Mėguvos galingieji ir jų valdos
Vladas Žulkus „Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis“. III dalis
Ankstyvaisiais viduramžiais Pabaltijyje teritorinės – administracinės struktūros ir visuomeninės politinės sanklodos prasme galime išskirti du regionus. Vakarų regionui skirtume prūsų, kuršių, žiemgalių ir finougriškos kilmės Padauguvio lybių žemes, o rytų regionui priklausytų; aukštaičiai, lietuviai, sėliai, latgaliai, su kai kuriomis išlygomis ir žemaičiai.
Kuršiai palyginti anksti ir gana sėkmingai integravosi ir į Baltijos ekonomiką, ir į bendrus vikingų veiksmus, užsiimdami prekyba ir plėšikavimu ne tik baltų pajūryje, bet ir kitoje Baltijos pusėje . Kuršių visuomenė, pagal turimus duomenis, galime lyginti su vakarų slavų ir ypač su skandinavų bendruomene, kur iki IX a. pab. – X a.pr. (kol pradėjo formuotis “karalių draugijos”) labai svarbia jėga buvo “vikingų draugijos”, iš nedidelių teritorijų sutelkiami kariniai būriai. Atskiros žemės tokiomis sąlygomis buvo, palyginti, savarankiškomis politinėmis struktūromis. Visuomenę atskirose kuršių žemėse jungė ekonominis interesas, o politinėje struktūroje turėjo reikštis demokratinės institucijos. Nuo XI a. kapų su ginklais skaičius pietinių kuršių senkapiuose pradeda mažėti čia, kaip ir Skandinavijoje, tik kiek pavėluotai, formuojasi teritorinių “karalių” ir “karalių draugijos” luomas . Kad teritorinių žemių kunigaikščių luomas Kurše egzistavo rodo paplitę vikingavimas, o tolimi ir organizuoti, neretai sutelktomis pajėgomis vykdyti kuršių žygiai jūromis rodo buvus ir iškilesnius visos genties vadus – “karalius”. Jau XI -XII a. atskirų žemių konfederacijos galėjo sudaryti laikinas priešvalstybinio pobūdžio formuotes.
Ilgainiui kiekvienoje atskiroje žemėje iškilo stipriausios ir svarbiausios pilys su gyvenvietėmis, kuriose gyveno visos žemės valdovai, neretai pavadinami karaliais. Saksas Gramatikas mini kuršių “karalius” Lokerą (“kuršių tironą”) ir Dorną. XIII a. pradžios šaltiniuose yra užrašyti kuršių “karalių” Lamikio, Ako, Dabrelio, Kaupo, Viestardo vardai. Gresiant dideliam pavojui atskirų žemių kariaunos susijungdavo, taip atsitiko 853 m. užpuolus kuršius švedams, ir išsirinkdavo “karalių” – karo vadą. Tokie “karaliai” organizuodavo ir plėšikiškus žygius prieš kaimynus. Atrodo šie “karaliai” būdavo tik vienos arba kelių žemių, valdovai, karo metu gal ir dalies Kuršo kariuomenės vadai. Mėguvos žemės “karaliaus” vardas dar nėra rastas šaltiniuose sunku yra spėti ir kur buvo jo pilis.
X-XIII a. Mėguvoje aiškiai išsiskyrė atskiri gyvenviečių spiečiai, kuriuos vienas nuo kito skyrė kelių, rečiau keliolikos kilometrų atstumas. Tokias gyvenviečių grupes rišo pastovūs sausumos ir vandens keliai, kurių pagrindiniai jungė svarbesnius prekybos ir valdžios centrus. Kaip vadinosi tokios gyvenviečių grupės nežinome. Atskirose žemėse tokios grupės galėjo sudaryti dar didesnius junginius, po kelis kiekvienoje žemėje. Tokiems administraciniams junginiams, atrodo, turėjo būti XIII a. šaltiniuose minimos pilių apygardos (castellatura, borchsokungen, Burggebiete). Mėguvos žemėje 1253m. yra minima Kretingos pilies apygarda, kuri buvo padalinta keturiems Ordinui tarnavusiems kuršiams: Velthune, jo broliui Reygyn, Twertikine ir Saweyde. Tas faktas, kad terra Twartikini yra buvusi ir Poys pilies apygardoje šalia Klaipėdos, rodo, jog Ordino įkurtos pilių apygardos neatitiko nei senųjų administracinių junginių, nei žemių ribų.
Archeologijos duomenimis Mėguvos žemėje X- XIII a. išskiria dvi didesnės teritorinės – administracinės sritys. Pagal gyventojų skaičiaus dinamiką ir pagal ekonominius saitus X- XII a. vieną sritį sudarė Palanga su savo hinterlandu, o kita, sąlyginai galime ją pavadinti “Lazdininkų sritimi”, yra buvusi Mėguvos šiaurinėje dalyje. Sumenkus Palangos rerikšmei, XII a. pirmojoje teritorijoje galėjo vyrauti Andulių-Kretingos centras. Atėjus priešui kariai buvo kviečiami pirmiausiai iš šių sričių, o tik esant didesniam pavojui būdavo telkiamos visos žemės, ar net kelių žemių pajėgos. Tikrai taip buvus vėlgi rodo labai ryškūs ir skirtingi žmonių skaičiaus kitimai Mėguvos įvairiose dalyse. Vikingiškiems kuršių žygiams kariai rinkdavosi ir iš atskirų pilių kontroliuojamų teritorijų, ir iš atskirų apskričių. Esant žemėje kelioms tokioms apskritims, vienos jų kunigaikštis tapdavo ir visos žemės “karaliumi”.
Grįžkime prie klausimo, kur galėjo būti Mėguvos žemės centrinė pilis. Jau buvo išsakyta prielaida, kad sumenkus Palangos reikšmei nuo XII a. tokia galėjo būti Anduliai-Kretinga, – ne be reikalo Kretinga XIII a. vadinama “pilies apygarda”. Vienas, o gal ir du (abu broliai) iš keturių kuršių, gavusių žemes iš Ordino malonės, turėjo priklausyti žemės, arba bent jos dalies, “kunigaikščių” šeimai arba klanui. Politinė situacija rodo, kad pietiniai kuršiai iki Durbės mūšio 1260 m. buvo Ordinui gana lojalūs, ir žemių dalijimas XIII a. viduryje buvo tik formalus teisės į anksčiau turėtas valdas patvirtimnimas arba tų valdų išplėtimas. Dėl to Mėguvos “kunigaikščio” ar “karaliaus” XIII a. reikėtų ieškoti tarpe šių keturių kuršių.
Labai tikėtina, jog iki XII a. vidurio Mėguvoje valdžia dalijosi du centrai. Ypatingai gera geopolitinė padėtis galėjo padėti iškilti Anduliams-Kretingai kaip centrinei Mėguvos vietai politine prasme, o Palanga galėjo pirmauti religinėje ir tolimosios prekybos srityje. Tokią prielaidą paremtų žinomi faktai apie tai, kad svarbesnėse prekyvietėse, ypač susijusiose su tolimąja prekyba, kunigaikščio valdžia būdavo ribota – egzistavo įvairios nerašytos, o vėliau ir rašytinės taisyklės, sutaikiančios tokių prekybinių centrų gyventojams išskirtinių teisių ir laisvių.
SANTRUPOS
ATL – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
CVKIA – TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas
LEK – Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch
MRGD archyvas – Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas
MADA – Mokslų akademijos darbai
PRPI – Paminklų restauravimo-projektavimo institutas
PSRL – Polnoje sobranije russkich letopisej