Lokas …tuščia kaip lenta, prieš mokytojui įeinant į klasę…
Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ
Į namus Sofija grįžo pusę devintos. Pusantros valandos vėliau, nei sutarta, nors iš tiesų dėl nieko nebuvo tariamasi. Ji tik praleido pietus, palikusi mamai raštelį, kad grįš vėliausiai septintą valandą.
– Daugiau to nepakęsiu, Sofija. Turėjau skambinti į informaciją ir teirautis Alberto, gyvenančio senamiestyje. Iš manęs tik pasijuokė.
– Nebuvo taip lengva išeiti. Manau, kad greitai turėtų paaiškėti didelė paslaptis.
– Kvailystės!
– Ne, tikra tiesa.
– Ar nors pakvietei jį į šventę sode?
– Oi, visai pamiršau.
– Bet dabar privalau jį pamatyti. Rytoj būtinai. Jaunai mergaitei nedera šitaip susitikinėti su vyresniu vyru.
– Tau nėra ko bijoti Alberto. Gal tik Hildės tėvas kiek pavojingesnis.
– Kokios Hidės?
– Hildė yra majoro, tarnaujančio Libane, dukra. Jis, matyt, geras sukčius. Gal net visas pasaulis jo rankose…
– Jei tuoj pat nesupažindinsi manęs su Albertu, uždrausiu su juo matytis. Nenurimsiu, kol bent nepamatysiu, kaip jis atrodo.
Sofijai šovė į galvą išganinga mintis. Ji strimgalviais nubėgo į savo kambarį.
– Kas tau darosi?- sušuko mama pavymui.
Netrukus Sofija grįžo į svetainę.
– Tuoj pamatysi, kaip jis atrodo. Gal tada paliksi mane ramybėje. Ji pamosavo videokasete ir nuėjo prie videomagnetofono.
– Jis tau padovanojo filmą?
– Taip, apie Atėnus…
Netrukus ekrane sumirgėjo Akropolio vaizdai. Kai pasirodė Albertas ir kreipėsi į Sofiją, mama iš nuostabos prarado žadą.
Sofijos dėmesį dar kartą patraukė tai, ką ji buvo spėjus pamiršti. Akropolyje knibždėjo žmonių, keliaujančių su įvairiomis turistinėmis firmomis. Vienos grupės viduryje kyšojo nedidelis plakatėlis. Ant jo buvo užrašyta “HILDE”…
Albertas vaikštinėjo po Akropolį. Netrukus jis užlipo ant Areopago kalvos, nuo kurios Paulius kalbėjo atėniečiams. Paskui savo pasakojimą Albertas tęsė senojoje turgaus aikštėje.
Savo įspūdžius mama reiškė sakinių nuotrupom:
– Neįtikėtina… tai ir yra Albertas? Štai vėl apie tą triušį… Betgi… taip, jis tikrai kalba tau, Sofija. Nežinojau, kad Paulius buvo Atėnuose…
Filmas priartėjo prie tos vietos, kai staiga iš griuvėsių iškyla senieji Atėnai. Paskutiniu momentu Sofija spėjo sustabdyti kasetę. Užtenka, kad mama pamatė Albertą. Nebūtina pažindinti ir su Platonu.
Kambaryje stojo visiška tyla.
– Ką pasakysi, jo išvaizda nepriekaištinga?- paerzino Sofija.
– Jis turbūt keistas žmogus, jei filmuojasi Atėnuose vien tam, kad nusiųstų filmą beveik nepažįstamai mergaitei. Kada jis buvo Atėnuose?
– Neįsivaizduoju.
– Bet aš dar kai ką pastebėjau…
– Taip?
– Jis labai panašus į majorą, kuris keletą metų gyveno miško trobelėje,
– Tai gal čia jis ir yra, mama.
– Bet niekas jo nematė daugiau kaip penkiolika metų.
– Gal jis daug keliavo. Pavyzdžiui, į Atėnus. Motina papurtė galvą.
– Tada, aštuntam dešimtmety, jis buvo nėmaž ne jaunesnis už šiandien matytą Albertą. Ir pavardė buvo nemūsiška…
– Knoksas?
– Taip, galbūt, Sofija. Galbūt Knoksas.
– O gal Knagas?
– Ne, tikrai neatsimenu… O apie kokį Knoksą ar Knagą tu kalbi?
– Vienas yra Albertas, o kitas – Hildės tėvas.
– Atrodo, man jau susisuko galva.
– Ar namie yra ko nors valgoma?
– Gali pasišildyti mėsos kukulių.
Praėjo dvi savaitės. Per jas Sofija nesulaukė jokių žinių iš Alberto. Ji gavo dar vieną gimtadieninį atviruką, adresuotą Hildei, tačiau pati Sofija negavo nė vieno pasveikinimo, nors artėjo ir jos gimtadienis.
Vieną popietę Sofija nuvažiavo į senamiestį ir pabeldė į Alberto duris. Namie jo nebuvo, bet ant durų kabojo raštelis. Ten buvo parašyta:
Sveikinu gimtadienio proga, Hilde! Didysis lūžis nebetoli. Artėja teisybės akimirka, vaikeli. Kaskart, apie tai pagalvojęs, iš juoko vos nepridarau į kelnes. Žinoma, tai susiję su Berkliu. Laikykis!
Sofija nuėmė raštelį nuo durų ir išeidama įmetė Alberto pašto dėžutėn.
Po galais! Negi vėl išvažiavo į Atėnus? Kaip jis galėjo palikti Sofiją vieną su visais neatsakytais klausimais?
Kai ketvirtadienį, birželio 14-ają, Sofija parėjo iš mokyklos, sode slampinėjo Hermis. Jie puolė vienas prie kito. Sofija apglėbė jį abiem rankom, tarsi šuo galėtų įminti visas mįsles.
Ji vėl paliko mamai raštelį, bet šį kartą parašė ir Alberto adresą.
Eidama su Hermiu per miestą, Sofija galvojo apie rytdieną. Jai ne tiek rūpėjo gimimo diena, kurios iki Joninių vis tiek dorai nešvęs. Bet rytoj taip pat Hildės gimtadienis. Sofija buvo tikra, jog tą dieną įvyks kas nors ypatinga. Šiaip ar taip, turės nustoti plaukę gimtadieniniai sveikinimai iš Libano.
Perkirtę Turgaus aikštę ir pasukę senamiesčio link, jie priėjo parką su žaidimų aikštele. Hermis sustojo prie suolelio, tarsi norėdamas, kad Sofija prisėstų.
Ji atsisėdo ir patapšnojo šuniui per sprandą, žiūrėdama jam į akis. Netrukus gyvulį nupurtė drebulys. “Dabar pradės loti”,- pamanė Sofija.
Žandikauliai suvirpėjo, bet Hermis neurzgė ir nelojo. Tik atvėrė nasrus ir ištarė:
– Sveikinu gimtadienio proga, Hilde!
Sofija suakmenėjo. Nejau šuo su ja kalba?
Ne, jai tik pasivaideno, nes eidama be atvangos galvojo apie Hildę. Tačiau giliai širdyje buvo įsitikinusi, kad tuos keturis žodžius ištarė Hermis. Jie buvo pasakyti giliu, skambiu bosu.
Kitą akimirką vėl viskas buvo kaip anksčiau. Hermis porą kartų demonstratyviai amtelėjo – tarsi norėdamas nuslėpti, jog ką tik kalbėjo žmogaus balsu – ir nubidzeno toliau Alberto namų link. Prieš įeidama į laiptinę Sofija pakėlė akis į dangų. Visą dieną buvo gražus oras, bet dabar tolumoje kaupėsi sunkūs debesys.
Kai Albertas atvėrė duris, Sofija išrėžė:
– Tik prašau be jokių mandagybių. Esi paskutinis avigalvis ir pats tai žinai.
– Kas dabar atsitiko, vaikeli?
– Majoras išmokė šunį kalbėti.
– Vaje! Ar jau taip toli nuėjo?
– Taip, įsivaizduok.
– Ir ką jis pasakė?
– Spėk iš trijų kartų.
– Turbūt pasakė “sveikinu gimimo dienos proga” ar kaip nors panašiai.
– Pataikei.
Albertas įleido Sofiją į vidų. Ir šiandien buvo nauju kostiumu. Nedaug kuo skyrėsi nuo ankstesniojo, bet šįkart drabužiuose nebuvo tiek daug kaspinų, apvadėlių ir nėrinių.
– Bet tai – ne viskas,- pasakė Sofija.
– Kas dar?
– Ar pašto dėžutėje neradai raštelio?
– A, šitas – jį iškart išmečiau.
– Dėl manęs jis gali daryti į kelnes kaskart, vos pagalvojęs apie Berklį. Bet kuo ypatingas tas filosofas, jei sukelia jam tokį norą?
– Pamatysi.
– Bet šiandien apie jį papasakosi?
– Taip, šiandien.
Albertas patogiai įsitaisė. Tada tarė:
– Kai praeitą sykį čia sėdėjom, pasakojau apie Dekartą ir Spinozą. Nutarėme, kad jie turėjo vieną svarbų panašumą. Abudu buvo ryškūs racionalistai.
– O racionalistas yra tas, kuris pabrėžia proto reikšmę.
– Taip, protą racionalistai laiko svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Paprastai jie mano, kad žmogus turi tam tikrų įgimtų idėjų, kurios egzistuoja žmogaus sąmonėje nepriklausomai nuo bet kokios patirties. Ir kuo aiškesnė tokia idėja arba vaizdinys, tuo tikriau, kad tai atitinka tikrovę. Prisimink Dekartą, kuris turėjo aiškią ir akivaizdžią tobulos esybės idėją. Ja remdamasis jis daro išvadą, kad Dievas iš tiesų yra.
– Nesu labai užmarši.
– Toks racionalistinis mastymas būdingas XVII amžiaus filosofijai. Prisimenam jį iš viduramžių, taip pat – iš Platono ir Sokrato filosofijos. Tačiau XVIII amžiuje racionalizmas susilaukė vis aršesnės kritikos. Daugelis filosofų gynė nuostatą, esą mūsų sąmonėje išvis nėra jokio turinio, kol nesukaupiame juslinės patirties. Toks požiūris vadinamas empirizmu.
– Ar šiandien papasakosi apie tuos empirikus?
– Pabandysiu. Visi žymiausi empirikai – Lokas, Berklis ir Hjumas – buvo britai. Reikšmingiausi XVII amžiaus racionalistai – prancūzas Dekartas, olandas Spinoza ir vokietis Leibnicas. Todėl dažnai kalbama apie anglu empirizmą ir kontinentinį racionalizmą.
– Gerai, bet per daug žodžių. Gal gali pakartoti, ką reiškia “empirizmas”?
– Empirikas visas žinias apie pasaulį gauna iš to, ką jam sako pojūčiai. Klasikinį empirinio požiūrio apibrėžimą pateikė Aristotelis. Jis teigė, kad sąmonėje nėra nieko, ko pirmiau nėra buvę pojūčiuose. Čia akivaizdžiai kritikuojamas Platonas, kuris tvirtino, kad žmogus iš idėjų pasaulio atsineša visą įgimtų idėjų “rinkinį”. Lokas atkartojo Aristotelio žodžius, nukreipdamas juos prieš Dekartą.
– Sąmonėje nėra nieko… ko pirmiau nėra buvę pojūčiuose?
– Mes neturime įgimtų pasaulio idėjų arba vaizdinių. Pasaulio, į kurį patenkame, išvis nepažįstam, kol jo nepajuntame. Taigi jei turime vaizdinį arba idėją, kuri negali būti susiejama su jusline patirtimi, tai – klaidingas žinojimas. Pavyzdžiui, kai vartojame žodžius “Dievas”, “amžinybė” arba “substancija”, protas dirba tuščiąją eiga. Nes niekas nėra patyręs nei Dievo, nei amžinybės, nei to, ką filosofai vadina “substancija”. Taip rašomi protingi moksliniai darbai, kurie iš esmės neduoda jokių naujų žinių. Tokia nuodugniai apgalvota filosofinė sistema galbūt daro įspūdį, bet tėra tuščias pramanas. XVII-XVIII amžiaus filosofai paveldėjo daug tokių protingų mokslinių darbų. Dabar juos reikėjo išnarstyti po kaulelį, išgryninti, atmetant beprasmes mintis. Tai galima būtų palyginti su aukso plovimu. Daugiausia yra smėlio ir molio, bet kur ne kur sužvilga ir aukso grūdas.
– O tie aukso grudai yra tikra patirtis?
– Ar bent mintys, kurias galima susieti su žmonių patirtimi. Anglų empirikams rūpėjo ištirti visas žmonių sąvokas, kad galima būtų matyti, ar jos remiasi tikru patyrimu. Bet kalbam apie vieną filosofą.
– Pirmyn!
– Pradedam nuo anglo Džono Loko, gyvenusio 1632-1704 metais. Jo pagrindinis kūrinys, išėjęs 1690 metais, vadinasi “Žmogaus proto apybraiža”. Čia jis bando išsiaiškinti du klausimus: pirma, iš kur žmonės ima savo mintis ir vaizdinius. Antra, ar galime pasitikėti tuo, ką mums sako pojūčiai.
– Neblogi užmojai!
– Panagrinėkim kiekvieną problemą atskirai. Lokas įsitikinęs, jog visos mūsų mintys ir vaizdiniai tėra atspindys to, ką esam girdėję ir matę. Kol nieko nejuntame, mūsų sąmonė yra kaip “tabula rasa”, arba “švari lenta”.
– Gal apsiribokim norvegų kalba.
– Taigi kol nieko nejuntame, sąmonė yra tokia pat tuščia kaip lenta, prieš mokytojui įeinant į klasę. Taip pat Lokas palygina sąmonę su baldais neapstatytu kambariu. Tada mes imame justi. Aplinkui matom įvairius daiktus, juos uodžiam, ragaujam, čiupinėjam, klausom. Niekas to nedaro su didesniu įkarščiu, kaip maži vaikai. Taip atsiranda vadinamosios paprastos idėjos. Bet sąmonė, įsileisdama šiuos išorinius įspūdžius, nėra pasyvi. Kažkas vyksta ir pačioje sąmonėje. Paprastos idėjos permąstomos, apsvarstomos, įvertinamas jų patikimumas. Taip atsiranda vadinamosios refleksinės idėjos. Taigi Lokas kalba apie “pojūtį” ir “refleksiją”. Sąmonė nėra vien pasyvus gavėjas. Ji pertvarko ir apdoroja visus gautus juslinius duomenis. Čia reikia būti ypač budriam.
– Budriam?
– Lokas pabrėžia, kad juslės suteikia tik paprastas idėjas. Pavyzdžiui, valgydamas obuolį, nepajuntu iškart viso obuolio. Pirmiausia susidarau daug paprastų idėjų: kad tai kažkas žalia, gaiviai kvepia, sultinga ir rūgštu. Tik tada, kai obuolį esu valgęs daug kartų, galiu manyti: dabar valgau obuolį. Lokas sako, jog tada mes susidarome obuolio sudėtinę idėją. Kai buvome maži vaikai ir obuolį ragavome pirmą kartą, neturėjome tokios sudėtinės idėjos. Mes tik matėme kažką žalia, jutome, jog tai gaivu ir sultinga, niam, niam… na taip, dar ir rūgštoka. Ilgainiui susiejame daugelį tokių pojūčių ir susidarome sąvokas “obuolys”, “kriaušė”, “apelsinas”. Tačiau medžiagą mūsų žinioms apie pasaulį suteikia juslės. Žinios, neparemtos pojūčiais, yra klaidingos ir todėl turi būti atmestos.
– Ar galime nors būti tikri, kad visi daiktai yra tokie, kokius juntame -matom, girdim, uodžiam ir ragaujam?
– Ir taip, ir ne. Tai jau kitas klausimas, į kurį bando atsakyti Lokas. Iš pradžių jis atsakė į klausimą, iš kur imame savo idėjas ir vaizdinius. Po to jis klausia, ar pasaulis išties yra toks, kokį jį juntame. Atsakymas nėra paprastas, Sofija. Nereikia per daug skubėti. Tai vienintelis dalykas, nuo kurio privalo susilaikyti tikras filosofas.
– Tyliu taip žuvis.
– Lokas skiria vadinamąsias pirmines ir antrines pojūčių kokybes. Tuo jis priartėja prie ankstesniųjų filosofų – pavyzdžiui, Dekarto.
– Prašau paaiškinti!
– Pirminėmis kokybėmis vadinamas daiktų tįsumas, svoris, forma, judėjimas ir skaičius. Turėdami galvoje šiuos požymius, galime būti tikri, kad juslės perteiks tikrąsias daiktų savybes. Bet mes juntame ir kitas daiktų savybes. Sakome, saldu arba rūgštu, žalia arba raudona, šilta arba šalta. Šiuos daiktų požymius Lokas vadina antrinėmis kokybėmis. O tokie pojūčiai, pavyzdžiui, spalvos, kvapo, skonio ar garso, neperteikia tikrųjų savybių, būdingų daiktams. Jie tik atspindi išorinio pasaulio poveikį mūsų juslėms.
– Dėl skonio nesiginčijama.
– Būtent. Dėl pirminių savybių, pavyzdžiui, dydžio ir svorio, visi gali turėti bendrą nuomone, nes tai glūdi pačiuose daiktuose. Bet antrines savybes – spalvą, skonį – įvairūs gyvūnai ir žmonės suvokia skirtingai, priklausomai nuo atskiro individo juslių ypatumų.
– Kai Joruna valgo apelsiną, jos veido išraiška tokia kaip kito, valgančio citriną. Retai kada įveikia daugiau kaip vieną skiltelę. “Rūgštu”,- sako. O man atrodo, kad tas pats apelsinas saldus ir skanus.
– Ir nė viena nesate teisi, nė viena ir neklystat. Jūs tik nusakot, kaip apelsinas veikia jūsų jusles. Tas pats ir su spalvos pojūčiu. Turbūt pagalvojai, kad nemėgsti kokio nors raudonos spalvos atspalvio. Jeigu Joruna nusipirko būtent tokią suknelę, protingiausia bus nesakyt savo nuomonės garsiai. Spalvos jums sukelia skirtingus pojūčius, bet pati suknelė nėra nei graži, nei bjauri.
– Bet visi sutinka, kad apelsinas apvalus.
– Taip, jei turim apvalų apelsiną, neįmanoma, jog kažkam “atrodytų”, kad jis yra kubo formos. Tau gali “atrodyti”, kad jis saldus arba rūgštus, bet negali “manyti”, kad jis sveria aštuonis kilogramus, jei tesveria du šimtus gramų. Žinoma, tu gali “manyti”, kad jis sveria keletą kilogramų, bet tai bus toli nuo tikrovės. Kai keli asmenys bando atspėti, kiek sveria koks nors daiktas, vienas visada bus teisesnis už kitus. Tas pats pasakytina apie daiktų skaičių. Stiklainyje yra 986 žirniai – arba ne. Tas pat ir su judėjimu. Automobilis arba juda, arba stovi.
– Suprantu.
– Taigi Lokas pritaria Dekarto minčiai, kad tįsioji tikrovė turi tam tikrų savybių, kurias žmogus sugeba suvokti protu.
– Su tuo nesunku sutikti.
– Ir kitose srityse Lokas pripažįsta vadinamąsias intuityvias, arba “demonstratyvias” žinias. Pavyzdžiui, jis manė, yra tam tikros etinės taisyklės, galiojančios visiems. Taigi Lokas pasisako už vadinamąją prigimtinę teisę, o tai – racionalistinis bruožas. Toks pat ryškus racionalizmas atsispindi Loko mintyje, esą Dievo idėja neatsiejama nuo žmogaus proto.
– Galbūt jis buvo teisus.
– Kuo?
– Kad yra Dievas?
– Žinoma, tai įmanoma. Bet jam tai nėra vien tikėjimo klausimas. Jis teigia, jog Dievo pažinimas kyla iš žmogaus proto. Tai yra racionalistinis bruožas. Pridursiu, kad Lokas pasisakė už sąžinės laisvę ir toleranciją. Be to, buvo už moterų ir vyrų lygiateisiškumą. Jo nuomone, moters pavaldumą vyrui įtvirtino žmonės. Todėl žmonės gali tai ir ištaisyti.
– Su tuo sunku nesutikti.
– Naujaisiais laikais Lokas buvo vienas pirmųjų filosofų, domėjęsis moterų ir vyrų santykiais. Jis turėjo didelės įtakos savo bendravardžiui Džonui Stiuartui Miliui, kuris taip pat nagrinėjo lygiateisiškumo klausimą. Lokas anksti iškėlė daugelį liberalių minčių, kurios ypač paplito prancūzų Švietimo epochoje XVIII amžiuje. Pavyzdžiui, pirmasis pasisakė už vadinamąjį valdžios padalijimo principą…
– Tai reiškia, kad valstybinė valdžia padalinta kelioms skirtingoms institucijoms.
– Gal taip pat atsimeni, kokios tai institucijos?
– “Įstatymų leidžiamoji valdžia”, arba nacionalinis susirinkimas, “teisinė valdžia”, arba teismai, ir pagaliau “vykdomoji valdžia”, arba vyriausybė.
– Šį padalijimą sugalvojo prancūzų švietimo filosofas Monteskjė. Lokas pirmiausia pabrėžė, kad, norint išvengti tironijos, reikia atskirti įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias. Jis gyveno Liudviko XIV laikais, kai visa valdžia buvo sutelkta vienose rankose. “Valstybė esu aš”,- sakė Liudvikas XIV. Toks karalius vadinamas vienvaldžiu. Šiandien tokią valdžią pavadintume neteisėta. Loko nuomone, norint užtikrinti teisinę valstybę, tautos atstovai privalo leisti įstatymus, o karalius arba vyriausybė – rūpintis jų įgyvendinimu.
