Mažeikių rajono vorai

Vorai atlieka svarbų vaidmenį ekosistemos gyvenime. Jie sunaikina nemažai įvairių kenkėjų, gali reguliuoti jų kiekį. Tai nariuotakojų tipo gyvūnai, priklausantys voragyvių klasei. Kūnas sudarytas iš dviejų dalių: galvakrūtinės ir pilvelio. Galvakrūtinėje prisitvirtinusios keturios poros kojų, galvos dalyje išsidėsčiusios 4 poros akių, į priekį nukreiptos cheliceros, kuriomis nužudo savo auką. Pilvelio gale yra voratinklinės karputės, pro kurias išskiriamas ore sustingstantis baltyminis siūlas. Iš tokių siūlų vorai nuaudžia voratinklius, į kuriuos papuola medžiojamas grobis, įsirengia savo guolius arba laikinas slėptuves, nusiverpia kiaušinėlių kokoną. Visi vorai – plėšrūnai, savo grobį pagauna arba jį persekiodami, užpuldami iš pasalų arba nuaustais įvairaus dydžio ir formų gaudomaisiais tinklais. Auką nužudo galingais žandais, į kuriuos atsiveria nuodų liaukos. Patelės perėjimo metu dažnai saugo kiaušinių kokoną arba nešioja kartu su savimi. Išsiritę jaunikliai dar kurį laiką būna kartu, bet po to išsibėgioja, užlipa ant aukštesnių augalų, tvorų, krūmų ar medžių ir pradeda savarankišką gyvenimą. Tokie voriukai išleidžia lengvus voratinklinius siūlų rezginius, kuriuos rudenį vėjas išnešioja. Toks rudeninis reiškinys vadinamas “bobų vasara”. Suaugėliai po dauginomosi periodo žūsta.

Mažeikių rajono vorai tiriami nuo 1991 m. Iš viso rasta 129 rūšys, kurios priklauso 83 gentims ir 21 šeimai.

Pati gausiausia šeima kaip ir visoje Lietuvoje – gaubtatinklių šeima (Linyphiidae). Rajone aptikta 40 rūšių, priklausančių 31 genčiai. Šie vorai tarp žolių, dirvos įdubimuose, ant medžių ir krūmų šakų įsirengia šiek tiek išgaubtus kupolą ar lietsargį primenančius gaudomuosius tinklus. Virš gaubtuvo, sudarančio tankiai supintų siūlų dangą, vorai nutiesia beveik nematomas gijas. Skrisdamas vabzdys į jas atsirenkia ir nukrenta ant gaubtuvo, kur įsivelia lipniuose jo siūluose. Apatinėje tinklo pusėje esantys pritvirtinimo siūlai laiko gaubtuvą įtemptą. Voras tupi apatinėje dangos pusėje nugara žemyn. Tokioje pozoje jis vos pastebimas, nes apatinė tamsioji pusė susilieja su dirvos ir šakų fonu, o viršutinė, šviesesnioji, sunkiai įžiūrima dangaus fone. Auką pačiumpa prakąsdamas dangalą. Tačiau kai kurios įkritusios skruzdelės (Lasius, Formica) sugeba iš spąstų pabėgti arba pasipriešina puolančiam vorui. Rudenį šie vorai savo voratinkliais, primenančiais nedidelius baltus skraidančius debesėlius, persikrausto iš vienos vietos į kitą.

Labai įprasti ir visur aptinkami yra kryžiuočių šeimos (Araneidae) vorai. Jau pats pavadinimas nusako, kad jie yra su tipišku įvairiu kryžiaus formos piešiniu. Kryžiuočiai audžia apskritą taisyklingą tinklą. Atskirų rūšių tinklai skiriasi dydžiu, spindulių skaičiumi, gaudomųjų siūlų tankumu, laisvosios zonos pločiu ir t.t. Voras dažnai tupi tinklo centre ar signaline gija yra susietas su slėptuve. Upelių pakrantėse aptinkamas nendrinis žnypliavoris, pastatuose, palangėse, pastogėse – paprastasis kryžiuotis, pievose – marmurinis ir keturdėmis kryžiuočiai, rudasis rezginuolis, miškuose – viengubris kūgiavoris. Labai artimi kryžiuočiams yra skylūnų šeimos (Metidae) vorai. Jų tinklai iki vėlyvo rudens randami tarp krūmų šakų, kupstų ir žolių, įrengti vienas šalia kito. Skylūnėlių (Metellina) genties vorai pina taisyklingą apskritą tinklą su atviru centru. Šis plyšys susidaro vorui iškandžiojus centrines gijas. Patelė beveik visada kabo tinklo viduryje, o patinėlis tykoja šone, padėjęs koją ant signalinio siūlo. Pagautą auką apverpia ir perduoda kaip dovaną patelei.

Yra vorų, kurie gaudomųjų tinklų nerezga, o savo auką persekioja arba už puola iš pasalų. Tai plėšriavorių šeimos (Lycosidae) vorai. Jų Mažeikių rajone žinoma 12 rūšių. Tai tamsių spalvų su ilgomis tvirtomis kojomis klajonatys medžiotojai. Didžiosios rūšys įsirengia žemėje urvelius, kuriuos iškloja verpalais. Šiuose urveliuose vorai dieną slepiasi, o naktį jų priedangoje laukia grobio. Visgi didesnė plėšriavorių dalis yra aktyvūs dieną. Dažniausiai šios šeimos vorai aptinkami atvirose ir saulėtose vietose, o taip pat vandens telkinių pakraščiuose, pievose, miškuose, laukuose, daržuose ir soduose. Patelės nešiojasi rutuliškus ir truputį suplotos formos kokonus, kurie pritvirtinti prie voratinklinių karpučių. Jaunikliai išsiritę dar savaitę būna nešiojasmi ant patelės pilvelio. Labai dažnos yra šuolininkų, piratvorių, pleištavorių genčių rūšys.

Labai įdomi yra guolininkų šeima (Pisauridae), kurios dvi rūšys randamos Mažeikių rajone. Vienas gražiausių ir didžiausių Lietuvos vorų yra plūdvoris (Dolomedes). Suaugusi patelė gali būti iki 2 cm ilgio. Jos kūno viršutinė pusė raudonai ruda, blizganti, su šviesiu krašteliu. Voras vikriai bėgioja vandens paviršiumi, esant pavojui paneria. Gyvena prie nendrėmis apaugusių vandens telkinių. Kita rūšis – paprastasis guolininkas (Pisaura mirabilis). Vorai yra iki 13 mm dydžio, šviesiai rudu pilveliu, su tamsesne zigzagine juosta. Gyvena atvirose šviesiose vietose ant žolių ir žemų krūmų. Šios rūšies patinėlis prieš poravimąsi sugauna ir atneša patelei apraizgytą musę. Kol ši maitinasi, patinėlis ją apvaisina. Tačiau šie vorai pasižymi ir kanibalizmu – neretai patinėliai tampa patelių aukomis.

Pasaulyje yra 1500 maišavorių (Clubionidae) šeimos vorų rūšių. Mūsų rajone randamos 2 gentys: diegliavoris (Cheiracanthium) ir maišavoris (Clubiona). Šie vorai šviesių spalvų. Gyvena ant žolių, medžių ir krūmų lapų, po medžių žieve. Medžioja naktį. Žaibiškai puola auką kai ši prisiartina arba, prisėlinęs prie jos, nusitempa į saugesnę vietą sudoroti. Rezga maišo formos gyvenamuosius tinklus. Keletas rūšių žemėje kasa urvelius,kuriuos iškloja verpalais. Gyvenamieji maišeliai yra su dviem angomis, kurias žiemojimo ar kiaušinėlių saugojimo metu vorai apraizgo verpalais. Šiuose maišeliuose oro temperatūra ir drėgmė yra pastovi, jie beveik nepraleidžia vandens. Manoma, kad šios gūžtos perduoda cheminius ir vibratorinius signalus poravimosi metu. Gresiant pavojui vorai greitai bėga lygiu lapų paviršiumi, samanomis ir akmenimis, kadangi kojų letenėlės ir priešletenėlės yra apaugusios kibiais plaukeliais. Diegliavorių įkandimas yra skausmingas. Kanda tik patelės, gindamos savo kokonną.

Krabvoriai (Thomisidae) bėgioja į šonus ir atgal, todėl šiek tiek primena krabus. Gaudomųjų tinklų nerezgia, todėl grobį pagauna tykodami ant žiedų ir lapų. Neretai toje pačioje vietoje pratūno ištisas dienas ir savaites. Labai pastabūs. Užtenka šiek tiek prisiartinti ir mostelti ranka, voras tuoj pat pasislepia po apatine lapo dalimi ar žiedu. Prie savo aukos prisėlina nepastebimai, lėtai, akimirksniu pačiumpa priekinėmis kojomis ir įkanda į sprandą. Nuodai labai veiksmingi, net ir tokie apsiginklavę gyvūnai kaip bitės ir kamanės nesugeba panauduoti savo nuodingo geluonies. Kai kurios krabvorių rūšys (geltinasis žiedvoris – Misumena vatia) pasižymi puikia slepiamąja spalva. Jų aukomis tampa kitų šeimų vorai, žiedus lankantys vabzdžiai. Visi krabvoriai yra labai baikštūs, bet patelė ir gręsiant pavojui nepalieka kokono. Jį saugo ištisas savaites nesimaitindama. Pajutusi, kad jaunikliai išsirito, prakanda storą kokono apvalkalą ir šitaip padeda jauniems vorams išsilaisvinti. Rudenį jaunikliai užlipa ant žolių viršūnių, pakelia pilvelį ir leidžia voratinklinį siūlą, su juo atitrūkę su vėjo pagalba keliauja. Tokius skraidančius debesėlius galima matyti “bobų vasarą”.

Labai įdomūs yra šokliavoriai (Salticidae). Jų kūnas kresnas, kojos trumpos ir tvirtos, dažnai labai margos. Šie vorai sugeba judinti akis pirmyn ir atgal, į viršų ir į apačią, daryti rato judesius. Šokliavoriai labai gerai mato, skiria spalvas. Mūsų rajone gyvena vaivorykštinis ir blizgantysis musėgaudžiai, baltašonis, sieninis šokliavoriai, margašoklis. Taip pat gausi yra storažandžių (Tetragnathidae), kilpininkų (Theridiidae) šeima, retesnė – ratavorių (Dysderidae), vaiduokliavorių (Zoridae) šeima.

Mažeikių rajone rastos 3 naujos Lietuvai vorų rūšys: dantytanagis šukuočius (Robertus scoticus), miškinis piltuvininkas (Cryphoeca silvicola), šeriuotagubris dirvavoris (Hahnia ononidium).