Laisvės kryžkelės (X). Dezinformacijos gyvybingumas
Daugiau nei 40 metų sovietų valdžia skleidė dezinformaciją apie laisvės kovas Lietuvoje pokario metais. Ši dezinformacija net ir šiais laikais daro įtaką visuomenės sąmonei.
Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis
Sąmoninga šmeižto bei melo kampanija Lietuvoje prasidėjo iškart po to, kai 1944 m. sovietų kariuomenė reokupavo kraštą. Nors tam tikros propagandos būta ir ankstesniais metais, ypač siekiant apjuodinti Birželio sukilimą ir taip auklėjant vadinamosios 16-osios sovietinės lietuviškosios divizijos kontingentą bei atitinkamai nuteikiant į Sovietų Sąjungos gilumą pasitraukusius lietuvius.
Vis dėlto tų pirmųjų šmeižto proveržių negalima vadinti kažkokia kryptinga Komunistų partijos bei sovietinių spec. tarnybų koordinuojama veikla. Tačiau žlugus nacių Vokietijai pasikeitė ir dezinformatorių veiklos pobūdis bei metodai.
Pirmiausia, aišku, sovietams buvo svarbiausia Vakarų sąjungininkų akyse paneigti Baltijos valstybių okupacijos faktą. Juolab kad Stalinas puoselėjo ir vėliau įgyvendino visos Europos persidalijimo planus. Baltijos valstybių inkorporavimo į SSRS istorija Vakarų pasauliui turėjo būti pavaizduota kaip mūsų šalių visuomenių savanoriško apsisprendimo aktas. Tuo buvo ilgai žaidžiama ir tebežaidžiama iki šiol.
Tačiau mus šiuo atveju labiau domina pokaris. Lietuvoje pokario partizanai bei didžioji dalis visuomenės tuo metu daugmaž objektyvią informaciją galėjo gauti nebent iš užsienio radijo stočių. Kaip teigia istorikas Romualdas Bogušauskas, jau pirmaisiais pokario metais NKVD stengėsi atiminėti iš Lietuvos gyventojų radijo aparatus ir jau veikė galingi radijo bangų trukdytuvai. Tačiau tai buvo tik pradžia.
Pirmiausia sovietai suaktyvino agitaciją ir propagandą Vakarų Vokietijoje tarp ten atsidūrusių pabėgėlių. Jie buvo raginami grįžti į Lietuvą. Lietuviškas laidas pabėgėliams organizavo vadinamasis Repatriacijos skyrius prie Lietuvos SSR ministrų tarybos bei respublikinis Radijo komitetas, gavus atitinkamų Maskvos struktūrų leidimą. Kiekviena laida prasidėdavo melodija „Lietuviais mes esame gimę…“. Kaip žinome, ši melodiją ilgą laiką buvo Kauno radijo stoties šaukiniu. Skambant šiai melodijai būdavo pranešama: „Klausykitės tėvynės balso iš Vilniaus“. Toliau diktorius skelbdavo trumpą laidos turinį. Po kiekvienos kalbos ar ilgesnio diktoriaus teksto buvo muzikinis intarpas – paprastai tai buvo geriausių lietuvių kompozitorių muzika ar liaudies dainos, kurias atlikdavo žinomi dainininkai, instrumentalistai, chorai ar liaudies ansambliai. O laidos pabaigoje būtinai buvo grojamas Lietuvos SSR himnas. Kiekvienoje laidoje visada kalbėdavo koks nors partinis vadovas, mokslininkas ar rašytojas, vėliau kalbėdavo repatriantai, kurie pasakodavo apie savo įspūdžius iš neva klestinčio gyvenimo Tėvynėje. Buvo kalbama apie lietuvių liaudies pasiekimus pokario metais, socializmo statybų laimėjimus ir t.t.
Tačiau šios propagandinės priemonės daugiau buvo skirtos išorės klausytojams ir laidose niekas, žinoma, nešnekėdavo apie pasipriešinimą okupantams krašte. Kita vertus, šios propagandos poveikis ir užsienio lietuviams, matyt, buvo menkas. Štai kaip rašo minėtas istorikas R. Bogušauskas: „Visiškai slaptame 1947 m. gruodžio mėn. pranešime apie perkeltųjų asmenų padėtį, rašytame SSRS ministrų tarybos įgaliotinio pavaduotojui SSRS piliečių repatriacijos reikalams, pripažįstama, kad Vokietijos vakarinėse zonose Vilniaus laidų niekas negirdi. „Volgos“ radijo laidoms nebuvo nustatytas pastovus laikas, kad ir kokia kalba būtų buvusi laida. Rašte nurodoma, kad radijo laidų turinys labai primityvus, skaitomi daugiausia Brandenburgo stovyklos repatriantų laiškai ir atsišaukimai, raginantys sekti jų pavyzdžiu ir grįžti į Tėvynę. Mažai kalbama apie perkeltus asmenis jaudinančius dalykus, gyvenimą ir darbą Tėvynėje. Nekokybiškas radijo laidų apipavidalinimas. Netgi lietuvių kalba įrašyti skelbimai buvo skaitomi su didelėmis kalbos klaidomis. Po tokio laidų apibūdinimo buvo siūloma nustatyti tvirtą radijo laidų grafiką, transliuoti laidas kartą per savaitę 30 minučių. Berlyne transliuojamos laidos turėjo būti rengiamos ir įrašytos Lietuvoje“.
Be minėtų radijo laidų, užsienio radijo trukdymų bei propagandos sovietinėje spaudoje, bolševikų valdžia ilgą laiką nieko naujo nesugalvojo. Tik 6-ajame dešimtmetyje buvo nutarta daugiau dėmesio skirti ideologinėms priemonėms. LKP CK biuras 1959 m. lapkričio 5 d. priėmė nutarimą „Kontrpropagandos klausimu“. Jame sakoma: „atsižvelgiant į tai, kad pastaruoju metu neslopinamos „Amerikos balso“ laidos, tikslinga suaktyvinti kontrpropagandą prieš užsienio vedamą ideologinę kovą…“ Ideologinių institucijų vadovai – Antanas Barkauskas iš LKP CK, Boleslovas Baranauskas iš Lietuvos SSR Mokslų akademijos redakcijos archyviniams dokumentams skelbti, Feliksas Bieliauskas iš LKP Vilniaus m. komiteto, Jonas Januitis iš Lietuvos SSR radijo komiteto, Vasilijus Meščiarekovas iš laikraščio „Sovietskaja Litva”, Alfonsas Randakevičius iš KGB ir kt. – buvo įpareigoti parengti priemonių planą kontrpropagandai sustiprinti. LKP CK reikalavo, kad užsienio radijo laidų lietuvių kalba medžiaga būtų kruopščiai analizuojama ir operatyviai panaudojama kontrpropagandai per radiją ir televiziją. Vadovaujantis Sovietų Sąjungos kompartijos CK sekretoriato 1963 m. rugsėjo 28 d. nutarimu, LKP CK ideologiniame skyriuje sukurtas Užsienio politinės propagandos sektorius, kuriame dirbo vedėjas ir du instruktoriai. LKP CK rekomendavus, Komunistų partijos miestų ir rajonų komitetuose, įmonių ir įstaigų partinių komitetų ideologinio darbo komisijose buvo sukurtos vadinamosios buržuazinės ideologijos prasiskverbimo tyrinėjimo ir kontrpropagandos organizavimo grupės. Numatyta kartą per ketvirtį rengti ideologinių darbuotojų informacinius pasitarimus apie neva reakcinius užsienio spaudos ir radijo pasisakymus. Atskirais svarbesniais klausimais operatyviai buvo informuojamos vietinės partinės organizacijos, siekiant panaudoti šią medžiagą žodinėje propagandoje bei spaudoje.
Tačiau dar prieš minėtą 1959 m. nutarimą buvo sudaryta speciali redakcija, kurios pagrindinis tikslas – kompromituoti laisvės kovas. Apie tai pasakoja istorikė, LGGRT centro vadovė Dalia Kuodytė:
Pradėti reikia nuo priešistorės. Visų pirma, nieko naujo, kad buvo skleidžiama propaganda apie pokario partizanus. Bet apie 1960 m. susiklostė tokia situacija, kai buvo nutarta tai daryti profesionaliai. Noriu priminti, kad iki 1960 m. buvo parašyta masė straipsnių periodinėje respublikinėje spaudoje, juodinančių pokario kovotojus. Vien tik 1959 m. buvo publikuota virš 400 straipsnių – daugiau nei vienas per dieną. Vyko masinis smegenų plovimas. Bet, kaip minėjau, buvo nuspręsta, kad tai reikia daryti profesionaliai, todėl buvo sudaryta speciali redakcija dokumentams, tiksliau pseudo dokumentams publikuoti, komentarams rengti ir panašiai. Redakcija, vadovaujama Baranausko, veikė prie Partijos istorijos instituto. I tą redakciją įėjo KGB darbuotojai, kurie atrinkinėjo medžiagą ir Partijos istorijos instituto darbuotojai, kurie tą medžiagą apdorodavo ir pateikdavo. Tos redakcijos darbai tai dokumentų rinkinys “Faktai kaltina”, įvairios brošiūros, kaip kad “Kraują sugėrė Dzūkijos smėlis” ir kiti panašūs leidiniai. Buržuazinių nacionalistų tema tos literatūros buvo išleista nemažai. Įdomiausias buvo tų duomenų pateikimas – buvo imama dalis tikrų faktų, kurie buvo įvelkami į tam tikrą propagandinį rūbą. Nes, pavyzdžiui, Kęstučio Girniaus monografija praktiškai remiasi faktais, paimtais iš šių leidinių, numetant visą tą propagandinę skraistę. Ir, įėjus į KGB archyvus, paaiškėjo, kad iš tiesų tie duomenys yra pakankamai autentiški.
Ta redakcija buvo sudaryta specialiai kaip tik tuo metu, kai prasidėjo politinių, kalinių, tremtinių, buvusių partizanų grįžimas į Lietuvą. Grįžtant jiems, prasidėjo ir jų kalbėjimas apie tai, kaip viskas buvo iš tiesų. Juk neveltui Sniečkus dar 1957 m. pasirašė įsaką, kad neįleisti į Lietuvą pačių “pavojingiausių”, atlikusių bausmę partizanų. Juk pavojingiausia buvo tai, kad bus pradėta kalbėti – bus pradėta aiškintis, kodėl ištuštėjo Lietuvos kaimai, kur dingo visa vyrų karta… Tai būtent tam ir reikėjo šių mitų apie pilietinį karą, nacių pakalikus, buržuazinius nacionalistus ir pan.
Įdomiausia yra tai, kad praėjus 15-ai metų po nepriklausomybės, pasirodo, kad ta propaganda buvo pakankamai veiksminga – tie mitai, net su kai kurių mūsų istorikų pagalba, ir toliau sėkmingai gyvena bei veikia. Pavyzdžiui, mitas apie tai, kad Sniečkus buvo vos ne didysis rezistentas. Pasirodo ne partizanams, o jam turime būti dėkingi už dabartinę Lietuvos demografinę situaciją…
Kiek iš viso Jūsų minėta redakcija padarė darbų, parašė straipsnių? Gal yra tikslesni paskaičiavimai ?
Kaip ir minėjau, tų straipsnių buvo labai daug. Apie 1960 m. prasidėjo totali propaganda ir tai tęsėsi iki 1990 m. Vien prisiminkime tas didžiąsias propagandines paklodes “Tiesoje”, “Gimtajame krašte” net 1989 m. Ir ši propaganda, mano supratimu, labai sėkmingai gyvuoja iki šiol.”
Trumpai apie D.Kuodytės minėtą sovietinės propagandos „organą“: 1958 m. spalio 8 d., gavęs įsakymą iš LKP CK, tuometinis Lietuvos mokslų akademijos prezidiumas sudarė specialią redakciją archyviniams dokumentams skelbti. Vyriausiuoju redaktoriumi paskiriamas saugumietis Boleslovas Baranauskas, kuriam ir pavesta parengti leidinius, demaskuojančius vadinamuosius buržuazinius nacionalistus. Labiausiai šiai redakcijai talkino KGB, kur ir buvo atrenkamos saugumiečių pažymos, partizanų tardymo protokolai iš pasipriešinimo dalyvių baudžiamųjų bylų, kartais net pačių partizanų dokumentai.
Vien per 1960-1976 metus ši redakcija išleido 15 dokumentų rinkinių, keletą dokumentinių apybraižų, paskelbė daugybę straipsnių periodikoje. Istorikė paminėjo keletą šios kompanijos išleistų brošiūrų. Paskutinis garsesnis šios redakcijos darbas – jau 1989 m. išleistas „Liaudies gynėjų žodis“, kuriame aukštinami stribai bei kiti sovietų valdžios kolaborantai.
Buvo teigta, kad šios propagandos pėdsakai jaučiami iki šiol. Štai žurnalistas Rimvydas Valatka tarsi pritaria šiai minčiai: „Nei NKVD divizijų sudegintų kaimų, nei Raudonosios armijos karių išprievartautų moterų, nei masinio sovietų karo belaisvių perkėlimo iš vokiečių lagerių į GULAG‘ą, nei sovietinės Buchenvaldo istorijos, kuri tęsėsi dar ilgai po karo, nei masinių lenkų karininkų žudynių Katynėje, nei fakto, kad Hitleris ir Stalinas ne vienerius metus iki karo ir beveik dvejus metus per Antrąjį pasaulinį karą veikė kaip sąjungininkai atspindžio daugiau kaip pusės tautos savimonėje nėra“.
O ką per 15 Nepriklausomybės metų padarė Lietuvos leidėjai ar valdžios atstovai, kad pagaliau būtų išsklaidyti tie bolševikų suformuluoti mitai apie pokario Lietuvoje neva vykusią vadinamąją klasių kovą ar net pilietinį karą?
Formaliai žiūrint įvairios pokario pasipriešinimą objektyviai nagrinėjančios tiek mokslinės, tiek ir publicistinės literatūros lyg ir netrūksta. Gal kiek prasčiau čia su grožine literatūra. Tačiau neverta dramatizuoti situacijos ir aukštinti tų B. Baranausko sovietinių propagandistų. Paprasčiausiai visi tie, kuriems tikrai svarbi objektyvi Lietuvos istorija, nesunkiai gali susirasti, ką skaityti ir padaryti atitinkamas išvadas. O tie, kam visa tai nesvarbu, žinoma, ir toliau kliedės apie pilietinį karą ar klasių kovą, nekalbant jau apie tuos, kurie apskritai priešiški Lietuvos Nepriklausomybei, kaip vertybei.
Žinoma, šiek tiek valstybinio požiūrio į savo šalies istoriją trūksta. Pirmiausia toks supratimas turėtų būti nesvetimas istorijos mokytojams, įvairių su jaunimu dirbančių organizacijų atstovams ir pan. O dabar to supratimo neretai pasigendama gal net dėl to, jog daugelis tų žmonių atėjo dar iš sovietmečio su propagandistų suformuotomis nuostatomis ar klišėmis. Nenormalu, kad daugelis jų ir šiandien dirba šį darbą, nėra testuojami. Kita vertus, net ir dabar savo istorijos pažinimui sudaromos nereikalingos kliūtys. Pavyzdžiui, Lietuvos archyvų įstatymas… Dabar Lietuvos istorijos tyrinėtojai beveik nieko negali skelbti iš likusio KGB Ypatingojo archyvo duomenų. Ir čia kalbama ne apie kažkokią propagandą, o apie daugelį kartų patikrintų autentiškų duomenų, turinčių istorinę vertę, skelbimą. KGB archyvai iš esmės tapo vėl uždari, o tai reiškia, kad naujos jaunų istorikų kartos tiesiog nesiims šio laikotarpio tyrimų. Štai iš čia ir kyla savos istorijos nežinojimas, o tas spragas sėkmingai užpildo priešiška propaganda.
Šaltiniai:
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras
Žinių radijas
Bernardinai.lt
