiekvienas dešimtas žmogus mūsų dienomis, jie buvo aktoriai.

19

G r o ž i s i r b j a u r u m a s.- Niekas nėra labiau sąlygota, pasakykime, r i b o t a, kaip mūsų grožio jausmas. Kas jį norėtų matyti atitrauktą nuo žmogaus mėgavimosi žmogumi, tuojau pat prarastų pagrindą po kojomis. “Grožis savyje” yra tik žodis, net ne sąvoka. Grožiu žmogus teigia save kaip tobulybės mastelį, kai kuriais atvejais jis save garbina. Tam tikra rūšis niekaip kitaip n e g a l i tarti Taip sau pačiai, o tik tokiu būdu. Jos ž e m i a u s i a s savisaugos ir saviplėtos instinktas spinduliuoja net ir tokius sublimuotus dalykus. Žmogus tiki, kad pats pasaulis kupinas grožio,- jis u ž m i r š t a, kad jis pats yra grožio šaltinis. Tik jis dovanojo pasauliui grožį, ak! tik labai žmogišką, pernelyg žmogišką grožį… Iš esmės daiktai yra žmogaus veidrodis: jis laiko grožiu visa tai, kas grąžina jam jo atvaizdą: sprendinys “gražu” yra j o r ū š i n ė t u š t y b ė… Nedidelis įtarimas gali pašnibždėti skeptikui į ausį tokį klausimą: ar iš tikrųjų pasaulis išgražinamas todėl, kad kaip tik žmogus jį laiko gražiu? Žmogus pasaulį s u ž m o g i n o – štai ir viskas. Tačiau niekas, visiškai niekas mums negarantuoja, kad kaip tik žmogus yra grožio modelis. Kas žino, kaip jis atrodo kokio nors rafinuotesnio skonio teisėjo akims? Galbūt drąsus, gal net linksmas, o gal truputį savotiškas?.. “Ak, dieviškasis Dionisai, kodėl tampai mane už ausų?” – kartą Ariadnė paklausė savo filosofuojančio mylimojo įžymiajame pokalbyje, vykusiame Nakse. “Ariadne, tavo ausys juokingos: kodėl jos truputėlį ilgesnės?”

20

Niekas nėra gražu, tik žmogus gražus: šia naivybe remiasi visa estetika,- tai yra jos p i r m o j i tiesa. Nedelsdami pridurkime antrąją: niekas nėra bjauru, išskyrus i š s i g i m s t a n t į žmogų,- tokios yra estetinio sprendinio karalystės ribos.- Fiziologiniu požiūriu visoks bjaurumas žmogų silpnina ir vargina. Jis jam primena nuosmukį, pavojų, bejėgiškumą; žmogus faktiškai praranda jėgą. Bjaurumo poveikį galima išmatuoti dinamometru. Kai žmogus apskritai yra slopinamas, jis jaučia kažkokios “bjaurasties” artumą. Jo jėgos jausmas, jo valia viešpatauti, jo vyriškumas, jo išdidumas,- visa tai smunka kartu su bjaurastimi ir kyla kartu su grožiu… Tiek vienu, tiek kitu atveju m e s d a r o m e i š v a d ą: neišmatuojama jos prielaidų pilnatvė sukaupta instinkte. Bjaurumas suvokiamas kaip degeneracijos žymė ir simptomas: kas bent iš tolo primena degeneraciją, mumyse pažadina sprendinį: “bjauru”. Kiekvienas išsekimo, sunkio, senatvės, nuovargio požymis, kiekviena visokeriopos nelaisvės rūšis, kaip spazmai, paralyžius, o visų pirma puvimo, nyksmo kvapas, spalva, forma, nors tai būtų ir neryškus simbolis,- visa tai sukelia tą pačią reakciją, vertybinį sprendinį: “bjauru”. Čia prasiveržia n e a p y k a n t a: ko žmogus neapkenčia? Betgi jokios abejonės: jis nekenčia s a v o r ū š i e s n u o s m u k i o. Jis nekenčia verčiamas labai stipraus rūšies instinkto; toje neapykantoje glūdi siaubas, atsargumas, gelmė, akylas žvilgsnis,- tai pati didžiausia neapykanta, kokia tik gali būti. Dėl jos menas yra n u o d u g n u s…