Lietuvos sunkiųjų veislės arklių genofondo išsaugojimas – pagrindinis Suvalkijos ūkininko rūpestis

“Daug kam sakau, kad ant arklio esu gimęs. Nuo vaikystės teko prižiūrėti tėvų ūkyje augintus arklius. Pripratau prie arklių ir dabar be jų negalėčiau gyventi”, – sako Marijampolės savivaldybėje, Kūlokų kaime, jau šešiolika metų ūkininkaujantis Juozas Bekampis. Nuo pat ūkininkavimo pradžios jis augina Lietuvos sunkiųjų veislės arklius. Ūkininko J.Bekampio augintiniai, pelnę aukščiausius apdovanojimus ne tik “AgroBalt”, bet ir įvairiose galvijų veislininkystės parodose, yra Lietuvos sunkiųjų arklių veislės genofondas. Prieš ketverius metus įregistruotas J.Bekampio Lietuvos sunkiųjų veislės arklių veislynas. Marijampolietis yra vienintelis ūkininkas Lietuvoje , užsiimantis šios veislės arklių veislininkyste. Dar vieną Lietuvos sunkiųjų veislyną yra įregistravusi žemės ūkio bendrovė “Krakės”.

Sėkmingas sandėris su čigonais

Nemažai kumelių ir eržilų ūkininkas J.Bekampis nusipirko iš bankrutuojančio Marijampolės žirgyno. Pamažu pats pradėjo veislinį darbą. Gana įdomi Lietuvos sunkiųjų veislės žirgo Ženklas, prieš porą metų “AgroBalt” parodoje laimėjusio aukso medalį, istorija. Kaip pamena ponas Juozas, šį žirgą iš bankrutuojančio Marijampolės žirgyno buvo nusipirkę čigonai ir ketino parduoti mėsai. “Man jį savotiškai pavyko išsipirkti – vietoj jo čigonams davėm du arklius. Šis žirgas yra labai puikios veislės, jo tėvas dar senais sovietiniais metais Maskvoje du kartus tapo tuometinių parodų čempionu”, – prisiminė įspūdingo žirgo istoriją jo šeimininkas. J.Bekampio veislynas garsėja ir ištvermingiausia Lietuvos kumele Žemyna, kuri Krakėse vykusiose varžybose traukė didžiausią svorį – 7,5 tonos (1,6 km atstumu). “Auginti arklius yra daug sudėtingiau negu bet kokius kitus galvijus. Kumelaitė kergiama trejų metų, o kumeliuko sulauki tik po ketverių metų. Tad praeina gana ilgas laiko tarpas, kol pamatai savo darbo rezultatus. Be to, šis verslas reikalauja nemažai investicijų”, – VL pasakojo Lietuvos sunkiųjų veislės arklių augintojų asociacijos prezidentas ūkininkas J.Bekampis. Kam naudojami šie arkliai, kokia jų perspektyva? Pasak J.Bekampio, Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai, atsidarius sienoms į Europą, buvo masiškai vežami į Italiją, Prancūziją ir kitas šalis mėsai. Ir taip maždaug prieš šešerius metus Lietuvos sunkiųjų veislei buvo iškilusi reali išnykimo grėsmė. Lietuvos sunkiųjų veislės arklių augintojų asociacijos skaičiavimais, Lietuvoje tuo metu tebuvo likę 127 arkliai. Stambiausi eržilai sveria apie 1 toną, o kumelės – apie 800-900 kg. Tuo tarpu, pavyzdžiui, sportinis arklys tesveria apie 400-450 kg. Todėl natūralu, kad kaip mėsiniai galvijai Lietuvos sunkieji dėl savo stambumo turėjo ir tebeturi didžiulę paklausą pasaulio rinkoje ir nukonkuruoja smulkesnių veislių arklius. Per metus iš Lietuvos būdavo išvežama iki 30 tūkst. arklių.

Valstybės išmokos sustabdė masinį arklių vežimą iš Lietuvos

“Europos Sąjungos direktyvose numatyta: jeigu tam tikros veislės individų lieka mažiau kaip 300, vadinasi, tokia veislė traktuojama kaip išnykusi”, – sako Suvalkijos ūkininkas J.Bekampis, kurio veislyne puoselėjamas Lietuvos sunkiųjų veislės arklių genofondas. Šiuo metu Lietuvoje jau yra per 600 Lietuvos sunkiųjų veislės arklių. Valstybei susirūpinus šių arklių išlikimu, augintojams buvo pradėtos mokėti veislininkystės išmokos. Dabar kaimo žmonės sunkiųjų veislės arklius ne tik augina, bet ir veisia, nes auginti kumeliuką pasidarė naudinga. Pusantrų metų veislinis arklys kainuoja apie 3-4 tūkst. litų. Žmogus, perkantis veislinį 18 mėnesių ark­lį, gauna 1600 litų valstybės išmoką. Jeigu arklys yra 12 mėnesių – išmoka siekia 1200 litų. Be to, tam tikras išmokas ūkininkas už veislinį arklį gauna jį augindamas, veisdamas. Pavyzdžiui, pernai už Lietuvos sunkiųjų veislės kumelę, kuri įtraukta į veisimo planą ir jau yra atvedusi du kumeliukus, buvo numatyta 600 litų valstybės išmoka. Už gimusį kumeliuką mokama 100 litų. Be to, per Nacionalinę mokėjimo agentūrą pagal retų veislių programą taip pat yra skiriamos išmokos iš ES fondų. Lietuvoje prie retų veislių priskiriamos dvi arklių veislės – stambieji žemaitukai ir Lietuvos sunkieji. Už Lietuvos sunkiuosius numatyta išmoka siekia 614 litų. Taigi už vieną veislinę kumelę ūkininkas per metus gauna ne mažiau kaip 1200 litų išmokų.

Arkliena vartojama tik šviežia

Paskutinio žemės ūkio surašymo duomenimis, iš viso Lietuvoje yra 63 tūkst. įvairių veislių arklių, iš jų 2,5 tūkst. – sportiniai žirgai, žemaitukų ir stambiųjų žemaitukų yra maždaug po 200, Lietuvos sunkiųjų – apie 600. Akivaizdu, kad Lietuvoje dar gana daug auginama neveislinių arklių. Tačiau kasmet veislinių arklių paklausa didėja, nes žmonės ima suprasti, kad tikrai apsimoka laikyti veislinį arklį, kuris ne tik nudirbs visus ūkio darbus, bet ir kasmet duos po 1200 litų išmokų. “Nemažai žmonių perka po vieną ar du veislinius arklius savo ūkiui. Apsimoka veislinius arklius auginti ir mėsai. Tos šalys, kurios yra turtingos, kuriose priimta arklieną valgyti, labai noriai perka veislinius arklius. Dėl tam tikrų skerdienos savybių arklienos negalima užšaldyti – atšildžius ji pasidaro juoda kaip kava. Tad arkliena vertinama ir dėl to, jog visada vartojama šviežia, tik atvėsinta”, – sako J.Bekampis.

Lietuviškas žirgas nusipelnė pagarbos

Arklininkystė – specifinė sritis. Arkliai reikalauja gana daug rankų darbo, priežiūros. Lietuvoje daugiausia laikomos smulkios veislinių arklių bandos. J.Bekampio Lietuvos sunkiųjų veislės banda – viena didžiausių Lietuvoje – 67 arkliai. Ūkininkas dar laiko keletą sportinių ir turizmui skirtų žirgų. Kūlokų kaime esantį veislyną puikiai žino ne tik Lietuvos arklių augintojai, bet ir iš užsienio atvykstantys pirkėjai. Turizmo sodybų šeimininkams ūkininkas ateityje tikisi pasiūlyti specialių turizmui išvestų veislių margų žirgų. Ūkininkas prisipažįsta, jog auginti arklius mėsai, nors užsienio rinkoje tokios produkcijos paklausa yra gana didelė, jis nenorėtų. “Būtų gaila, nes man ark­lys pirmiausia yra draugas. Juk žmogaus ir arklio gyvenimai labai panašūs”, – sako ūkininkas, apgailestaujantis, kad sovietmečiu buvo iškreiptas lietuvio požiūris į arklį. Iki šiol nepavyksta šiam nuo amžių buvusiam ištikimam žmogaus draugui ir pagalbininkui susigrąžinti pelnytos senosios pagarbos. “Šiandien dar neretai arkliu pavadinamas žmogus, kurį norima pažeminti, įžeisti. Iš tikrųjų taip neturėtų būti. Juk žirgas ne be reikalo puošia ir mūsų Vytį”, – sako tikras arklininkystės entuziastas ir žinovas ūkininkas J.Bekampis.