Medininkų pilis (3 dalis)

PILIES ĮRENGIMAI

Medininkų pilis stebina savo didumu. Ji beveik dvigubai didesnė už Krėvos pilį. Jos mūrai užima apie 2 ha, o su apsauginiais grioviais ir pylimais — 6,5 ha. Pilies sienos sudaro netaisyklingą keturkampį; šiaurinė siena — 128,7 m, rytinė — 161,2 m, pietinė— 127,7 m ir vakarinė— 147,9 m ilgio. Iš šiaurės ir rytų prie pilies prieina pelkė, kurios viduriu teka bevardis upelis. Kasinėjant paaiškėjo, kad iš pietų ir šiaurės pilį juosė dvigubas griovys, kitos dvi pusės netyrinėtos, tačiau manoma, kad tokie grioviai ėjo aplink ją visą, o tarp griovių buvo stačių rąstų tvora. Pirmojo griovio būta 6—7 m gylio ir 20 m pločio. Archeologo K. Meko teigimu, antrasis griovys pradėtas kasti vėliau ir paliktas neužbaigtas.

Siena mūryta iš lauko akmenų, dėtų eilėmis, tarpus užpildant kalkių skiediniu ir akmenų nuolaužomis. Sienos mūras, kaip sakyta, nėra archaiškiausias. Iš vidaus akmenys dėti ne taip tvarkingai, kaip iš lauko. Visos keturios vidinės sienos mūrytos vienodai, tuo tarpu ant išorinių (šiaurės ir rytų) sienų iš plytų sumūrytas apvalkalas; jis dėtas ne ištisai, o plačia juosta sienos viduryje, 5—6 m aukščiau pamato. Juosta 2—3 m pločio, mūryta lygiai su akmens mūro paviršiumi. Iš tolo žiūrint atrodo, kad tos dvi sienos mūrytos vietom iš plytų, vietom — iš akmenų. Kitų dviejų sienų viršutinių dalių plytinis apvalkalas eina iki pat viršaus. Daug kur tas apvalkalas nuo akmenų mūro seniai atšokęs ir nugriuvęs.

Pilies sienos iš kiemo — be jokio apvalkalo. Tik viršutinė sienos briauna, kur yra buvęs parapetas ir šaudymo angos, mūryta iš plytų. Iš jų mūryti sienos kampai, bokštai, angų arkos ir glifai. Plytos didelės, bet nevienodos — nuo 35,5X 16,6X10,7 iki 27,0X13, 0X6,5. Jas galima skirstyti j didžiąsias ir mažąsias. Didžiosios plytos naudotos glifams ir sąsparoms mūryti, o mažosios — išoriniam sienų apvalkalui. Buvo ir plonų plytų: iš jų mūryti bokšto perdengimų skliautai.

Plytos rištos vendiniu, arba baltišku, būdu (eilėje dvi plytas dedant išilgai ir vieną skersai). Toks plytų rišimo būdas plačiai vartotas XIII—XIV a. kai kuriuose vokiečių kraštuose, šiaurės Lenkijoje, Livonijoje ir dažnai vadinamas ankstyvuoju gotikiniu. Vendiniu būdu plytos rištos Krėvos ir Lydos pilyse. Medininkų plytos nuo Lydos ir Krėvos pilių plytų skiriasi tuo, kad pirmosios be braukų (rankos pirštais braukiant molyje padarytų griovelių), o antrosios — su braukomis. Plytos su braukomis laikomos senesnėmis.

Rišamasis skiedinys maišytas iš kalkių su smėlio ir žvirgždo priemaišomis. Jame pasitaiko kalkakmenio ir molio trupinių. Į skiedinį primaišyta truputis gipso ir išdegtos geležies rūdos. Toks pat skiedinys naudotas ir Krėvos pilyje. Lydos pilies skiedinyje aptikta medžio anglies trupinių, dėl to šio pastato siūlės atrodė tamsesnės. Medininkų ir Krėvos pilių pamatiniai mūro sluoksniai rišti ne kalkių skiediniu, o moliu. Tai davė progos kai kuriems tyrinėtojams spėti buvus net kelis statybos etapus: rišimą moliu jie priskyrė XIII a., o kalkių skiediniu —XIV a. Akmenų, medinių sijų ir plūkto molio konstrukcijos buvo naudojamos piliakalnių pylimams statyti, o akmenys ir plytos, rišamos moliu,— tik sienų pamatams, kur pakankamai drėgmės. Medininkų pilies pamatai storesnį už sieną. Tiriant sienas, aptikta gaisro ir remonto pėdsakų.

Sienos griuvėsių aukštis — 8—12 m. Apskaičiuota, kad, pilį naudojant karinei gynybai, sienų aukštis buvo 14—15 m. Prie pamatų sienos storis — 1,8—1,9 m, o viršuje — 1,4—1,6 m. Sienų viršuje buvo šaudymo angos. Ties jomis iš vidaus per visą pasienį ėjo galerija pilies gynėjams. Į ją gynėjai patekdavo per bokštą arba per pasieniais pristatytus medinius laiptus. Medininkų pilies sienose šaudymo angų neišliko, jų forma, išdėstymas ir skaičius nustatomas iš analogijos su Lydos pilimi. Medininkų pilies sienoje turėjo būti apie 280 šaudymo angų. Sienų aukštis ir storis rodo, kad pilis nebuvo pritaikyta gintis nuo šaunamojo ginklo. Tokiam ginklui plintant, pilių sienos žemėjo ir storėjo (iki 3 ir daugiau metrų storio). Lydos, Krėvos ir Medininkų pilys vienalaikės ir sudaro atskirą gardinių, arba aptvarinių, pilių grupę. Mūrinės pilys anksčiausiai atsirado centriniame Lietuvos valstybės teritorijos plote, kurį galima apibrėžti jungiant linijomis Kauną—Gardiną—Naugarduką—Krėvą—Vilnių—Kauną. Joms pastatyti reikėjo daug žmonių ir vyriausybės organizuotumo.

Medininkų pilis (su savo amžininkėmis) pritaikyta tik frontalinei gynybai. Jos sienos be išsikišusių bokštų, iš kurių būtų galima apšaudyti priešą, prasiveržusį iki pat sienos. Didžiausias bokštas (apie 30 m aukščio) išmūrytas sienos šiaurės rytų kampe; jis — svarbiausia pilies dalis. Bokšte buvo įrengtos gyvenamosios patalpos, bet jis turėjo ir gynybinę reikšmę — užpuolimo metu iš jo vadovauta visam pilies gyvenimui; taip pat stebėta, ar priešas nesiartina prie pilies. Didžiuliame pilies kieme mūrinių pastatų nebuvo. Užpuolimo atvejais jame slėpėsi apylinkės gyventojai.

Pagal savo paskirtį ir konstrukciją Medininkų pilis laikytina seniausiu pilies tipu Pabaltijyje. Ankstyvosios mūrinės pilys buvo bokštai, arba, kaip juos lietuviai vadino, kuorai. Užsienio literatūroje pilis-bokštus vadina germaniškos kilmės žodžiu — bergfridu, slavų kraštuose — stulpu (stolp). Bergfrido bokštai paprastai buvo statomi pilies viduryje. Juos apjuosdavo grioviai, pylimai, medinių kuolų tvoros, sudarančios keturkampės arba kitokios netaisyklingos formos kiemą. Tokio tipo pilys-kuorai X—XII a. buvo plačiai paplitę Vakarų Europoje. Nemaža jų ,ir Kijevo Rusios žemėse, kurios tuo metu sudarė atskiras kunigaikštystes.

Medininkai yra nebe bergfrido, o tobulesnės sistemos, vadinamos kasteliu, pilis; tačiau tarp bergfrido ir kastelio kokios nors aiškios chronologinės ribos nėra. Jos buvo statomos beveik tuo pačiu metu, taikantis prie aplinkos. Kastelio tipo pilys dažniausiai statytos lygumose, o bergfridai — sunkiai prieinamose kalvose arba net kalnų viršūnėse. Svarbiausias tokios pilies įrenginys — bokštas. Medininkų pilies bokštas pastatytas ne įtvirtinimų viduryje, ne kieme, o mūrinės gynybinės sienos kampe. Pati pilis sudaro lyg aptvertą gardą, todėl tokios pilys ir vadinamos gardinėmis, arba aptvarinėmis, pilimis (analogiškai Vakarų Europos kasteliams).

M. Balinskis rašė, kad Medininkų pilies bokštas buvęs trijų aukštų; archeologinių tyrinėjimų metu paaiškėjo, kad jo būta net penkių aukštų. Bokštas — keturkampio plano, jo ilgis — 15 m, plotis — 14 m, sienos ties pirmu aukštu — 2,9—3 m storio, aukščiau — 2,4—2,6 m. Iš perdengimų pėdsakų matyti, kad pirmuosiuose keturiuose aukštuose buvo lubos su mediniais balkiais, o viršutiniai aukštai perdengti iš plytų mūrytais kryžminiais skliautais. Bokšto stogas dengtas čerpėmis. Trijų viršutinių gyvenamųjų aukštų langai dideli, o apatinių — siauri švies-langiai {čia buvo rūsiai ir sandėliai). Yra išlikę laiptai iš vieno aukšto į kitą. Jų narveliai išmūryti sienų viduje. Į šaudymo angų galeriją ties trečiu aukštu galima buvo patekti iš ketvirto aukšto leidžiantis žemyn atskiru laiptų narveliu. Laiptų narveliams apšviesti jų sienose išmūryti siauri švieslangiai, pro kuriuos galima buvo stebėti aplinką. Reikalui ištikus, pro švies-langius galima buvo ir šaudyti.

Sis bergfrido tipo bokštas nebuvo vienintelis Medininkų pilyje, bet jis pagrindinis ir svarbiausias. Antras pagal dydį (9 m ilgio ir 8,5 m pločio) stovėjo ties pietinės sienos viduriu ir buvo išmūrytas išorinėje sienos pusėje. Jis taip pat buvo kelių aukštų, sujungtų mediniais laiptais. Lubų balkiai mediniai. Tyrinėjimų metu pirmame šio bokšto aukšte atkasta anga, perdengta apvalia iš akmenų sukrauta arka, pro kurią iš kiemo galima buvo patekti į bokštą. Be to, paaiškėjo, kad to aukšto sienos tik prišlietos prie aptvarinės sienos ir mūru nesurištos. Antro aukšto siena jau surišta su aptvarine siena. Iš to daroma prielaida, kad, pradėjus pilį statyti, šis bokštas nebuvo planuotas, tik mūrijimo darbams įpusėjus, statytojai sugalvojo įrengti čia vartus ir jų apsaugai išmūryti bokštą. Kokių nors kitokių plano pakeitimų nebuvo aptikta.

Rytinėje pilies sienoje taip pat yra buvę vartai ir bokštas, ne didesnis kaip trijų aukštų. Jis išmūrytas kiemo pusėje. Savaime aišku, kad, stovėdamas pilies kieme, flanginei gynybai jis netiko. Visi šio bokšto įrengimai skirti vartams ir jų apsaugai. Vartai buvo dvejopi: aukštutiniai ir žemutiniai. Aukštutiniais vadiname tuos, kurie įrengti aukštai sienoje; į juos patekti buvo galima nuožulniais tiltais. Rytiniame sienos bokšte buvo žemutiniai vartai, kurių angos slenkstis lygus su žeme. Šių vartų arka smaili, iš lauko uždengiama kilnojamuoju mediniu skydu. Įrengimai skydui mechaniškai kilnoti — pačiame bokšte. Jeigu priešui pasisektų skydą sudaužyti arba pakelti ir įeiti pro vartus, tada jį galėtų pulti bokšto gynėjai; jis atsidurtų lyg piestoje, grūdamoje iš viršaus. Tam buvo pritaikyti viršutinių aukštų perdengimai.

Antrieji žemutiniai vartai buvo ties vakarinės sienos viduriu, ten, kur dabar padarytas įvažiavimas į pilį. Siena toje vietoje išgriauta ir griuvenos slepia bokšto likučius. Reikia manyti, kad šių vartų bokštas buvo analogiškas rytiniam.

Aukštutiniai vartai buvo įrengti svarbiausiame, bergfrido tipo, bokšte, stovėjusiame šiaurės rytų kampe. Jų anga įrengta aukštai sienoje, 5 m nuo kiemo paviršiaus. Tiek iš lauko, tiek iš vidaus į juos būdavo patenkama mediniais pakeliamaisiais tiltais. Tai liudija surasti pavartės akmenys su skylėmis bėgū-nams ir guoliais tilto ašiai. Kadangi jie nenudilinti, iš to sprendžiama, kad mažai buvo naudojami. Iš kiemo pusės vartų anga uždengiama dvipusėmis durimis ant bėgūnų, o iš lauko buvo pakeliamasis tiltas. Šie vartai buvo naudojami tik išimties atvejais. Kasdieniniams reikalams pravertė vakarinėje sienoje esantieji žemutiniai vartai. Rytiniai vartai senųjų statytojų kažkodėl buvo užmūryti ir iš lauko užversti žemėmis.

Dabar ne visai suprantama, kodėl šioje pilyje net ketveri vartai; užpuolimo atveju juos nelengva buvo apginti (greičiausiai dėl to kai kurie ir buvo užmūryti), nors, antra vertus, reikalui esant, lengviau buvo iš jos pabėgti arba priimti pastiprinimus. Vėliau statytose pilyse vartų jau mažiau.

Archeologai nustatė, kad apsauginiai grioviai ir pylimai įrengti vėliau — išmūrijus pilies sienas, bokštus bei vartus ir užbaigus pilies statybą. Iš griovių išmestos žemės supiltos į šlaitus palei sieną. Jeigu grioviai būtų buvę iškasti statybos pradžioje, jie būtų trukdę pristatyti medžiagas statybai.