Lietuvių spaudos draudimas. Knygnešiai

Lietuvių, kaip ir kitų tautų, spaudos raidą daugiausia lėmė socialinės ir politinės sąlygos, bendrasis krašto kultūros lygis. Formuojantis lietuvių nacijai, nacionalinė spauda darėsi vis svarbesnė idėjinio bendravimo priemonė ir idėjinės diferenciacijos, kylančios iš nacijos klasinio susiskaldymo, išraiška.

Caro valdžia imperijoje siekė kontroliuoti visą spaudą visomis kalbomis. Dalinį lietuvių spaudos draudimą ėmė vykdyti Vilniaus ir Varšuvos administracija.

M.Muravjovas įvedė kirilicą. ,,Michailas Nikolajevičius [Muravjovas] pirmasis pabandė pritaikyti rusišką raidyną lietuviškai knygai,- vėliau rašė I.Kornilovas,- ir liepė išspausdinti elementorių bei išsiuntinėti jį į Kauno ir Vilniaus gubernijas.” Anot I.Kornilovo, M.Muravjovas ,,visiškai nedraudė spausdinti lietuviškų – lenkiškų knygų”, t.y. lietuviškų knygų lotynišku raidynu. Jau vien 1864.VI.5 Muravjovo įsakymas rodo, kad apie lietuviškų elementorių, spausdintų skirtingais raidynais, laisvą konkurenciją negalėjo būti nė kalbos. Pradėtasis spaudos draudimas buvo tolydžio stiprinamas.

Iš pradžių tradicinio raidyno pakeitimo kirilica idėja nesukėlė lietuvių inteligentų pasipriešinimo, bet, keliems mėnesiams praėjus, jau matome ryškų jų nepasitenkinimą šia caro valdžios priemone.

M.Valančius, matyt, iš tikrųjų pamatė ir viešai buvo pareiškęs, kad tradicinio raidyno uždraudimas tomis priemonėmis, kurias ėmė taikyti caro administracija, liaudies buvo sutiktas priešiškai. M.Valančius buvo visiškai teisus, kad kirilica liko nepritaikyta lietuvių kalbos fonetinėms ypatybėms. M.Valančiaus nepasitenkinimas valdiniais leidiniais turėjo dar ir kitą – religinį – turinį. Jis, būdamas katalikų vyskupas, bendravo su caro valdžia ir iš esmės skelbė, kad ,,kiekviena valdžia iš dievo” ir nekeistina be dievo valios.

Vis dėlto viešpataujanti caro Rusijoje buvo provoslavų bažnyčia. Carizmo apologetai ėmė įrodinėti, ypač nuo 1863m. sukilimo, kad Šiaurės vakarų krašte, Lietuvoje, pirmučiausia paplito provoslavų religija, o tik vėliau Lietuva buvusi neteisėtai sukatalikinta. Šie teiginiai buvo lyg teorinis pagrindas caro vyriausybės politikai, siekimui grąžinti kraštą į ,,teisėtąją religiją”. Pasipriešinimą lietuvių spaudos draudimui caro administracijos pareigūnai, kaip jiems tai buvo būdinga, laikė ,,lenkų intriga”, t.y. veiksmais tų jėgų, kurios dalyvavo 1863m. sukilime.

K. Kaufmano vadovaujamos administracijos pareigūnai skubėjo lietuvių spaudos draudimą įforminti ir raštiškais patvarkymais. 1865.VIII.10 I.Kornilovas rašė: ,,Dabar, manau, atėjo laikas ne tik visiškai ir formaliai uždrausti toliau leisti žemaitiškas ir latviškas knygas lenkiškais – lotyniškais spaudmenimis, bet ir sunaikinti spaustuvėse bei knygynuose esančias šių knygų atsargas”.

Priešinimąsi caro valdžios priemonėms likviduoti nacionalinę spaudą rodo nelegaliosios spaudos susikūrimas, jos gausėjimas ir paplitimas tarp gyventojų. Pasipriešinimo jėgai, jo radikalumui didelę reikšmę turėjo nelegaliosios spaudos klasinė – idėjinė kryptis, lietuvių liaudies įsitraukimas į bendrąjį visų Rusijos imperijos tautų išsivadavimo judėjimą.

Spaudos draudimas smarkiai pakenkė lietuvių švietimui bei kultūrai, tačiau nė trumpam laikui neįstengė nutraukti knygų leidimo.

Žinoma, ne visos knygos, spausdinamos užsienyje, buvo skiriamos Lietuvos daliai, buvusiai Rusijos imperijoje. Spaudą gotišku raidynu daugiausia skaitė Mažosios Lietuvos lietuviai, tačiau ji pasklisdavo ir tarp Rusijos imperijoje gyvenančių lietuvių. V.Biržiška apskaičiavo, kad netoli pusės visų leidinių Mažojoje Lietuvoje buvo spausdinama gabenti į Rusijos imperiją.

Augant spaudai, keitėsi ir jos struktūra. Pirmaisiais dviem dešimtmečiais vyravo religinė literatūra, o pasaulietinė buvo gana negausi. Nuo 9-ojo dešimtmečio pastarosios lyginamasis kiekis smarkiai ėmė kilti, ypač pagausėjo mokslo populiarizacijos ir politinės literatūros.

Pirmaisiais dviem draudimo dešimtmečiais spaudoje atsispindėjo vyraujantis konservatyviosios konfesinės inteligentijos vaidmuo, o nuo 9-ojo dešimtmečio aktyviausia ir reikšmingiausia tampa liberalinė pasaulietinė inteligentija. Iš esmės jos rankose jau buvo pirmasis nelegalusis laikraštis ,,Aušra” (1883-1886), o dar ryškiau nuo klerikalų atsiribota laikraščiuose ,,Varpas” (1889-1905), ,,Ūkininkas” (1890-1905). Gana gausi jaunoji lietuvių konfesinė inteligentija, atstovavusi konservatyviajai klerikalinei buržuazinei krypčiai, telkėsi apie laikraščius ,,Žemaičių ir Lietuvos apžvalga” (1890-1896), ,,Tėvynės sargas” (1896-1904).

Kovoje prieš lietuvių spaudos draudimą iškilo knygnešiai, t.y. šios spaudos gabentojai ir platintojai. Vaclovas Biržiška, pasirėmęs po I pasaulinio karo išlikusiomis Kauno gubernatoriaus kanceliarijos bylomis, rašo, kad knygnešiai su nelegaliąja literatūra imti gaudyti nuo 1868m. Jis mini, kad tais metais pas Joną Stakauskį Kretingos vls., Telšių aps., policija rado kontrafakcinio leidinio ,,Kalwaria” 10egz. ir dar 27egz. kitų knygelių. 1869m. Kauno gubernijoje policininkai ir žandarai knygelių atėmė iš 34 asmenų.

Iš tikrųjų ši spauda Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijas pasiekė dar 1865m., kai imta spausdinti kontrafakcines knygas Mažojoje Lietuvoje.

Daugiau nelegaliosios spaudos imta sulaikyti ir dėl sustiprėjusios policinės priežiūros. 1868.XI Vilniaus generalgubernatorius iš Raseinių vienuolynan uždaryto kunigo Mykolo Miežinio gavo žinių, kad tarp Kauno gyventojų gausiai paplito ,,kenksmingo turinio” brošiūros, kurias dideliu kiekiu iš Prūsijos gabena ,,kontrabandininkai”. Šios spaudos organizavimu reikią įtarti M.Valančių.

Iš tikrųjų M.Valančius, priešindamasis lietuvių spaudos persekiojimui, Tilžėje organizavo anticarinių, ypač nukreiptų prieš pravoslavų bažnyčios hegemoniją, raštu leidimą.

Įkliuvusiųjų su lietuviška spauda buvo daug. Vien tik Vilniaus ir Kauno gubernijose knygnešiams ir lietuviškos spaudos laikytojams 1890-1896m. buvo sudarytos 599 bylos, 1903-1904m. -152 bylos. Įkliuvusieji už lietuvišką ,,antivyriausybinę” spaudą buvo baudžiami caro paliepimu, teisingumo ministrui pristačius. Stambesnieji knygnešiai paprastai buvo baudžiami kalėjimu nuo vienerių metų ir ištrėmimu iš vakarinių gubernijų ir Lenkijos Karalystės ligi trejų metų.

Ne visi knygnešiai pasižymėjo plačios apimties veikla. Pasienio gyventojai gaudavo legitimacinius pažymėjimus sienai pereiti, grįždami namo po drabužiais ar vežimuose įrengtose slėptuvėse jie parsiveždavo nelegalios spaudos sau, savo giminėms, kaimynams.

Nešdami daugiau spaudos, knygnešiai sieną įveikdavo slaptai. Ryšuliams su spauda pernešti jie paprastai samdydavosi pagalbininkus, neretai paprastus kontrabandininkus. Šie, ryšulius pernešę į Rusijos imperijos pusę, juos paslėpdavo miške, duobėse ar valstiečių ūkiniuose pastatuose. Paskui knygnešys, padedamas vietos valstiečių, krovinį išsigabendavo iš pasienio zonos.

Iš didžiųjų knygnešių garsiausias buvo Jurgis Bielinis (1846-1918), pradėjęs skleisti spaudą 1873m. ir nenustojęs ligi jos draudimo panaikinimo. Kai kurių kitų knygnešių plačią veiklą rodo jiems įkliuvus paimtos spaudos kiekis. 1894m. prie Raseinių sulaikytoje siuntoje, kurią gabeno Antanas Bružas, Kazimieras Ūdra ir Jurgis Bielinis, vien ,,antivyriausybinių” leidinių buvo daugiau kaip 4000. 1895m. J.Bielinio brolis Andrius buvo sulaikytas su 1709egz. tokių leidinių.

Įkliuvusieji už lietuvišką spaudą daugiausia buvo beturčiai. Antai iš Vilniaus generalgubernatoriaus 1898m. tokių baustųjų žemės ūkiu vertėsi vos trečdalis, o beveik visi kiti buvo žemės ūkio darbininkai, padienininkai ir juodadarbiai. Ypač daug varguomenės buvo tarp spaudos gabentojų bei platintojų.

Ligi 9-ojo dešimtmečio nelegaliąją spaudą platinant (kaip ir ją leidžiant), svarbų vaidmenį vaidino konfesinė inteligentija (M.Valančius, M.Sederavičius, S.Gimžauskas, A.Vytaras ir kt.). Nuo 9-ojo dešimtmečio prasilavinę valstiečiai, pagausėjusių pasauliečių inteligentų padedami, ėmė kurti slaptas kultūrines draugijas, kurioms daugiausia rūpėjo skleisti šviečiamąją ir visuomeninę politinę literatūrą.

Literatūra:
V.Merkys “Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu”