LIUDVIGAS VITGENŠTEINAS (R. Pavilionis)
Su L. Vitgenšteino (Wittgenstein) vardu susijusi ištisa bent jau trijų XX a. dešimtmečių Vakarų filosofinės minties raida. Šio filosofo idėjos ne tik stimuliavo, bet daugeliu požiūrių apsprendė labai skirtingų ir ne mažiau reikšmingų XX a. filosofinių mokyklų — loginio pozityvizmo ir lingvistinės, arba kasdieninės kalbos, filosofijos — vystymąsi: L. Vitgenšteinas laikomas dvasiniu neopozityvizmo tėvu ir drauge su D. Mūru — lingvistinės filosofijos pagrindėju. Jo žymių amžininkų, jų tarpe B. Raselo, pripažinimu, tai būta genialaus žmogaus, apie kurį R. Karnapas vėliau pasakė: „Man Vitgenšteinas buvo filosofas, šalia Raselo ir Fregės, turėjęs didžiausios įtakos mano mąstysenai”; D. Mūro atsiliepimu, „Filosofijoje jis buvo žymiai gabesnis už mane (D. Mūrą.— Aut.) ir ne tik gabesnis, bet ir gilesnis.. .”
Liudvigas Jozefas Johanas Vitgenšteinas gimė 1889 metų balandžio 26 d. Vienoje, turtingoje Austrijos žydų šeimoje. Iki keturiolikos metų buvo auklėjamas šeimoje, po to sekė trys mokykliniai metai ir studijos Aukštojoje Berlyno Technikos mokykloje. 1908 m. jaunasis Vitgenšteinas, jausdamas polinkį techninėms disciplinoms, vyksta tęsti mokslų Anglijon, į Mančesterio universitetą. Inžinerinės studijos suartina jį su matematika; L. Vitgenšteiną vis labiau domina pagrindinė šio mokslo dalis — loginiai matematikos pagrindai, matematikes filosofija. Susipažinęs su „naująja logika”—B. Raselo ir A. Vaithedo „Principia Mathematica”, G. Fregės darbais ir pastarojo paskatintas, Vitgenšteinas vyksta į Kembridžą studijuoti logikos pas patį B. Raselą. „Pažintis su Vitgenšteinu— vienas labiausiai jaudinančių intelektualių įvykių mano gyvenime”,— vėliau rašė B. Raselas. Savo ruožtu Vitgenšteinas, formuluodamas ir vystydamas savo paties loginę-filosofinę koncepciją, perėmė fundamentalias Raselo loginio atomizmo programos idėjas.
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse L. Vitgenšteinas kurį laiką atsiskyręs gyvena Norvegijoje, pasistatęs trobelę nuošalioje vietoje. Vienumoje jis apmąsto daugelį loginių ir filosofinių problemų ir savo mintis užfiksuoja daugybėje užrašų knygučių, kurios vėliau padeda iššifruoti labai dažnai sunkiai įkandamas, aforistinio pobūdžio, glaustas išspausdintų galutinių tekstų eilutes. Karo metu L. Vitgenšteinas kaunasi austrų armijoje ir patenka nelaisvėn. Jo kuprinėje gulėjo karo metu parašytas rankraštis, kuriam buvo lemta tapti viena tiek minties, tiek stiliaus požiūriu originaliausių, labiausiai komentuojamų ir turėjusių įtakos ne vienos filosofų kartos pažiūroms knygų. Rankraštį pavyko persiųsti B. Raselui. Sis parašė įžangą (kuri labai nepatiko L. Vitgenšteinui ir dėl kurios jis galiausiai metė rūpintis knygos išleidimu); vokiškas tekstas buvo išspausdintas 1921 m. Sekančiais metais Londone pasirodė pirmasis angliškas vertimas. Tai buvo žymusis „Loginis-filosofinis traktatas” („Logisch-philosophische Abhandlung”).
Po karo, atsisakęs didžiulio tėvo palikimo, L. Vitgenšteinas dirba kaimo mokytoju Žemutinėje Austrijoje. Jam mielas paprastas atsiskyrėlio gyvenimas, jis net galvoja įstoti į vienuolyną. Bet kūrybinis
genijus nugali, ir „Traktato” autorius pasirodo besąs… puikus architektas; jo skulptūriniai ieškojimai primena klasikinio periodo graikų skulptūrą; jam pranašauja dirigento karjerą… Tačiau L. Vit- genšteino gyvenimo aistra — filosofija, ir jai — vienintelei — netrukus jis atsiduoda jau galutinai. Vienos ratelio nariams (M. Šlikui, F. Vais- manui, R. Karnapui) pavyksta užmegzti su juo ryšius —taip fundamentalios „Traktato” idėjos asimiliuojamos šio ratelio filosofiniame credo. L. Vitgenšteinas kviečiamas grįžti į Angliją. 1929 m. jis atvyksta ir su pertraukomis profesoriauja Kembridže iki 1947 m. Vienos tokios pertraukos metu jis keliauja į savo atsiskyrėlio trobelę Norvegijoje ir ten pradeda rašyti „Filosofinius tyrinėjimrąjį savo kūrybos šedevrą, principinį lingvistinės filosofijos veikalą, kuris buvo išleistas dviem (vokiečių ir anglų) kalbomis jau po filosofo mirties. 1947 m. L. Vitgenšteinas nutraukia akademinę veiklą ir apsigyvena vakarinėje Airijoje, okeano pakrantėje. 1948 m. persikelia “j Dubliną ir ten baigia rašyti antrąją „Tyrinėjimų” dalį. Lankosi JAV, vėl Norvegijoje. Mirė nuo vėžio 1951 metų balandžio 29 d. Kembridže.
Filosofija Vitgenšteinui buvo ne profesija, bet viską užvaldžiusi aistra: vienintelė įmanoma egzistavimo forma. Prarasti sugebėjimą filosofuoti jam buvo lygu savižudybei. Mąstymas Vitgenšteinui buvo tiek moralės, tiek ir proto reikalas. Jis nemėgosofavimo. Jis niekino filosofus, kurie pafilosofavę gali galvoti apie pinigus, publikacijas, akademinius laipsnius ir akademines intrigas. Savo paskaitose-dialoguose Vitgenšteinas labai retai apeliuodavo į kokį nors filosofinį autoritetą ir nelaikė savęs „apsišvietusiu” filosofu. Jo paties pripažinimu, jo pažiūroms daugiausia įtakos turėjo ne „gryni” filosofai, bet tie, kurie stovėjo ant ribos tarp filosofijos, religijos ir poezijos: A. Augustinas (Augustinus, 354—430), S. Kjirkegoras, F. Dostojevskis (1821—1881), L. Tolstojus (1828—1910) (dėl pastarojo įtakos, rašydamas „Traktatą”, L. Vitgenšteinas ėmė studijuoti evangeliją). Daug kūrybinių paralelių aptinkama tarp L. Vitgenštei-no ir B. Paskalio (Pascal, 1623—1662), L. Vitgenšteino ir F. Ničės, L. Vitgenšteino ir A. Šopenhauerio.
Sakoma, kad L. Vitgenšteinas buvo ir logikas, ir mistikas: racionalūs ir emocionalūs pradai skausmingai konfliktuodavo jame. Mįslingi ir kartu griežti, apgaulingai permatomi jo rašinių sakiniai, be jokios literatūrinės ornamentikos ir techninio žargono, slepia ištisas dvasinių ieškojimų ir kančių istorijas. L. Vitgenšteinas buvo prieš bet kokį jo minčių populiarinimą, bijojo tiesmukiško jų supratimo. Vengė viešumos, nedalyvavo jokiose filosofinėse konferencijose, viešai neatsakinėdavo į savo idėjų kritiką ar komentarus. Jis galvojo, kad jo idėjas dažniausiai neteisingai, paviršutiniškai supranta ir iškraipo netgi tie, kurie teigė esą jo mokiniai. Jis abejojo, kad jį geriau supras ateityje. Kartą jis pasakė, kad jaučia rašąs žmonėms, kurie galvos visiškai kitaip, kvėpuos kitokiu gyvenimo oru, nei šiuolaikiniai žmonės,—kitokios kultūros žmonėms. Tai —viena priežasčių, dėl kurios jis nespausdino vėlyvųjų savo darbų ir apgailestavo parašęs „Traktatą”. Vienintelis filosofinis darbas, kurio leidimu jis pats rūpinosi, buvo straipsnis „Kai kurios pastabos apie loginę formą”. Pagal įprotį, L. Vitgenšteinas savo mintis pasižymėdavo užrašų knygutėse arba padiktuodavo siauram kolegų ir mokinių ratui. Taip buvo padiktuotos ir užrašytos „Mėlynoji knyga” ir „Rudoji knyga” — tarpinės grandys tarp „Traktato” ir „Tyrinėjimų”.
L. Vitgenšteino filosofijai visų pirma būdinga tai, kad ji nukreipta prieš „tradicinę filosofiją” ir yra savotiškas iššūkis „tradiciniams filosofavimo būdams”. Kaip, sukūrus naują metodą, chemija išsivystė iš alchemijos, taip jo atrastas filosofavimo būdas turįs esmingai paveikti filosofiją. Jei visos ankstesnės filosofų kartos žiūrėjo į žmogų kaip j būtybę, sugebančią spręsti filosofinius klausimus, padiktuotus pačios realybės, ir, jei spręstinų filosofijoje klausimų ratas, amžiams bėgant, siaurėjo (daugelis jų buvo perduoti konkrečių mokslų kompetencijai), niekas neneigė, kad yra filosofinės problemos, filosofiniai klausimai. Sokrato metodas, kaip žinia, ir buvo iškelti, inspiruoti, parodyti filosofinę problemą. Taigi, jei į „tradicinę” filosofiją galima žiūrėti kaip į daugelį įvairių (priklausomai nuo filosofinės mokyklos) mėginimų atsakyti į filosofinius klausimus, tai L. Vitgenšteino filosofinio metodo esmė — sistemingas klausimų kėlimassofiniams klausimams. L. Vitgenšteinas, pasak jo paties, ne sprendė filosofines problemas, o jas „tirpdė”. Jo „terapeutinės” filosofijos tikslas — išgydyti žmogų nuo filosofinių klausimų, nuo filosofinių, arba „sokratiškų”, kompleksų.
L. Vitgenšteino kūryba, kurią sudaro kalbos, logikos ir matematikos filosofija, organiškai dalijasi į du laikotarpius: ankstyvąjį, susijusį su „Traktatu”, ir vėlyvąjį, kurio kulminacinis taškas — „Filosofiniai tyrinėjimai”. Abu veikalai — tai vienos linijos — L. Vitgenšteino filosofinių pažiūrų evoliucijos — kraštiniai momentai. Ir bendra juose — net atsižvelgiant į daugeliu požiūrių radikaliai naują L. Vitgenšteino poziciją „Tyrinėjimuose”—filosofo įsitikinimas, kad filosofinės problemos neatskiriamai susijusios su kalba, kuria jos formuluojamos, tiksliau, su tos kalbos logika, jos gramatika. Jos atsiranda ne todėl, kad pasaulis meta iššūkį mūsų sugebėjimui jį pažinti, bet todėl, kad mes nesuprantame mūsų kalbos logikos („Traktatas”), kad mes pasiduodame jos kerams ir piktnaudžiaujame ja („Tyrinėjimai”). L. Vitgenšteino supratimu, filosofinė problema—ne pasaulyje ir ne mūsų požiūryje į jį, bet kalboje ir mūsų požiūryje į ją.
„Traktate” į kalbą žiūrima ne tik kaip į filosofinio tyrinėjimo priemonę, bet ir kaip į vienintelį tokio tyrinėjimo objektą. Kalba „Traktate”—pasaulio veidrodis: mes pažįstame pasaulį tik todėl, kad kalba savo esminiais bruožais, savo logine struktūra atspindi pasaulio struktūrą: „Teiginys yra tikrovės atvaizdas” [4.021]. Kad teiginys prasmingai atvaizduotų pasaulį, jo struktūra turi būti izomorfiška atomarinių faktų, iš kurių sudarytas pasaulis, struktūrai: teiginio elementai—vardai —žymi, atitinka pasaulio elementus — objektus. Tačiau objektai čia apibrėžiami kaip tam tikrų pasaulio būvių galimybės. Jie egzistuoja tik kaip sudėtinės „atomarinių faktų” dalys. Perėmęs iš G. Fregės loginį skirtumą tarp kalbinių išraiškų prasmės (Sinn) ir reikšmės (Bedeutung), L. Vitgenšteinas teigė, kad vardai (pvz., „Sokratas”) turi reikšmę, bet neturi prasmės, o teiginiai turi prasmę, bet neturi reikšmės. Teiginiai išreiškia prasmę, kurią realybė patvirtina arba paneigia: ir tai atspindi jų ryšį su pasauliu. Teiginiai nėra fakto vardai, kadangi visuomet esti du teiginiai, atitinkantys vieną faktą. Tarkime, kad faktas yra tai, jog Sokratas yra miręs. Tuomet turėsime du teiginius: „Sokratas yra miręs”, „Sokratas nėra miręs”. Šis faktas daro vieną teiginį teisingu, kitą klaidingu. Žinodami, kad teiginys turi prasmę, mes dar nieko negalime pasakyti apie pasaulį: jei „Sokratas yra miręs” prasminga, tuomet arba Sokratas yra miręs, arba Sokratas nėra miręs. Ir, žinoma, tai mums nieko nesako apie pasaulį, o tik rodo galimybių rėmus,— nes tai yra „tautologija”. Nieko nesakydama mums apie pasaulį (priešingai faktiniams teiginiams), tautologija susijusi su pasauliu taip, kad ji rodo mums esminę jo struktūrą. Logika nėra teorija (ji nepateikia—priešingai empiriniams mokslams — faktinių tiesų), ji yra tautologija visuma. Norint įsitikinti, ar teiginys turi prasmę, būtina suskaidyti jį į elementarias dalis, elementarius teiginius, kurie tiesiogiai atitinka atomarinius pasaulio faktus ir žymi mūsų kalbos ribas, prasmės slenkstį. Visi prasmingi teiginiai yra elementarių teiginių teisingumo funkcijos. Kai ši tezė prijungiama prie tezės apie atvaizdinę teiginio funkciją, seka, kad pagrindas, kuriuo nustatomos prasmingos kalbos ribos, yra empirinio pobūdžio: prasmingos kalbos ribos priklauso nuo to, kokie objektai duoti pasaulyje. Būtent taip interpretavo „Traktatą” Vienos ratelio nariai ir būtent čia matyti jų programoje skelbto verifikavimo principo šaknys. Bet „mano kalbos ribos reiškia mano pasaulio ribas” [5.6], o tai jau akivaizdžiai veda į kalbinį solipsizmą, ir L. Vitgenšteinas atvirai deklaruoja jį: „… „Aš” įeina į filosofiją tuo, kad „pasaulis yra mano pasaulis”. Filosofinis „Aš”—tai ne žmogus, ne žmogaus kūnas arba žmogaus dvasia, apie kurią kalba psichologija, bet metafizinis subjektas, pasaulio riba, o ne jo dalis” [5.641].
Jei teiginys yra prasmingas, tai jis yra arba teisingas, arba klaidingas. Jei teiginiui negalima priskirti vienos iš šių dviejų charakteristikų, tokį teiginį L. Vitgenšteinas laiko beprasmiu. Tokiais tektų laikyti daugumą „tradicinės filosofijos” teiginių bei klausimų: apie Absoliutą, apie Esmę, Nieką, Gėrį ir kt. Jie beprasmiai, nes nėra nei faktiniai, nei loginės tautologijos. „Teisingas filosofijos metodas būtų toks: nesakyti nieko, išskyrus tai, kas gali būti pasakyta, taigi gamtos mokslų teiginių, vadinasi, tai, kas neturi nieko bendra su filosofija.— Ir tuomet visada, jei kas nors panorėtų pasakyti kažką metafizinį, parodyti jam, kad kai kuriems ženklams savo teiginiuose jis nesuteikė jokios reikšmės…” [6.53]. „Tai, kas apskritai gali būti pasakyta, gali būti pasakyta aiškiai; o apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti”. Pagal L. Vitgenšteiną, daugelį paties „Traktato” teiginių tenka pripažinti beprasmiais: „Mano teiginiai aiškina tuo, kad, supratęs mane, galiausiai pažįsta jų beprasmiškumą, kai jais, ant jų, per juos žengia. (Jis turi, taip sakant, atmesti kopėčias po to, kai užlipo jomis į viršų.) Jis turi įveikti tuos teiginius, tuomet jis mato pasaulį teisingai” [6.54]. Beprasmiška būtų formuluoti kriterijus, pagal kuriuos prasmingi teiginiai atskiriami nuo beprasmių. Apskritai bet kokie teiginiai apie prasmę arba prasmės teorijos, pagal L. Vitgenšteiną, laikytini beprasmiais, kadangi jie, priešingai prasmingiems, neatspindi faktų ir, be to, veda į begalinį regresą. Išsakyti juos — reikštų mėginti išreikšti tai, kas neišreiškiama, bet tik parodoma: jie yra „mistinio” dalis.
Jau B. Raselas atkreipė dėmesį į tai, kad skirtumą tarp tiesos ir melo grindžia žymiai radikalesnis skirtumas tarp prasmingo ir beprasmio (jo tipų teorija skirta beprasmių išraiškų logikoje profilaktikai). L. Vitgenšteinas „Traktate” apibendrina šią išvadą, manydamas, kad logika ir filosofija turi parodyti, kas daro vienus teiginius prasmingus, kitus beprasmius. Jei mokslas siekia pasakyti tai, kas teisinga mūsų pasaulio atžvilgiu, tai filosofijos tikslas — atskleisti logiką to, kas teisingai arba netgi neteisingai, bet prasmingai (!) pasakoma apie pasaulį, t. y. atskleisti, parodyti pamatinę kalbos struktūrą, jos loginį karkasą, užslėptą sudėtingose, netobulose mūsų kalbos formose. L. Vitgenšteino supratimu, ideali būtų tokia kalba, kuri atvaizduotų faktus ir atskleistų loginius ryšius pačiu savo simbolių charakteriu („Principia Mathematica” kalba, jo manymu, artima tokiam idealui). Deja, kasdienė, šnekamoji kalba (kalba, kuria mes visi kalbame ir kuria formuluojamos mokslinės teorijos) labai tolima tokiam idealui ir dėl savo netobulumo -— išraiškų neapibrėžtumo, jų dagiareikšmiškumo – ji yra daugelio filosofinių painiavų ir nesąmo- nių šaltinis.
Filosofijos tikslas – ne pateikti naujų teiginių apie pasaulį, bet atskleisti jų logiką, paaiškinti mokslo kalbos prasmę. Filosofija nėra moksla s, ji yra veikla. ,,Visa filosofija yra kalbos kritika” [4.0031], ir todėl ji eina pieš mokslą. , .Traktatams” yra kalbos kritika, impli-kuojanti tradicinė filosofijos kritiką. Šios kritikos tikslas — parodyti, kai daugelis „tradicinės filosofijos” problemų tėra pseudoproblemos, pseudoklausimai, nes jie peržengia kalbos ribas taip, kad nei jie, nei atsakymai į juos tėra prasmingi. Vadinasi, pažinimo ribą L. Vitgen- šteinui apsprenda ne patyrimo galimybė, bet prasmingos kalbos galimybė. Pažinimo galimybę, jo manymu, apsprendžia ne išėjimas už empirinio pasaulio ribų (plg. Kanto , „kritinę” filosofiją), bet išėji- mas už kalbos ribų.
Į filosofiją kai į veiklą, o ne doktriną, L. Vitgenšteinas žiūri ir „Filosofiniuose tyrinėjimuose”; bet dabar jos uždavinys—tirti ne vien mokslinės teorijos teiginių logiką, bet apskritai mūsų kalbos — įvairiose jos panaudojimo sferose—logiką, t. y. viso, ką mes sakome, logiką. Ir jei „Traktate” kasdienės kalbos formų sudėtingumą L.Vitgenšteinas laikė vienu esminių jos defektų, tai „Tyrinėjimuose” j o pozicija kasdienės kalbos atžvilgiu iš pagrindų pasikeitė, jo anks- tesnioji filosofinė programa buvo beveik . visiškai reviduota.
Atsisakęs mėginimo sukurti tobulą kalbą ir laikydamas tokį mėginimą iš esmės klaidingu, atmetęs sisteminį požiūrį j kalbą, negeis- tinų filosofinių problemų atsiradimo priežastį L. Vitgenšteinas dabar mato ne pačioje laiboje, bet mūsų požiūryje į ją, mūsų ydingame polinkyje supaprastinti sudėtingus dalykus, ieškoti vienybės ir bendrumo ten, kur plyti nestandartizuojama įvairovė, žiūrėti į kasdienės kalbos išraiškas pro loginio trafareto plyšius. Filosofo uždavinys — ištirti ir aprašyti, kaip funkcionuoja k_alba įvairiose jos vartojimo sferose, užfiksuoti jos išraiškų, susijusių : su viena ar kita tema ar problema, vartojimų į vairovę, nesuvedamą, kaip dabar tvirtina L. Vitgen- šteinas, į kokį nors bendrą vartojimo tipą, bendrą esminę išraiškos reikšmę. Loginės analizės programą, skelbtą „Traktate”, „Tyrinėjimuose”, pakeičia deskriptyvios procedūros — atskirų kalbos išraiškų vaitojimo būdų aprašymai. Kalbos, kaipo „pasaulio veidrodžio”, koncepciją pakeičia požiūris į kalbą kaip į instrumentą, panaudojamą įvairiausiems tikslams. „Kalba yra įrankis. Jos sąvokos yra įrankiai” [§539] Verbalins išraiškos reikšmės sąvoką pakeičia išraiškos vartojimo sąvoka. Vienos ar kitos kalbos : išraiškos reikšmę, dabartiniu L. Vitgenšteino supratimu, apsprendžia jos vartojimas tam tikrame konkrečiame verbaliniame ar neverbaliniame kontekste. Į kalbos vartoj imą vienoje ar kitoje situacijoje dabar žiūrima kaip į tam tikrą „kalbinį žaidimą”, kuriame teiginys laikomas ėjimu. „Kalbinių žaidimų” įvairovė- begalinė: kiekvienas jų turi savą logiką, savas taisykles, kurios negali būti pažeistos, nes, jei taip nutiktų, tu jau nežaistum šiame specifiniame kalbiniame žaidime. Tarp atskirų „kalbinių žaidimų” galima aptikti tik didesnių ar mažesnių „šeimyninių panašumų” ir niekuomet — bendrų, esmingų bruožų. Išraiškos vartojimas tam tikrame „kalbiniame žaidime” garantuoja jos prasmingumą: kiekvienas terminas, jei jis prasmingas, privalo turėti savą vaitojimo paradigmą. Žodžiai reiškia tai, ką jie reiškia duotame „kalbiniame žaidime”; vadinasi, nėra kitos reikšmės, kurią jie galėtų turėti. Jeigu man paaiškiną kaip vartoti spalvų vardus arba žodžius „genas”, „kontinuumas”, „protas”, „skausmas”, jeigu man paaiškina, kokius „žaidimus” galima žaisti šiais žodžiais, aš suvokiu jų reikšmę. Sužinojęs, kokiuose „kalbiniuose žaidimuose” gali „dalyvauti” terminas, aš kartu sužinau kažką ir apie tai, kokiuose „žaidimuose” jis „nedaly- vauja”. Vadinasi, kiekvienas teisingas ėjimas „kalbiniame žaidime” privalo turėti alternatyvą, antitezę, kontrastą (pvz., komanda „Eik kairėn!” kartu sako „Neik dešinėn!”). Žodžiai vartojami beprasmiškai, jei jie vartojami be antitezės, be kontrasto. Visos filosofinės problemos reiškiamos kalba: jos neprivalo stulbinti mūsų, jei kalba neserga, jei ji reprezentuoja tam tikrą „kalbinį žaidimą”. Taigi, L. Vit- genšteino manymu, filosofinės problemos nekyla tol, kol kalba vartojama įprastai, daugybe savo funkcijų — perduodant informaciją, formuluojant įsakymus, vertinimus, mokslines teorijas, aprašant kambarį, pamokslaujant, išreiškiant jausmus, keikiantis ir t. t. Visa tai „kalbinių žaidimai” ir „gyvenimo formos”. Filosofinės problemos atsiranda tuomet, kai mes, pasidavę kalbos kerams, imame ieškoti bendrybių, analogijų išraiškų vartojimuose ir pagaliau imame vartoti kalbines išraiškas, atsiedami jas nuo „gimtųjų” „kalbinių žaidimų”, nuo jų “gintųjų” „gyvenimo formų”, vadinasi, be „kalbinio žaidimo”, vadinasi, be antitezės, be kontrasto. (Filosofinės painiavos nėra tol, kol, pavyzdžiui, išraiška „Aš žinau, kaip jis jaučiasi” vartojama apibrėžtoje gyvenimo situacijoje; ji atsiranda, kai tik šie žodžiai atplėšiami nuo konkrečių aplinkybių, nuo konkrečios „gyvenimo formos”.) filosofinės problemos atsiranda tuomet, kai „kalba išeina atostogų” [§ 38]. Atsižvelgiant į tai, jog neįmanoma duoti pilną galimų kalbos išraiškos vartojimų sąrašą, nei įvardinimas, nei reikšmė nėra ir neturi būti absoliučiai tikslūs; tam tikras neapibrėžtumo laipsnis dažnai yra naudingas. Mūsų sąvokos, būdamos verbaline sudėtingų organizmų veikla sudėtingame socialiniame ir fiziniame kontekste, neišvengiamai yra netikslios. Kurti kalbos modelius, apjungti, dirbtinai generalizuoti ir kartu supaprastinti sąvokas — reiškia iškraipyti jas, atimti iš jų gyvastį. Ankstesnė filosofija, L. Vitgenštei- no manymu, būtent tuo ir užsiiminėjo: vieną labiausiai paplitusių klaidų, kylančių dėl supaprastinto supratimo apie kalbos veiklą, reprezentuoja teorijos, teigiančios, jog egzistuoja universalijos, intencio- nalūs objektai, objektyvios vertybės ir pan. Šių teorijų klaida glūdi kalbinėje iliuzijoje, jog visi prasmingi terminai yra vardai — minėtos esybės tuomet laikomos tų vardų nešėjomis; panašiai žodžių „galvojimas”, „mintis” išskyrimas į bendrą gramatinę klasę su tokiais žodžiais, kaip „rašymas”, „kalbėjimas”, žyminčiais fizinę veiklą, verčia mus ieškoti kažkokios skirtingos nei ši, bet analogiškos jai veiklos, atitinkančios žodį „galvojimas”, „mintis” ir pan.
Ankstyvasis L. Vitgenšteinas kasdienėje kalboje stengėsi įžvelgti užmaskuotą, realią loginę formą, struktūrą, pripažindamas, ,,Tyrinėjimų” terminologija tariant, vienintelį „kalbinį žaidimą” tarp kalbos ir pasaulio, o beprasmybių priežastį matė nutolime nuo šio loginio kalbos karkaso. „Tyrinėjimuose” pripažįstama begalinė „kalbinių žaidimų” įvairovė, ir būtent mėginimai aptikti bendra šiuose kalbiniuose žaidimuose, nutolstant nuo kasdienio terminų vartojimo, atveda į intelekto konvulsijas, į kalbos patologiją filosofinių problemų forma. Pagal vėlyvąjį L. Vitgenšteiną, filosofas neprivalo ieškoti kažko esmingo ir užslėpto kasdienės kalbos išraiškose: visa, kas reikalinga jo problemoms išspręsti, guli prieš jo akis. Detaliai, nuodugniai aprašęs kalbos išraiškų vartojimo faktus, jis palieka visa, kaip yra. „Tyrinėjimuose” L. Vitgenšteinas, būdamas ištikimas vienai svarbiausių „Traktato” tezių, skelbusių, kad filosofija yra veikla, o ne doktrina, vengė kokių nors bendresnių teiginių apie filosofijos pašaukimą. Ir ne todėl, kad tatai panėšėtų į mėginimą išreikšti neišreiškiamą, bet todėl, kad, kaip teigiama „Tyrinėjimuose”, filosofijos turi būti mokoma, atliekant kalbėjimo būdų, gimdančių painiavą, operacijas — nuo vieno prie kito, parodant, kas juose klaidina ir kaip mes, jų apakinti, patenkame j filosofinius spąstus; ne teoretizuojant, bet kruopščiai, sąžiningai atliekant užterštų namų valymą. Tol, kol mes išvystame pasaulį vėl tokį, koks jis yra, o ne filosofų „Suproblemintą”.
B. Raselas, vienas pirmųjų pripažinęs „Traktatą” kaip filosofinio genijaus šedevrą (interpretuodamas jį kaip savo paties — loginio ato-mizmo — doktrinos kulminacinį tašką), apie vėlyvąjį L. Vitgenšteiną atsiliepė kaip apie jam „visiškai nesuprantamą”. B. Raselui buvo nepriimtina mintis, kad kalbos pasaulis gali būti taip atplėštas nuo faktų pasaulio, suteikiant kalbai tokią laisvę, kokios ji iki tol neturėjo. Jis galvojo, kad toks požiūris daro filosofinę veiklą trivialia („geriausiu atveju nežymia parama leksikografams ir blogiausiu — tuščia pramoga prie arbatos puodelio”). Šitoks negatyvus „Tyrinėjimų” įvertinimas suprantamas: pozicija, kurią juose užėmė L. Vitgenšteinas, niekaip nesiderina su paties B. Raselo filosofine-logine kalbos koncepcija.
„Traktato” laikotarpio ir ypač vėlyvojo L. Vitgenšteino filosofinės pažiūros sulaukė plačios ir išsamios kritikos tiek marksistinėje tarybinėje, tiek ir užsieninėje filosofinėje literatūroje. Pripažįstant didžiulę filosofinės-loginės kalbos analizės svarbą (taip giliai akcentuojamą ir argumentuojamą visoje L. Vitgenšteino kūryboje), sprendžiant ne tik daugelį praktinių kalbos modeliavimo (pvz., kalbos išraiškų prasmingumo kriterijų nustatymo) problemų, bet ir pagrindinį filosofijos klausimą apie ryšį tarp sąmonės, kalbos ir objektyvios tikrovės, marksistinės gnoseologijos požiūriu aiškiai klaidinga jau pagrindinė „Traktato” doktrina apie loginės ženklo formos tapatumą, izomorfiškumą pasaulio struktūrai. L. Vitgenšteinas realybėje projektuoja suabsoliutintą loginę schemą ir pateikia idealistiškai iškreiptą („apverstą”) pasaulio atspindžio supratimą. Marksistinės dialektikos požiūriu, pasaulis nėra sudarytas iš kažkokių absoliučiai paprastų, nepriklausančių vienas nuo kito „faktų-atomų”; kalba ir jos ženklai gali realizuoti informacijos perdavimo apie pasaulį funkciją ne todėl, kad jie yra tokios pasaulio struktūros analogai, bet savo prasmės, atspindinčios individo visuomeninę patirtį ir turinčios nenutrūkstamą neverbalinį-verbalinį pobūdį, dėka.
Deramai įvertinant „Tyrinėjimuose” išdėstytos kontekstinės-funkcionalinės kalbos koncepcijos privalumus (požiūrį į kalbos funkcionavimą, kaip į sudėtinę individo socialinės veiklos dalį; priartėjimą prie natūralaus, dinaminio, „pilnakraujo” kalbos funkcionavimo proceso) ir pažymint jos neabejotiną indėlį į loginę kalbos analizę, negalima nepastebėti, jog metafizinį „Traktato” logomorfizmą „Tyrinėjimuose” pakeičia kitas ne mažiau ydingas kraštutinumas — nepažabojamo, nepaklūstančio sisteminimui, apibendrinimui kalbinių išraiškų polimorfizmo absoliutinimas. Gnoseologinėje plotmėje lingvistinis fetišizmas gimdo atvirą filosofinį nihilizmą, filosofijos apskritai atmetimą, iš principo svetimą filosofijos, kaip vieningos pasaulėžiūros, supratimui.
Iš knygos:
Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija.
Staipsnio autorius:
R. PAVILIONIS
