Majoro trobelė …mergaitė veidrodyje pamerkė abiem akim…

Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Dar tik penkiolika minučių aštuntos. Tad nėra ko skubėti namo. Mama tikrai dar numigs porą valandų – sekmadieniais ji mėgsta pasilepinti.

Gal paėjėti gilyn į mišką ir paieškoti Alberto Knokso? Bet kodėl šuo ant jos taip piktai suurzgė?

Sofija pakilo nuo kelmelio ir pasuko taku, kuriuo nudūmė Hermis. Rankoj nešėsi geltoną voką su laišku apie Platoną. Kai takas išsišakodavo, ji pasirinkdavo platesnįjį.

Visur čirškėjo paukšteliai – medžiuose ir ore. krūmuose ir brūzgynuose. Jie buvo užsiėmę savo rytine ruoša. Nesvarbu, šiokiadienis ar šventadienis. Bet kas paukščius viso to išmokė? Nejaugi kiekviename jų slypi mažytis kompiuteris, “programa”, pasakanti, ką reikia daryti?

Iš pradžių takelis kilo įkalnėn, paskui ėmė staigiai leistis tarp aukštų pušų. Toj vietoj miškas buvo tankus ir pro medžius ji nedaug tegalėjo matyti.

Staiga tarp pušų kamienų ji išvydo kažin ką žvilgant. Matyt, ežeras. Takelis suko į kitą pusę, bet Sofija žengė tiesiai. Ji nežinojo, kodėl ten einą, kojos pačios nešė.

Ežeras buvo neką didesnis už futbolo aikštę. Kitam krante, nedidelėj laukymėj, kurią supo balti beržų kamienai, ji išvydo raudoną trobelę. Iš kamino kilo plonytis dūmas.

Sofija priėjo prie vandens. Beveik visa ežero pakrantė buvo pelkėta, tačiau netrukus ji pastebėjo valtelę. Ši buvo išvilkta į krantą. Valtyje gulėjo pora irklų.

Sofija apsidairė. Šiaip ar taip, krantu sausom kojom trobelės nepasieksi. Ji ryžtingai žengė prie valties ir nustūmė ją į vandenį. Netrukus valtelė jau buvo kitoje ežero pusėje. Sofija išlipo ir pabandė užtraukti ją ant kranto. Tik šis buvo kur kas statesnis už aną.

Ji tik kartą grįžtelėjo, tada nuėjo trobelės link.

Pati negalėjo savim atsistebėti. Kaip ji nebijo? Tai buvo nesuprantama, rodės, kažkas “kitas” ją veda.

Sofija priėjo prie durų ir pabeldė. Lukterėjo, bet niekas neatidarė. Tada ji iš lėto paspaudė rankeną, ir durys atsivėrė.

– Sveiki! – šūktelėjo ji. – Ar yra kas nors namie?

Sofija įėjo į didelį kambarį. Durų uždaryti nedrįso.

Trobelėje aiškiai kažkas gyveno. Sofija girdėjo, kaip senoje krosnyje spragsi malkos. Vadinasi, žmogaus čia būta dar visai neseniai.

Ant didelio stalo stovėjo rašomoji mašinėlė, gulėjo krūvelė knygų, pora rašiklių ir šūsnis popieriaus. Palei langą ežero pusėj stovėjo kitas stalas ir dvi kėdės. Baldų buvo nedaug, bet viena siena buvo užmūryta knygų lentynomis. Virš baltos komodos sunkiuose žalvariniuose rėmuose kabojo apvalus veidrodis. Jis atrodė baisiai senas.

Ant kitos sienos kabojo du paveikslai. Viename jų aliejiniais dažais buvo nutapytas baltas namas, stovintis nedidelės įlankos pakrantėje su raudona valčių pašiūre. Nuokalnėj tarp namo ir pašiūrės – sodelis, kur tarp uolų augo obelis ir keli krūmeliai. Sodą supo tankus beržynas. Paveikslas vadinosi “Bjerkelis” (“Beržų užuovėja”).

Šalia paveikslo kabojo senas portretas, kuriame buvo pavaizduotas vyriškis, sėdintis krėsle prie lango su knyga ant kelių. Ir čia tolumoje matėsi keletas medžių ir uolų. Paveikslas tikrai buvo tapytas prieš keletą šimtmečių – o vadinosi “Berklis”. Dailininko Smiberto darbas.

Berklis ir Bjerkelis. Kaip keista!

Sofija toliau dairinėjosi po trobelę. Iš kambario buvo durys į nedidelę virtuvėlę. Ten neseniai išplauti indai. Lėkštės ir stiklinės suvožtos ant lininio rankšluosčio, pora lėkštelių dar su putomis. Ant grindų padėtas skardinis dubenėlis su maisto likučiais. Vadinasi, čia gyvena ir kažkoks gyvis, šuo arba katė.

Sofija grįžo į kambarį. Kitos durys buvo į mažytį miegamąjį. Prie lovos gulėjo du susukti apklotai. Ant jų Sofija pastebėjo kelis geltonus plaukus. To pakako, kad Sofija galutinai įsitikintų, jog trobelėje gyvena Alberta Knoksas ir Hermis.

Grįžusi į kambarį, Sofija sustojo priešais veidrodį virš komodos. Stiklas blausus ir grublėtas, tad ir vaizdas neryškus. Sofija ėmė vaipytis prieš veidrodį – taip kartais mėgdavo daryti namie vonioje. Atspindys ją tiksliai pamėgdžiojo, nieko kito ir negalėjai tikėtis.

Staiga įvyko kažkas nepaprasta: vieną trumpą akimirką Sofija aiškių aiškiausiai pamatė, kaip mergaitė veidrodyje pamerkė abiem akim. Išsigandusi Sofija atšoko. Jei būtų užsimerkusi pati, kaip būtų galėjus matyti, kad kažkas pamerkė? Negana to, Sofijai atrodė, kad mergaitė pamerkė jai. Tai norėdama pasakyti: “Aš matau tave, Sofija. Aš esu čia, kitoj veidrodžio pusėj”.

Sofija jautė, kaip krūtinėj plazda širdis. Ir išgirdo tolimą Šuns lojimą. Be abejo, Hermis! Reikia nedelsiant sprukti.

Ant komodos po veidrodžiu žalvariniais rėmais pastebėjo žalią piniginę. Sofija ją paėmė ir atsargiai atidarė. Piniginėj gulėjo šimtinė, pusšimtinė… ir mokinio pažymėjimas. Jame priklijuota šviesiaplaukės mergaitės nuotrauka, po nuotrauka užrašas :Hildė Meler Knag”… ir “Lilesando mokykla”.

Sofija nutirpo. Dar kartą sulojo šuo. Reikia iš čia dingti.

Kai ėjo pro stalą, tarp daugybės knygų ir popierių jos žvilgsnį patraukė baltas vokas. Ant jo buvo užrašyta “SOFIJAI”.

Nespėjusi atsitokėti ji čiupo vokelį ir įsikišo į didelį geltoną voką su laišku apie Platoną. Tuomet nėrė iš trobelės ir uždarė duris.

Lauke Sofija išgirdo, kad šuo sulojo garsiau. Tačiau blogiausia, jog dingo valtis. Po akimirkos kitos pamatė ją plūduriuojant ežero vidury. Šalia ant vandens suposi irklas.

Taip atsitiko dėl to, kad ji nepajėgė užtraukti valties ant kranto. Dar kartą amtelėjo šuo, ir kitoj ežero pusėj ji išgirdo žingsnius.

Sofija nebesvarstė. Su didžiuoju voku rankoje nėrė už trobelės į krūmus. Tuoj pat atsidūrė pelkyne, įsmego iki pusės blauzdų. Bet kelio atgal nebuvo. Jai reikėjo namo, tik namo.

Neilgai trukus po kojomis pajuto taką. Ar tai tas, kuriuo atėjo? Sofija sustojo išsigręžti suknelės, vanduo žliaugė ant tako. Tada ji pravirko.

Kaip galėjo būti tokia paika? Blogiausia – ta valtis. Jai iš galvos nėjo mintis apie valtį su irklu vidury ežero. Kaip viskas kvailai išėjo, kokia gėda…

Filosofijos mokytojas turbūt jau priėjo ežerą. Patplaukt namo jam reikalinga valtis. Sofija juto padariusi niekšybę. Nors ir netyčia.

Vokas! Galbūt tai dar blogiau. Kam ji paėmė voką? Žinoma, todėl, kad ten užrašytas jos vardas, taigi jis lyg ir priklauso jai. Vis dėlto Sofija pasijuto vagile. Be to, savo poelgiu patvirtino, kad trobelėje lankėsi ji.

Iš voko Sofija ištraukė lapelį. Jame perskaitė:

Kas atsirado pirmiau – višta ar “vištos” idėja?

Ar turi žmonės įgimtų idėjų?

Kuo skiriasi augalas, gyvūnas ir žmogus?

Kodėl lyja lietus?

Ko reikia žmogui, kad gerai gyventų?

Sofija neįstengė apie tai galvoti, tačiau nusprendė, kad šie klausimai susiję su kitu filosofu. Ar tik jo vardas ne Aristotelis?

Miškui, rodės, nebus galo, bet pasiekusi gyvatvorę, Sofija pasijuto taip, tarsi būtų išsigelbėjus iš sudužusio laivo. Neįprasta buvo matyti gyvatvorę iš kitos pusės. Į laikrodį ji pažvelgė tik atsidūrusi landynėje. Šis rodė pusę vienuoliktos. Didįjį voką ji įdėjo į sausaininę prie kitų popierių. Lapelį su naujais klausimais užsikišo už pėdkelnių.

Kai parėjo namo, mama kalbėjo telefonu. Vos išvydusi tarpduryje dukrą ji metė ragelį.

– Kur buvai dingus, Sofija?

– Aš… išėjau pasivaikščioti… į mišką, – išlemeno ji.

– Kaipgi, matau.

Sofija nutilo pamačiusi, kad nuo suknelės varva vanduo.

– Aš turėjau skambinti Jorunai…

– Jorunai?

Mama atnešė jai sausus rūbus. Sofija vos spėjo paslėpti lapelį su filosofijos mokytojo klausimais. Jiedvi susėdo virtuvėje, mama išvirė kakavos.

– Su juo buvai? – netrukus paklausė ši.

– Su juo?

Sofija galvojo tik apie filosofijos mokytoją.

– Na taip, su juo. Su tuo savo… “triušiu”.

Sofija papurtė galvą.

– Ką judu veikiat susitikę? Kodėl tu tokia šlapia?

Sofija sėdėjo rimčiausiu veidu, nudelbusi akis į stalą, bet viduje juokėsi. Vargšė mama, štai kas jai neduoda ramybės!

Ji dar kartą papurtė galvą. Tuomet pasipylė nauji klausimai.

– Dabar noriu išgirsti visą tiesą. Buvai šiąnakt išėjusi? Kodėl nuėjai miegoti su suknele? Išsėlinai iš namų, vos tik aš atsiguliau? Tau dar tik keturiolika, Sofija. Aš privalau žinoti, su kuo tu draugauji.

Sofija pravirko. Tada ėmė pasakotis. Jos dar nebuvo apleidusi baimė, o kai žmogus ko nors bijo, dažniausiai kalba tiesą.

Ji papasakojo, kad atsibudo anksti ir išėjo pasivaikščioti į mišką. Paminėjo trobelę, valtį, nepamiršo ir stebuklingojo veidrodžio. Tačiau pavyko nutylėti viską, kas susiję su paslaptingaisiais laiškais. Neužsiminė ir apie žaliąją piniginę. Pati nelabai žinodama kodėl, apie Hildę nusprendė niekam nepasakoti.

Mama ją apkabino. Sofija suprato, kad dabar ja tiki.

– Aš neturiu draugo,- šniurkščiojo ji.- Aš taip tik sakiau, nes tu labai susijaudinai dėl baltojo triušio.

– Vadinasi, nuėjai iki pat Majoro trobelės… – susimąsčiusi pasakė mama.

– Majoro trobelės? – Sofija išpūtė akis.

– Namelis, kurį užėjai miške, vadinamas Majoro trobele, nes kažkada, prieš daugelį metų, ten gyveno senas majoras. Jis buvo truputį pamišęs ir keistas, Sofija. Bet dabar pamirškim. Nuo to laiko trobelėje niekas nebegyvena.

– Tau taip tik atrodo. Bet dabar ten gyvena filosofas.

– Na na, nepradėk vėl fantazuoti.

Sofija sėdėjo savo kambaryje ir galvojo apie tai, ką teko patirti. Galvoje ūžė kaip cirke su nerangiais drambliais, juokingais klounais, drąsiais lyno akrobatais ir dresuotomis beždžionėmis. Tačiau viena jai nėjo iš galvos: kad vidury miško, ežere, plūduriuoja valtis ir irklas – o kažkam reikia pasiekti namus…

Ji buvo tikra, kad filosofijos mokytojas jai nelinki pikta ir supratęs, kad trobelėje lankėsi Sofija, greičiausiai atleis. Bet ji sulaužė susitarimą. Šitaip atsidėkojo už tai, kad nepažįstamas žmogus apsiėmė ją mokyti filosofijos. Kaip ištaisyt klaidą?

Sofija paėmė rožinio popieriaus lapą ir parašė:

Mielas filosofe! Tai aš sekmadienio rytą buvau trobelėje. Labai norėjau Tave pamatyti ir smulkiau aptarti kai kuriuos filosofijos klausimus. Esu Platono gerbėja, bet ne visai norėčiau sutikti, kad idėjos priklauso kitai tikrovei. Suprantama, jos gyvena mūsų sieloje, bet kol kas manau, jog tai visai kas kita. Deja, taip pat turiu pripažinti, kad iki galo nesu įsitikinusi sielos nemirtingumu. Šiaip ar taip, nieko neatsimenu iš savo ankstesniojo gyvenimo. Jei galėtum mane įtikinti, jog mano mirusios senelės sielai nieko netrūksta idėjų pasaulyje, būčiau labai dėkinga.

Bet iš tikrųjų ne dėl filosofijos rašau šį laišką, kurį su cukraus gabalėliu įdėsiu į rožinį voką. Noriu atsiprašyti už tai, kad buvau neklusni. Aš bandžiau užtraukti valtį ant kranto, bet, matyt, nepajėgiau. O galbūt valtį į ežerą nuplovė didesnė banga.

Tikiuosi, kad pasiekei namus sausom kojom. Jei ne, gal Tave paguos tai, kad aš permirkau kiaurai ir, rodos, gerokai peršalau. Bet pati kalta. Trobelėje nieko neliečiau, tik, deja, nesusilaikiau ir paėmiau voką su savo vardu. Ne todėl, kad būčiau ketinusi ką nors pavogti, tačiau ant voko buvo užrašytas mano vardas ir sutrikusi pamaniau, kad jis priklauso man. Nuoširdžiai prašau atleisti ir pažadu Tavęs nebenuvilti.

P.S. Tuoj pat pabandysiu atsakyti į visus klausimus.

P.S. P.S. Ar veidrodis žalvariniais rėmais virš baltos komodos paprastas ar stebuklingas? Klausiu tik todėl, kad buvo keista matyti savo atspindį, pamerkiantį abiem akim.

Linkėjimų nuo tikrai stropios mokinės SOFIJOS

Perskaičiusi porą kartų, Sofija laišką įdėjo į voką. Šitas bent jau ne toks oficialus kaip praeitas. Prieš eidama į virtuvę nudžiauti gabalėlio cuktaus, ji susirado lapelį su tos dienos užduotimis.

“Kas atsirado pirmiau – višta ar “vištos” idėja?” Klausimas neką lengvesnis už senąjį galvosūkį apie vištą ir kiaušinį. Be kiaušinio nebūtų vištos, o be vištos kiaušinio. Ar tikrai ne lengviau atsakyti, kas pirmesnė: višta ar vištos “idėja”? Sofija suprato, ką turėjo galvoje Platonas. Jis manė, kad “vištos” idėja idėjų pasaulyje egzistuoja ir tada, kai jusliniame pasaulyje vištos dar nėra. Platono manymu, siela “matė” “vištos” idėją, kai dar nebuvo apsigyvenusi kūne. Bet ar ne šioje vietoje Sofija suabejojo Platono teisumu? Žmogus, nematęs nei gyvos vištos, nei vištos atvaizdo, kaži ar galėtų turėti vištos “idėją”? Dabar ji galėjo pereiti prie kito klausimo:

“Ar turi žmogus įgimtų idėjų?” – “Vargu”,- pagalvojo Sofija. Jai buvo sunku įsivaizduoti, kad naujagimis jų turėtų. Suprantama, negali žinoti iki galo, nes jei kūdikis nemoka kalbėti, nebūtinai jo galvoje nėra idėjų. Bet tam, kad ką nors žinotume apie daiktus pasaulyje, turbūt juos reikia pirma pamatyti?

“Kuo skiriasi augalas, gyvūnas ir žmogus?” Sofija tuoj pat sumojo, kad skirtumas labai didelis. Ji, pavyzdžiui, nemano, kad augalo sielos gyvenimas labai sudėtingas. Ar kas nors girdėjo, kad katilėlis kęstų meilės kančias? Augalas auga, maitinasi ir brandina sėklas, kuriomis dauginasi. Bet turbūt apie augalą tuo viskas ir pasakyta. Sofijai dingtelėjo, kad tas pats tinka gyvūnams ir žmonėms. Tačiau gyvūnai turi ir kitokių savybių. Jie, pavyzdžiui, gali judėti. (Ar rožė kada nors bėgo 60 metrų krosą?) Kiek sunkiau buvo rasti skirtumų tarp žmogaus ir gyvūno. Žmonės gali mąstyti, bet gyvūnai turbūt taip pat gali? Sofija buvo tikra, jog katė Šerekana protauja. Šiaip ar taip, katrais pasielgia labai gudriai. Bet ar ji gali nagrinėti filosofinius klausimus? Ar gali katė galvoti apie lai, kuo skiriasi augalas, gyvūnas ir žmogus? Vargu! Be jokios abejones, katė ir džiaugiasi, ir liūdi, bet negi ji klausia, ar yra Dievas, ar ji turi nemirtinga, sielą? Sofija nusprendė, kad tai mažai įtikėtina. Čia kaip su kūdikiu ir įgimtomis idėjomis. Kalbėtis apie tokius dalykus su kate nė kiek ne lengviau kaip su naujagimiu.

“Kodėl lyja lietus!” Sofija gūžtelėjo pečiais. Žinoma, lyja todėl, kad jūra garuoja ir debesyse susidaro lietus. Argi ne trečioje klasėje viso to mokė? Žinoma, dar galima pridurti, jog lyja tam, kad augtų augalai ir gyvūnai. Bet ar tikrai taip yra? Ar lietus turi tikslą?

Paskutinis klausimas buvo bent kiek susijęs su tikslu: “Ko reikia žmogui, kad gerai gyventų?” Apie tai filosofijos mokytojas jau rašė kurso pradžioje. Visiems žmonėms reikia maisto, šilumos, meilės ir globos. Tai pagrindinė sąlyga, kad galėtum gerai gyventi. Taip pat jis minėjo, kad visi privalo atsakyti į tam tikrus filosofijos klausimus. Be to, turbūt pakankamai svarbu turėti mėgstamą darbą. Pavyzdžiui, jei negali pakęsti kelių eismo, vargu ar būsi laimingas tapęs taksistu. O jei nemėgsti daryti pamokų, kažin ar labai patiks mokytojauti. Sofija mylėjo gyvūnus, tad mielai sutiktų būti veterinare. Šiaip ar taip, ji nemanė, kad norint gerai gyventi būtinai reikia išlošti loterijoje milijoną. Greičiau priešingai. Kažkaip panašiai sakoma, kad dykystė – visų ydų motina.

Sofija liko sėdėti savo kambaryje, kol mama pašaukė pietų. Paruošė jautienos kepsnį su keptom bulvėm. Skanumėlis! Uždegė žvakę. Desertui buvo geltonųjų gervuogių kremo.

Jiedvi Šnekučiavosi apie šį bei tą. Mama paklausė, kaip Sofija ketina švęsti savo penkioliktąjį gimtadienį. Tebuvo likę pora savaičių.

Sofija patraukė pečiais.

– Ar kviesi ką nors? Turiu galvoje, ar ruoši vaišes?

– Galbūt…

– Galėtume pasikviesti Martę, Anę Mariją… ir Hegę. Žinoma, ir Joruną. Galbūt dar Jorgeną… Bet tu pati nuspręsi. Žinai, aš labai gerai atsimenu savo pačios penkioliktąjį gimtadienį. Ir man neatrodo, kad tai buvo labai seniai. Aš jau tada jaučiausi suaugusi, Sofija. Ar ne nuostabu? Man neatrodo, kad nuo to laiko būčiau pasikeitusi.

– Tu ir nepasikeitei. Niekas “nekinta”. Tu tik labiau subrendai, tapai vyresnė…

– Hm… kalbi kaip suaugusi. Man tik atrodo, kad viskas praėjo siaubingai greitai.