Nepakaltinamoji kaltina

Lietuvos teismas, persekiodamas neparankius asmenis, piktnaudžiauja psichiatrija

Riba ant vandens

Riba, kai baigiasi įprasti sutrikimai ir prasideda psichikos liga, tokia neryški, kad vienas garsus psichiatras pavadino ją nupiešta ant vandens.

Ir nė vienas mūsų negali būti garantuotas, kad ši riba jo galvoje nenubanguos. Ypač tokiomis sąlygomis, kokiose atsidūrė Laimutė, užrūstinusi visagalius Lietuvos teisėjus.

Įsivaizduokit ankštą kamerą su mažyčiu grotuotu langeliu. Į tualetą jūs galite nueiti tik porą kartų per parą. Jei gamtinius reikalus prispiria atlikti dažniau, – kameros kampe stovi kibiras. Tai, kad jūs – moteris ir kartais jums reikia laikytis ypatingos higienos, niekam nerūpi. Dar įsivaizduokit, kad į lauką jus išleidžia tik pusvalandžiui, ir tai į akliną kiemelį, virš kurio – tankios metalinės grotos. Na, o jeigu jūsų fantazija laki, prie šito paveikslo galite pridėti dar ir kameros kaimynę – silpnaprotę alkoholikę Nastutę, nužudžiusią sugėrovą. Dienomis ji būna tyli ir paniurusi, naktimis dejuoja ir griežia dantimis, o prireikus “ant kibiro”, beveik niekada į jį nepataiko… Ar esate įsi-tikinę, kad po poros dienų nepradėtumėte klykdami blaškytis ar trankyti kameros durų?

Klaipėdietė Laimutė Ona Bakienė, pakliuvusi į Utenos psichiatrijos ekspertizės skyrių, nesiblaškė ir kameros durų netrankė. Tik raminamųjų kartą paprašė – kai susapnavusi košmarą, pašoko nuo gulto besidaužančia širdimi. Visą kitą laiką ji laikėsi oriai: paprašiusi prižiūrėtojų valymo priemonių, iššveitė ne tik apgliaumijusį kibirą, bet ir kameros sienas. Siūlėsi dar ir tualetą išvalyti, bet į tokį jos entuziazmą prižiūrėtojai reagavo skeptiškai. Įkyri Laimutė buvo tik tada, kai reikalavo grąžinti akinius, iš jos atimtus vos atvykus – norėjosi ir Naująjį Testamentą paskaityti, ir dienoraštyje vieną kitą mintį užsirašyti. O ką daugiau veikti? Nei radijo, nei televizijos. Gydytojų vizitacijos formalios – pora frazių: “Kaip miegojote? Kaip jaučiatės?” – ir viskas. Nastutės išpažintys, tegu ir nuoširdžios, bet labai jau monotoniškos. Net pro langą nepasidairysi – kiek gali į tą pačią betono sieną spoksoti?

Kova už teisybę

Tiesa, buvo pora pokalbių su psichiatre, per kuriuos Laimutė Bakienė turėjo progą išsilieti ir smulkiai išpasakoti visą savo gyvenimą. Gyvenimą, kurio prasmė – kova už teisybę. Juk ji – viena aktyviausių veikėjų uostamiestyje, nuolat ginanti kieno nors teises: bendradarbių, kaimynų ar visų Lietuvos žmonių. Be abejo, daug kam ta keistuolės kova kelia šypseną – kaip ir Liūdnojo Vaizdo riterio kova su malūnais. Bet net tais tamsiais laikais Don Kichoto niekas nekišo į beprotnamį.

“Kada savo veiklą pradėjau? Oi, seniai… Turbūt prieš kokius dvidešimt metų, kai dirbau “Vaivos” kino teatre. Tada buvau kino teatrų darbuotojų profsąjungos pirmininkė. Buvo sudarinėjama eilė butams gauti. Pamačiau aš tą eilę ir pasipiktinau: viena mano bendradarbė, su šeima gyvenanti devynių kvadratinių metrų kambarėlyje, įrašyta pati paskutinė, o poniutė, ir taip gyvenanti gerame bute, – pirmoji!” – pasakojo moteris.

Profsąjungos pirmininkė tąkart net Maskvą pasiekė – butų eilė buvo pertvarkyta. Kadangi savo principų L.Bakienė laikėsi itin skrupulingai, tokių konfliktų buvo kiek tik nori – tai talonai ne tiems išdalyti, tai pašalpos ne taip paskirstytos…

“Ir tada netrūko mėginimų su manimi susidoroti. Kartą sužinojau, kad renkami parašai, esą aš nenormali, todėl reikia mane guldyti į psichiatrijos ligoninę. Nuvykau į partijos centro komitetą Vilniuje – mane nuramino, kad ši neteisėta akcija tuoj pat bus sustabdyta”, – dalijosi prisiminimais Laimutė.

Pirmieji Lietuvos nepriklausomybės metai tokiems ekscentriškiems teisybės ieškotojams kaip L.Bakienė buvo aukso amžius: mitingai, piketai, demonstracijos, rinkimų batalijos – kovok ir norėk. Laimutė tapo konservatorių (kai jie buvo opozicijoje LDDP) inicijuoto judėjimo “Stabdyk nusikalstamumą” Klaipėdos skyriaus pirmininke, miesto laikraštyje “Klaipėda” ėmė rašyti liepsningas apžvalgas apie nūdienos negeroves. Vieni ja piktinosi, kiti šaipėsi, treti filosofiškai samprotavo: visuomenei tokie naivuoliai būtini.

Teisininkų klano kerštas: lyg geležiniu strypu per galvą

Tačiau kartą Laimutė bakstelėjo tam, kam nevertėjo – pačiam Socialinio teisingumo sąjungos pirmininkui Jonui Kazimierui Jociui. Šis žmogus jau yra iškėlęs keliasdešimt bylų, kurių dauguma – dėl jo garbės ir orumo įžeidimo. Straipsnyje “LSTS lyderis J.Jocius apgaudinėja apvogtus žmones” (“Klaipėda”, 1997 04 10) L.Bakienė suabejojo, ar trys Klaipėdos apygardos teismo teisėjai pelnytai priteisę 2000 litų už jo garbės ir orumo įžeidimą. “O sukčius ir toliau tyčiosis iš žmonių ir gers šampaną, aplaistys savo garbę ir orumą, nupirktą Klaipėdos apylinkės ir apygardos teismuose”, – iš peties kirto Laimutė straipsnyje, išspausdintame miesto laikraštyje su rubrika “Aferos ir aferistai”.

Kadangi savo rašinyje jokių įrodymų tokiems smarkiems kaltinimams Laimutė Bakienė nepateikė, teisėsaugos mechanizmas reagavo taip, kaip ir turėjo reaguoti – patraukė moteriškę atsakomybėn. Tačiau pati reakcija buvo tokia neadekvati, lyg iškūlusiam langą vaikigaliui vietoj pelnyto pamokslo būtų geležiniu strypu trinktelėta per galvą.

Taip, ji sąjūdininkiškai – be įrodymų ir argumentų – apkaltino ne tik Jocių, bet ir tris teisėjus, tačiau ar tikrai Laimutei Onai Bakienei reikėjo iškelti baudžiamąją, o ne civilinę bylą? Taip, ji neatvyko į tvarkomąjį teismo posėdį, bet ar tikrai ją, pagyvenusią moteriškę, pareigūnams iš namų reikėjo ištempti be šiltų drabužių ir būtiniausių daiktų? Taip, ji pažeidė rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nes nuvažiavo į sostinę ieškoti teisybės pas galinguosius – Prezidentą, premjerą ir Seimo pirmininką. Bet ar tikrai ją posėdžio metu reikėjo laikyti su antrankiais?

Galų gale ar tikrai jai reikėjo skirti stacionarią psichiatrijos ekspertizę, kai žmogus mėnesiui uždaromas Utenos psichiatrijos ligoninėje? Juk daugumos tiriamųjų – beveik 95 procentų – ekspertizė atliekama ambulatoriškai (tokiu atveju pakanka keletą kartų atvykti pas specialistus). Į Utenos psichiatrijos ligoninę siunčiami tik pavojingiausi nusikaltėliai arba tokie, kuriems diagnozę tikrai sunku nustatyti.

Puikus įstatymas ir klaiki tikrovė

“Aš prieš teisėją ant kelių klaupiausi, kad neišvežtų manęs į Uteną, kad leistų pasitikrinti kur nors kitur, kad tik laisvės neatimtų… Bet nė sapnuot nesapnavau, koks ten iš tiesų pragaras! Tokiomis sąlygomis psichiką įmanoma tik žaloti, o ne tirti! Be abejo, visuomenę nuo pavojingų žmonių reikia apsaugoti, tačiau šitaip žeminti ir kankinti dar nenuteistų tikrai negalima! Juk Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme parašyta: “Pacientų psichikos sveikatos priežiūros sąlygos hospitalizavimo metu turi būti ne blogesnės už tas, kuriomis gydomi ir slaugomi kitomis ligomis sergantys ligoniai”. Didesnę beprotybę sunku ir įsivaizduoti – šitoks puikus įstatymas ir tokia klaiki tikrovė”, – kalbėjo L.Bakienė.

Po pusantro mėnesio, neradę jokios lėtinės psichikos ligos, Utenos teismo psichiatrai Laimutei nustatė paranoidinį asmenybės sutrikimą. Tarptautinėje ligų ir sveikatos problemų klasifikacijoje šis sutrikimas apibūdinamas taip: “Pernelyg didelis jautrumas, nesugebėjimas atleisti įžeidimų; įtarumas ir polinkis iškreipti patyrimą; tokie asmenys gali pervertinti savo svarbą ir dažnai viską perdėtai sieja su savimi”. Bet taip apibūdinti galima kone kas penktą žmogų.

Tačiau teismas, remdamasis šia diagnoze, paskelbė įkyriąją teisybės ieškotoją nepakaltinama ir atleido nuo baudžiamosios atsakomybės. Neoficialiuose pokalbiuose teisininkai tvirtino pasigailėję teisiamosios – esą Laimutei grėsęs net penkerių metų laisvės atėmimas. Tačiau jie turbūt pasigailėjo patys savęs – juk vos sulaikius Bakienę, į prokuratūrą kreipėsi Lietuvos laisvės lygos, Lietuvos moterų lygos, Žaliųjų partijos, Lietuvos piliečių sąjungos ir LKDP Klaipėdos skyriaus atstovai, reikalaudami moterį paleisti. Galima tik įsivaizduoti, koks būtų kilęs triukšmas, jei L.Bakienė būtų buvusi pasodinta į kalėjimą. Paskelbus ją nepakaltinama, visiems buvo užčiauptos burnos.

Taip pat ir tiems, kurie sugalvotų tikrinti straipsnyje skelbtą informaciją apie J.Jocių ir tris Klaipėdos teisėjus. Ir ypač išdrįsusiems paklausti, ar Lietuvos teisininkų klanas šiurkščiai nepažeidė žmogaus teisių, susidorodamas psichiatrijos priemonėmis su moterimi, pareiškusia apie jį savo nuomonę?

Prieš porą dešimtmečių tai būtų buvęs klasikinis sovietinio piktnaudžiavimo psichiatrija pavyzdys. O kaip tai vadinti dabar: ar gali būti, kad nepriklausomoje Lietuvoje taip šiurkščiai būtų mindomos žmogaus teisės, kad jis už pareikštą nuomonę atsiduria beprotnamyje? Jeigu L.Bakienė turėtų pinigų tarptautinei nepriklausomai psichiatrų ekspertizei, ar ši istorija nesukeltų tarptautinio skandalo.

Uždelsto veikimo mina

Paprašyta atsakyti į šį klausimą, Utenos psichiatrijos ekspertizių skyriaus viršininko pavaduotoja M.Mačiūnienė paaiškino: “Mūsų tarnyba tiesiog atlieka savo funkciją – tiria ir nustato žmogui diagnozę. Visa kita priklauso nuo teismo sprendimo: skirti ekspertizę ar neskirti, kokią ekspertizę skirti – atliekamą ambulatoriškai ar mūsų ligoninėje, pripažinti žmogų nepakaltinamu ar nepripažinti. Komentuoti teisėjų sprendimų aš neturiu teisės. O kad sąlygos mūsų įstaigoje yra labai blogos – nesiginčysiu”.

1926 metais pastatytas Utenos ekspertizės skyriaus pastatas iš pradžių buvo kalėjimas, paskui psichiatrijos ligoninė, paskui areštinė. Dabartinės funkcijos jam priskirtos 1984 metais. Nė karto neremontuotas, išpuvusiomis durimis, apipelijusiomis sienomis, su nevėdinamomis kameromis, vos kelių kvadratinių metrų aikštele, skirta pasivaikščiojimams, – dar ne kiekviename kalėjime tokias baisias sąlygas atrastum.

Dar absurdiškiau atrodo šio skyriaus apsauga. Apsaugos tarnyba, vadovaujama jaunos moters, neseniai buvo sumažinta – iš 25 apsaugininkų liko 18. Modernios stebėjimo ir signalizacijos sistemos šioje griuvenoje įrengti taip pat, atrodo, niekas nesiruošia. Tačiau nesaugiausias atrodo suimtųjų atgabenimas. Taisyklės reikalauja, kad jie iš mašinos išliptų tik atvykę į teritoriją, apjuostą tvora ir spygliuotomis vielomis. Bet transportui skirti metaliniai vartai taip surūdiję ir išklerę, kad niekas jų nebedrįsta darinėti – kad neišgriūtų! Todėl atvežti ekspertizei asmenys išlaipinami prie tvoros ir į skyriaus teritoriją įvedami pėstute. Visą procedūrą gali stebėti kitoje gatvelės pusėje esančio restorano lankytojai, netrūksta smalsuolių ir tarp išėjusių pasivaikščioti netoliese esančio ežero pakrante. Žinant, jog į Uteną gabenami kone visi pavojingiausi nusikaltėliai, galima tik spėti, kada ši uždelsto veikimo mina pagaliau sprogs ir Lietuva sulauks dar vienos įkaitų dramos. Arba tragedijos.

“Laikykis, broli”

Laimutę Bakienę ir po trejų metų Utenoje visi prisimena kuo puikiausiai – moterų ap-skritai čia pakliūva viena kita, tuo labiau tokių, kurios sugeba rišliai dėlioti savo mintis. Dauguma skyriaus pacientų – taip degradavę, jog net ir kalbėti nelabai moka. Jau nekalbant apie skaitymą ar rašymą. Kamuojami abstinencijos sindromo, baltosios karštligės ar psichozės, nuolat besikeikiantys ar bandantys nusižudyti – štai prie kokių ten įpratę.

“Laimutės man buvo be galo gaila… Aišku, tokiems, kurie amžiais nėra turėję savo lovos, čia sąlygos net puikios – juk ir nuprausiame, ir parūkyti leidžiame. Tačiau normaliai gyvenančiam žmogui čia pakliūti nė už ką nelinkėčiau. Vien jau kvapas iš proto gali išvesti…” – kalbėjo viena sanitarė, paprašiusi neminėti jos vardo.

“Tinkamas tik susprogdinti!” – šitokią diagnozę visam skyriui neseniai nustatė ir ekspertų kolegos, atvykę iš Lenkijos. Lenkai savo akimis negalėjo patikėti: negi čia sveikatos apsaugos sistemai priklausanti įstaiga, o ne siaubo filmo dekoracija?

“Prie aikčiojimų mes jau pratę. Turime ir dviejų Seimo kontrolierių – G.Račinskienės ir K.Milkeraičio – pažymas, kad čia gyvenimo sąlygos “ypač sunkios, kenksmingos sveikatai ir žeminančios žmogaus orumą”. Tačiau pinigų toms sąlygoms gerinti nuo tų pažymų nepadaugėjo. Greičiau jau atvirkščiai”, – kalbėjo skyriaus viršininko pavaduotoja M.Mačiūnienė.

Matyt, teisus buvo tas, kuris pasivaikščiojimų kiemelyje ant betoninės sienos išbraižė žodžius: “LAIKYKIS, BROLI”. Teisus, nors gal ir nepakaltinamas.