Vilniaus, Kauno ir kitų Lietuvos miestų gatvėse kartais matome būrelius žmonių su muzikos instrumentais, vilkinčius neįprastais oranžiniais ir baltais rūbais. Jie yra Krišnos sąmonės religinės bendruomenės nariai, dar vadinami krišnaitais. Pritardami muzikos instrumentais – mridangomis ir cimbolais – jie gieda “Hare Krišna, Hare Krišna…”, tikėdami, kad tai geriausias būdas apsivalyti nuo daugelio negerovių ir susijungti su aukščiausia būtybe – Dievu bei prašo malonės jam tarnauti.

Antarktida – pats šalčiausias žemynas. Jis yra išsidėstęs pietų pusrutulio poliariniame rate. Visa Antarktida yra apledėjusi. Ledo storis – apie 2000-3000 metrų. O rytinėje dalyje iki 4500 metrų. Tik 2 % žemyno nėra apledėję. Antarktida – penktas pagal dydį žemynas. Jo plotas 14,1 mln.km2. Niekas nėra matęs tikrojo Antarktidos paviršiaus, nes jį dengia storas ledo sluoksnis.Apie 32 % tikrojo paviršiaus yra žemiau jūros lygio. Ištirta, kad tikrajame reljefe yra kalnų, lygumų ir įdubų. Kai kurie kalnai yra labai aukšti-Vinsono kalnų masyvas – 5140 m. Tai pat yra gilių įdubų – -2555 m. Nuo Antarktidos krantų maždaug iki 500 metrų gylio tęsiasi gana lėkštas šelfas. Jame yra įdubų gilesnių kaip 1km. Nuo šelfo krašto dugnas stačiu šlaitu leidžiasi į vandenyno guolį (maždaug 4-5 km. gylio). Vandenyno dugne yra keletas didelių ir gilių duburių (Afrikos – Antarktidos iki 6972m., Australijos – Antarktidos iki 6089m. Belinghouzeno iki 5395m), kuriuos skiria povandeniniai kalnagūbriai.

Išgarsintas mūsų literatūros klasikų A. Baranausko, J. Biliūno, A. Žukausko-Vienuolio, J. Tumo-Vaižganto, pasidabinęs kalvomis ir šilais, perjuostas melsvu Šventosios kaspinu Anykščių rajonas – viena iš labiausiai lankomų rytų Lietuvos vietų. Lankytojus traukia noras pamatyti šio krašto istorijos-kultūros paminklus, savo akimis pažvelgti į rašytojų gimtines ir vietas, aprašytas jų kūrininiuose, reto grožio gamtovaizdžius. Iš visų pusių Anykščius supa, anot A. Baranausko, “kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų kalnai ir maži kalneliai…”. Miestas įsikūręs giliame šventosios slėnyje, pabiręs abipus Šventosios intako Anykštos žemupio. Šis iš Rubikių ežero atvingiuojantis upokšnis ir davė miestui legendomis apipintą vardą. Viena iš jų byloja, kad senų senovėje upokšnio pakrantėje milžinas rovęs medžius ir užsigavęs nykštį. Iš skausmo jis garsiai šaukęs: “ai, nykštį, ai, nykštį!”. Jo šauksmas net aplinkiniuose kaimuose girdėjosi. Nuo to laiko upelė buvo Ainykšta praminta. O kita legenda, persakyta A. Žukausko-Vienuolio, kalba apie bajoro Nykščio pilį ant Kalitos kalno, kuris iškyla aukštame upelio šlaite ir žvelgia į Anykščių miestą.

Ekonominiai gamybiniai socialiniai, kultūriniai ryšiai jungia gyvenvietes į sistemą. Išskiriamos sistemos: 1.Monocentrinė – teritorijos apgyvendinimas tolygus, vienas centras 2.Policentrinė 3.Mišrioji 4.Žiedinė. Monocentrinė sistema susidariusi tankiai apgyvendintose teritorijose, kur maždaug vienodos ekonominės, bei gamtinės sąlygos. Sistema apjungia įvairių funkcijų gyvenvietes. Pramonė ir sistemos valdymas sukauptos viename centre. Didelis miestas yra kultūros aptarnavimo centras. Ryšiai tarp gyvenviečių nuoseklūs. Trukumai: centrai netolygiai išdėstyti, nevienodas aptarnavimas.

Austrija yra centrinėje Europos dalyje, kryžkelėje svarbių tarptautinių kelių, einančių iš Vakarų Europos į Pietryčių Europą ir iš Šiaurės Europos į Pietų Europą. Kaip ir kaimyninė Šveicarija (į kurią Austrija yra labai panaši ir geografine padėtimi,ir gamtos pobūdžiu), ji Austrija yra centrinėje Europos dalyje, kryžkelėje svarbių tarptautinių kelių, einančių iš Vakarų Europos į Pietryčių Europą ir iš Šiaurės Europos į Pietų Europą. Kaip ir kaimyninė Šveicarija (į kurią Austrija yra labai panaši ir geografine padėtimi,ir gamtos pobūdžiu), ji yra sausumos valstybė, neturinti išėjimo į jūrą. Austrija nedaug didesnė už Lietuvą Alpių kalnų ir Dunojaus šalis. Ji yra tarp 46o22’ ir 49o šiaurės platumos ir tarp 9o32’ ir 17o10’ rytų ilgumos.
Austrija ribojasi su: Š- Vokietija, Čekija, Vengrija, Slovakija, P-Slovėnija, Italija, Šveicarija, Lichtenšteinu.

Vokietijos federacinė respublika yra centrinės Europos valstybė, kuri Šiaurėje ribojasi su Baltijos bei Šiaurės jūromis ir Danija; rytuose – su Lenkija ir Čekija; pietuose – su Austrija ir Šveicarija ir vakaruose – su Prancūzija ir Beneliukso šalimis: Olandija, Belgija, Liuksemburgu. Dėl tokios palankios geografinės padėties Vokietija visą laiką buvo Europos įvykių sūkuryje. 74 metus buvusi vieninga šalimi (1871 – 1945), po Antrojo Pasaulinio karo Vokietija buvo suskirstyta į dvi dalis: Federacinę ir Demokratinę, valdomą SSRS. Tik 1990 metų spalio 3 dieną Vokietija vėl tapo vieninga valstybe su 356 733 kv. km. plotu ir sostine Berlynu.

Naudingosios iškasenos, mineralinės žaliavos, neorganinės arba organinės kilmės, medžiagų sankaupos Žemės plutoje, naudojamos visuomenės reikmėms. Lietuvoje daugiausia naudojama statybinėms medžiagoms gaminti.Todėl ir šalies kasybos pramonė yra vietinės reikšmės. Šios pramonės pagaminta produkcija sudaro 2 % visos pramonės gaminamos produkcijos vertės. Nors Lietuvoje yra kur kas daugiau iškasenų, tačiau šiuo metu daugiausia išgaunama požeminis gėlas ir mineralinis vanduo, klintys, dolomitas, opoka, smėlis, žvyras, molis, taip pat durpės ir nafta.

Per ilgą ir sudėtingą Lietuvos teritorijos geologinę raidą susidarė įvairių naudingųjų iškasenų, kurios dėsningai pasiskirsčiusios žemės gelmėse. Kristaliniame pamate, susidariusiame iš granitinių uolienų, yra metalinių iškasenų – geležies, spalvotųjų metalų rūdų. Ikikvarterinių nuosėdinių uolienų storymėje yra nemetalinių iškasenų: klinties, dolomito, kreidos, gipso, anhidrito, druskų, naftos, požeminių vandenų. Žvyras, smėlis, molis, durpės – tai tipiškos kvartero naudingosios iškasenos. Jos slūgso žemės paviršiuje, gerai ištirtos, lengvai prieinamos.
Iki šiol Lietuvoj nerasta pasaulinės ar nors regioninės svarbos naudingųjų iškasenų, tačiau šiuo metu daugiausia išgaunama požeminis gėlas ir mineralinis vanduo, klintys, dolomitai, opoka, smėlis, žvyras, molis, taip pat durpės bei nafta.

Saugomų teritorijų tradicijos Lietuvoje siekia gilią senovę. Dar viduramžiais Lietuvos žemėse augo vadinamosios šventosios girios, kuriose drausta kirsti medžius, daryti takus ir net lankytis. Saugomos taip pat buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio “medžioklės”, t.y. miškai, skirti medžiojamų žvėrių ir paukščių apsaugai. Tokių saugomų teritorijų kiek vėliau atsirado ir kitose mūsų šalies dalyse. Pažymėtinos Petro I valdant, įsteigtos “laivinės girios”, skirtos tinkamo laivams statyti miško apsaugai. Tačiau vis dėlto dauguma senųjų saugomų plotų, artimų šiandieniniams draustiniams, buvo skirta medžiojamosios gyvūnijos gausinimui bei apsaugai. Dėl to mūsų šalyje lig šiol labai glaudūs ryšiai tarp draustinių bei rezervatų steigimo ir medžioklės ūkio plėtojimo.