Nesavalaikio mąstytojo iškylos – II dalis

8

M e n i n i n k o p s i c h o l o g i j o s k l a u s i m u.- Kad egzistuotų menas, kad egzistuotų kokia nors estetinė veikla ir žiūra, reikalinga išankstinė sąlyga: s v a i g u l y s. Pirmiausia svaigulys turi suintensyvinti visos mašinos dirglumą: kitaip nebus jokio meno. Tam padeda visi patys įvairiausi sąlyginiai svaigulio tipai: visų pirma lytinio susijaudinimo svaigulys – pati seniausia ir pirmapradiškiausia svaigulio forma. Taip pat ir toks svaigulys, kuris atsiranda kaip visų didelių geidulių ir stiprių afektų padarinys; šventės, dvikovos, bravūros, pergalės, visų ekstremalių judesių sukeliamas svaigulys; žiaurumo svaigulys; griovimo svaigulys; svaigulys, sukeliamas tam tikrų meteorologinių įtakų, pavyzdžiui, pavasarinis svaigulys; arba svaigulys dėl narkotikų poveikio; pagaliau valios, per kraštus trykštančios, galingos valios svaigulys.- Svaigulio esmė yra jėgų pakilimo ir pilnatvės jausmas. Šiam jausmui veikiant, atsiveriama daiktams, jie p r i v e r č i a m i mums atsiduoti, jie išprievartaujami – šis vyksmas vadinamas i d e a l i z a v i m u. Nusikratykime vieno prietaro: idealizavimas n ė r a, kaip įprasta manyti, mažų, nereikšmingų dalykų pašalinimas. Priešingai, svarbiausia tai, kad nepaprastai i š r y š k i n a m i pagrindiniai bruožai, todėl kiti bruožai išnyksta.

9

Šioje būsenoje žmogus savo vidine pilnatve praturtina viską: tai, kas regima, ko trokštama,- regima kaip kažkoks perteklius, kaip kažkas veržlu, stipru, prisodrinta jėgos. Šios būsenos apimtas žmogus keičia daiktus, kol jie pradeda atspindėti jo jėgą – kol jie tampa jo tobulybės atspindžiais. Tokia b ū t i n y b ė keisti iki tobulumo yra menas. Visa, kas nėra pats žmogus, vis dėlto tampa pretekstu džiaugtis savimi; mene žmogus mėgaujasi savo tobulybe.- Būtų galima įsivaizduoti priešingą būseną, ypatingą instinkto antimeniškumą,- būti tokiam, kurs nuskurdintų, nualintų ir numarintų visus daiktus. Ir iš tikrųjų istorijoje daug tokių antimenininkų, tokių išdvasų, kurie neišvengiamai iščiulpia daiktus, juos išsekina, negali jų nepadaryti s u l y s u s i ų. Toks yra tikro krikščionio atvejis, pavyzdžiui, Pascalio: krikščionis, kuris kartu būtų menininkas, – t a i n e į m a n o m a… Nereikia būti naiviam ir priminti man Rafaelį ar kokį kitą homeopatišką devynioliktojo amžiaus krikščionį: Rafaelis sakė Taip, Rafaelis d a r ė Taip, galiausiai Rafaelis nebuvo joks Krikščionis…

10

Ką reiškia estetikoje mano pradėtos vartoti prieštaraujančios sąvokos: a p o l o n i š k a ir d i o n i s i š k a – abu dalykai, suvokti kaip svaigulio tipai?- Apoloniškas svaigulys pirmiausia sudirgina akį, todėl ji įgyja vizijos galią. Tapytojas, skulptorius, epikas yra vizionieriai par excellence. Priešingai, dionisiškoje būsenoje sudirginama ir sustiprinama visa afektų sistema: todėl ji iškart iškrauna visas savo išraiškos priemones ir kartu iškelia vaizdavimo, pamėgdžiojimo, transfigūravimo, pakeitimo, visokeriopos mimikos ir artistizmo galias. Svarbiausia yra metamorfozės lengvumas, nesugebėjimas n e r e a g u o t i (panašiai kaip kai kurie isterikai, bet kuria dingstimi įsijaučią į k i e k v i e n ą vaidmenį). Dionisiškajam žmogui neįmanoma nesuprasti kokios nors sugestijos; jis negali nepastebėti menkiausio afekto žymių, jam yra būdingas intensyviausias supratimo ir atspėjimo instinktas, jis įvaldęs didžiausią komunikacijos meną. Jis įlenda į visokią odą, prasismelkia į kiekvieną afektą: jis nuolat mainosi.- Muzika, kaip mes ją suprantame šiandien, taip pat yra visuminis afektų sužadinimas ir jų iškrova, tačiau ji yra tik daug pilnesnio afektų išraiškos pasaulio liekana, tik dionisiškojo histrionizmo r e s i d u u m 38 . Kad muzika būtų įmanoma kaip ypatingas menas, reikia nuslopinti tam tikras jusles, pirmiausia raumenų jėgos jauseną (bent jau iš dalies: juk tam tikru mastu visoks ritmas dar byloja mūsų raumenims): todėl žmogus jau ne visa, ką jaučia, tuojau pat pamėgdžioja ir pavaizduoja kūniškai. Tačiau ir t a i yra dionisiškoji, normali ir autentiška būsena, šiaip ar taip, pirmapradė būsena; muzika yra pamažu pasiekta šios būsenos specifikacija, atsirandanti nuslopinus giminingas galias.

11

Aktorius, mimas, šokėjas, muzikantas, lyrikas,- visi jie giminingi savo instinktais, visi vienodi, tačiau laipsniškai specializavęsi ir vienas nuo kito atsiskyrę – netgi iki susipriešinimo. Lyrikas ilgiausiai liko susijęs su muzikantu, aktorius – su šokėju.- A r c h i t e k t a s neišreiškia nei apoloniškos, nei dionisiškos būsenos: čia yra didingas valios aktas, valia, kilnojanti kalnus, didžios valios svaigulys, siekiantis meno. Galingiausi žmonės visada įkvėpdavo architektus; architektas nuolat pasiduodavo galybės sugestijai. Pastatas turi rodyti išdidumą, pergalę prieš sunkį, valią viešpatauti; architektūra yra tam tikras jėgos iškalbingumo tipas formoje – tai įtikinėjantis, tai pataikaujantis, tai paprasčiausiai įsakantis. Aukščiausias jėgos ir tvirtybės jausmas reiškiasi tuo, kas vadinama d i d ž i u o j u s t i l i u m i. Tai galybė, nereikalaujanti jokių įrodymų; nesistengianti patikti, tinginti atsakinėti; šalia savęs nematanti jokių liudininkų, gyvenanti ir nesuvokianti, kad kažkas stovi priešais ją; rymanti s a v y j e, fatališka; visų dėsnių dėsnis: t a i p apie save kalba didysis stilius.

12

Aš skaičiau Thomas’o Carlyle’io biografiją – naivų ir nevalingą farsą, herojinę-moralinę dispeptiškų būsenų interpretaciją. – Carlyle’is – žmogus, mėgstantis stiprius žodžius ir požiūrius, retorius per p r i e v a r t ą, nuolat demonstruojantis stipraus tikėjimo poreikį i r nesugebėjimo tikėti jausmą (šiuo požiūriu, tipiškas romantikas!). Stipraus tikėjimo poreikis n ė r a stipraus tikėjimo įrodymas; visai priešingai. J e i t i k i m a, galima sau leisti žavingą skepsio prabangą: žmogus yra pakankamai tikras, pakankamai tvirtas, pakankamai susaistytas. Carlyle’is kažką savyje slopina, isterizuodamas savo pagarbą stipraus tikėjimo žmonėms ir rodydamas savo įsiūtį prieš ne tokius naivuolius: jam r e i k i a triukšmo. Nuolatinis aistringas n e s ą ž i n i n g u m a s savo paties atžvilgiu – tai yra jo proprium 39 tuo jis yra ir lieka įdomus.- Žinoma, Anglijoje juo žavimasi kaip tik dėl jo sąžiningumo… Na, tai labai angliška; turint galvoje, kad anglai yra tobulo cant tauta, tai ne tik suprantama, bet ir trivialu. Iš esmės Carlyle’is yra anglų ateistas, laikantis sau garbe juo nebūti.

13

E m e r s o n a s.- Labiau išsilavinęs, labiau besiblaškantis, paprastesnis, rafinuotesnis už Carlyle’į, pirmiausia – laimingesnis… Toks, kuris instinktyviai maitinasi tik ambrozija, kuris daiktams palieka tai, kas juose nesuvirškinama. Palyginti su Carlyle’iu, žmogus, turintis skonį.- Jį labai mėgęs Carlyle’is vis dėlto sako apie jį štai ką: “Jis m u m s nieko neduoda atsikąsti.” Tai galbūt pagrįstai pasakyta, tačiau ne Emersono nenaudai.- Emersonui būdingas geraširdiškas ir sąmojingas linksmumas, atimantis drąsą visokiai rimčiai; jis visiškai nežino, koks senas jis jau yra ir koks jaunas dar bus; jis galėtų save apibūdinti Lope de Vegos žodžiais: “Yo me sucedo a mi mismo.” 40 Jo dvasia visada randa dingstį būti patenkinta ir dėkinga pačiai sau; o kartais jis priartėja prie linksmos transcendencijas to žmogelio, kuris grįžo iš meilės pasimatymo tamquam re bene gesta 41 . “Ut desint vires, pasakė jis dėkingu balsu, tamen est laudanda voluptas.” 42

38 – liekana (lot.).
39 – savybė (lot.).
40 – Aš seku pats savimi (isp.).
41 – tarytum gerai atlikto darbo (lot.).
42 – Norint trūksta jėgų, tačiau pagirtinas yra smagumų troškimas (lot.). Žaisminga Ovidijaus (“Laiškai iš Ponto”, 3, 4, 74) parafrazė: vietoj “voluntas” (valia) pavartota “voluptas”.