Laisvės kryžkelės (VI). LKB Kronika – išsaugoję viltį

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika – bene šviesiausias nesmurtinio pasipriešinimo puslapis XX a. Lietuvos istorijoje.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis.

„LKB Kronika“ buvo ilgiausiai leistas ir plačiausiai pasklidęs pogrindinis žurnalas, kurį 1972–1989 m. leido Lietuvos kunigai bei disidentai. Joje registruoti ir skelbti Bažnyčios veiklos varžymo, tikinčiųjų persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimo faktai, juos įrodantys dokumentai. Slapčia siunčiama į Vakarus ir susilaukusi plataus atgarsio pasaulio žiniasklaidoje, „LKB Kronika“ griovė sovietų propagandos kuriamą mitą apie komunistinės sistemos humaniškumą ir tariamą Bažnyčios laisvę Sovietų Sąjungoje. Pavergtoje Lietuvoje „LKB Kronika“ drąsino tikinčiuosius, drausmino linkusiuosius kolaboruoti, skatino Bažnyčios vadovybės ištvermę. Nepaisant KGB persekiojimų bei represijų „LKB Kronika“ buvo reguliariai leidžiama, kol atgauta laisvė. Iki Atgimimo išėjo 81 „LKB Kronikos“ numeris (paskutinis pasirodė 1989 m. kovo 19 d.).

Jau nuo 1966 m. visoje Lietuvoje vykdavo slapti įvairių vyskupijų kunigų susirinkimai. Čia ypač aktyvūs buvo Vilkaviškio vyskupijos kunigai. Tuose susirinkimuose būdavo svarstomi Bažnyčios padėties, veiklos perspektyvų, taip pat represijų bei pasipriešinimo klausimai. 1968 m. kilo sumanymas pamėginti informuoti laisvąjį pasaulį apie Bažnyčios persekiojimą. Vėliau prieita išvados, kad labai reikalingas leidinys, kuris atspindėtų katalikų gyvenimo sunkumus. Šią mintį palaikė dauguma šiuose susirinkimuose dalyvavusių kunigų.

Mintį leisti periodinį pogrindžio leidinį 1972 m. įgyvendino vienas tuometinės Vilkaviškio vyskupijos kunigų Sigitas Tamkevičius; jis ir buvo leidinio vyriausiasis redaktorius bei pagrindinis jo leidimo koordinatorius iki pat suėmimo 1983 m.

Norėdamas, kad naujasis leidinys būtų palaimintas Bažnyčios ir galbūt siekdamas moralinio pritarimo, kun. S. Tamkevičius nuvyko pas tremtinį vyskupą Vincentą Sladkevičių. Pastarasis pritarė sumanymui ir pasiūlė leidinį pavadinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“. Po S. Tamkevičiaus suėmimo vyriausiuoju  „Kronikos“ redaktoriumi tapo kunigas Jonas Boruta. Kaip jau minėta, leidinys buvo leidžiamas iki 1989 m., kai, prasidėjus vadinamajai „perestroikai“ ir pasibaigus persekiojimams, jos leidimą nutraukė patys leidėjai.

Leidžiant „Kroniką“ ir apskritai įgyvendinant šią idėją dalyvavo daugelis kunigų. Štai arkivyskupas S. Tamkevičius savo prisiminimuose teigia, jog jam sunku įsivaizduoti „Kronikos“ leidimą, „jei šalia nebūtų buvę vienaminčių kunigų A. Svarinsko, J. Zdebskio, J. Kaunecko, J. Lauriūno, Br. Antanaičio, Pr. Račiūno, K. Žemėno ir kitų, su kuriais, reikalui esant, buvo galima viską aptarti. […] Sunkesniais klausimais važiuodavome tartis su tremtiniais vyskupais, o kitas problemas aptardavome kunigų susitikimuose. Aptariant dažnai net nebūdavo minimas „Kronikos“ vardas. […] Aš dėkoju Dievui už tuos vyskupus, kunigus, seseris vienuoles ir pasauliečius, kurie visą laiką buvo šalia ir į kuriuos buvo galima atsiremti. Jie irgi buvo „Kronikos“ leidėjai“.

Kaip ši idėja buvo įgyvendinama techniškai?

Pirmiausia teko laikytis griežtos konspiracijos ir, nors „Kronikos“ bendradarbių ar platintojų buvo išties nemažai, teko apsiriboti tik būtiniausias ryšiais. Informacija būdavo renkama ir perduodama per pažįstamus ir patikimus žmones, turėjusius tiesioginių ryšių su „Kronikos“ leidėjais. Rankraščiai visada būdavo perspausdinami rašomąja mašinėle, o konspiracijos sumetimais buvo keičiamas mašinėlės šriftas. Perspausdinant mašinėle per kalkę būdavo pagaminama apie 10–12 teksto kopijų. Dėl galimų saugumiečių kratų buvo ypač pavojinga darbo vietoje laikyti rankraščius bei ranka įrašytus redakcinius taisymus. „Kronikos“ archyvą teko nuolat slapstyti ir kartais kilnoti iš vienos vietos į kitą. Panaudoti rankraščiai kuo skubiau buvo sunaikinami. Paprastai „Kronika“ būdavo dauginama kitose vietose, ne ten pat, kur vykdavo redakcinis darbas.

Patys leidėjai yra sakę, kad neįmanoma vienareikšmiškai įvertinti kiekvieno bendradarbio ar padėjėjo indėlį. Buvo nemažai pasiaukojusių žmonių, kurie savo iniciatyva rizikuodavo ir daugindavo „Kroniką“ perspausdindami ją rašomąja mašinėle. Be to, „Kronika“per žmones ėjo iš rankų į rankas. Kaip labiausiai prisidėjusius prie „Kronikos“ leidybos ir platinimo leidėjai nurodo seserį Gerardą – Eleną Šuliauskaitę, Bernadetą Mališkaitę, Nijolė Sadūnaitę, Kazimierą Ambrasą, Birutę Briliūtę, Povilą Buzą ir daugelį kitų.

Lietuvoje „Kronika“ būdavo spausdinama rašomąja mašinėle, o dauginama dažniausiai elektrografiniu arba spiritinio rotaprinto būdu, todėl jos tiražas negalėjo būti didelis (iš pradžių 200–300 egz., vėliau 100–150 egz.). Kaip minėta, buvo nemažai pasiaukojusių žmonių, kurie savarankiškai rašomąja mašinėle perrašydavo naujus „Kronikos“ numerius, padarydavo kelias kopijas, ir taip ją platindavo. Šiandien niekas negali pasakyti, kiek kurio „Kronikos“ numerio Lietuvoje buvo išspausdinta ir išplatinta. Labiausiai „Kronikos“ leidėjams rūpėjo, kuo greičiau perduoti į Vakarus naujai parengtą numerį. Ten „Kronika“ buvo skaitoma per radiją ir, matyt, daugiausia žmonių apie ją sužinojo būtent iš radijo eterio.

Kiek yra žinoma, Vakarus pasiekė visi „Kronikos“ numeriai, nors per saugumiečių kratas kartais būdavo konfiskuojama visa numeriui parengta medžiaga.

Kaip tuomet „Kronikai“ pavykdavo pasiekti laisvąjį pasaulį tokio sekimo sąlygomis? Kaip toliau buvo skleidžiama ši informacija?

Pačioje veiklos ir leidybos pradžioje „Kronika“ būdavo persiunčiama į JAV sąsiuvinėlio forma ar per kalkę atspausdinta ant popieriaus; vėliau ją siųsdavo fotografuotą, o juostelė būdavo išradingai slepiama, pavyzdžiui, dantų pastos tūbelėje ar pudros dėžutėje. „Kronikos“ fotokopija, paprastai paslėpta kokiame suvenyre, būdavo perduodama per atvykusius užsienio turistus. Tai buvo rizikinga tiek perduodančiajam „suvenyrą“, tiek apsiėmusiam jį išvežti asmeniui. Iš juostelės padaryti „Kronikos“ puslapių pozityvai kuo skubiausiai būdavo išsiuntinėjami radijo stotims, užsienyje gyvenantiems lietuviams vyskupams, lietuvių užsienio spaudos tarnyboms ir keturiasdešimčiai užsienyje veikusių lietuvių radijo valandėlių tarnybų. Niujorke esantis Lietuvių informacijos centras parengdavo svarbesnes „Kronikos“ ištraukas anglų kalba ir išsiuntinėdavo jas žinių agentūroms bei redakcijoms.

Neišvengiama tema, kalbant apie bet kokią pogrindžio veiklą, yra saugumiečių represijos. Tačiau štai pačioje „Kronikoje“ pažymima, kad 1972 m. antrasis pusmetis buvo ramesnis negu ankstesni laikai. 1973 m. Religijų reikalų tarybos prie SSRS Ministrų Tarybos įgaliotiniu Lietuvos SSR paskiriamas Kazimieras Tumėnas; jis buvo kiek diplomatiškesnis už buvusį saugumietį Justą Rugienį. Pavyzdžiui, 1974 m. buvo leista Kunigų seminarijoje studijuojančių klierikų skaičių padidinti iki 50. K. Tumėnas pažadėjo Bažnyčios vadovybei padėti išleisti katekizmą ir leisti gaminti devocionalijas, tačiau už tai pareikalavo, kad vyskupai pasmerktų „Kroniką“. Hierarchams atsisakius, buvo mėginama anoniminiais laiškais ir per spaudą įteigti nuomonę, esą „Kronika“ skaldanti katalikų vienybę. Taip pat stengtasi formuoti nuomonę, kad „Kronikos“ informacija nepatikima ir neteisinga. 1977 m. pasirodė neva pogrindinė brošiūra, kuria mėginta skaldyti kunigiją ir pasauliečius, apkaltinta pati „Kronika“, kad ji esanti KGB įrankis. 

Tačiau tais pačiais metais KGB ėmėsi naikinti slaptas religinės literatūros spaustuves. Lapkričio mėn. įvykdytos kratos daugiau kaip 40 asmenų butuose. Buvo suimti Petras Plumpa, Povilas Petronis, Jonas Stašaitis. 1974 m. suimami Virgilijus Jaugelis, Juozas Gražys, Nijolė Sadūnaitė ir Antanas Patriubavičius. Šiems septyniems su „Kronika“ susijusiems žmonėms sudaryta byla. J. Gražys ir N. Sadūnaitė vėliau atskiriami nuo grupės ir teisiami po vieną. „Kronikos“ dauginimas ir skleidimas sovietiniame teisme buvo traktuojamas kaip nusikaltimai valstybei pagal 68 ir 70 baudžiamojo kodekso straipsnius. P. Plumpa nuteisiamas 8 metų griežtojo režimo, P. Petronis – 4 metams griežtojo režimo, V. Jaugelis – 2 metų paprastojo režimo lagerio bausmėmis. J. Stašaitis ir A. Patriubavičius buvo paleisti po teismo. J. Gražys 1975 m. vykusiame teisme buvo nuteistas 3 metams lagerio. N. Sadūnaitė buvo nubausta 3 metų griežto režimo lagerio ir 3 metų tremties bausme.

Ar šios represijos neatbaidė ištikimų „Kronikos“ rėmėjų ir bendradarbių?

Akivaizdu, kad dauguma „Kronikos“ leidėjų buvo tam pasirengę. Suimta bei kitaip represuota ir daugiau su leidiniu susijusių žmonių ir, beje, ne vien Lietuvoje. Jau 1974 m. pabaigoje Maskvoje buvo suimtas rusų disidentas, biologijos daktaras Sergejus Kovaliovas. Jis buvo Andrejaus Sacharovo įkurto Pilietinėms teisėms ginti komiteto narys ir rusų kalba pogrindyje leidžiamos „Einamųjų įvykių kronikos“ redaktorius. S. Kovaliovas kalintas ir paskui teistas Vilniuje 1975 m. gruodžio mėn.; nuteistas 7 metų griežtojo režimo lagerio ir 3 metų tremties bausme. 1976 m. spalio mėn. suimti Vladas Lapienis, Jonas Kastytis Matulionis ir Ona Pranckūnaitė. V. Lapienis nuteistas 2 metų griežtojo režimo, O. Pranckūnaitė – 2 metų paprastojo režimo lagerio bausmėmis, J. Matulionis nuteistas lygtinai. 1980 m. nuteistos Ona Vitkauskaitė ir Genė Navickaitė (atitinkamai 1,5 ir 2 metų lagerio bausmėmis). Povilas Buzas ir Atanazas Janulis taip pat nuteisti panašiomis bausmėmis už „Kronikos“ platinimą (P. Buzas 1,5 metų bendrojo režimo, o A. Janulis – 3 metų griežto režimo lagerio bausmėmis).

Kaip žinia, saugumas persekiojo ne tik įtariamus „Kronikos“ talkininkus, bet taip pat dažnai joje minimus žmogaus teisių gynėjus Antaną Terlecką, Mindaugą Tomonį, Viktorą Petkų. KGB stengdavosi neviešinti „Kronikos“ persekiojimo ir oficialiai inkriminuodavo teisiamiesiems kitus nusikaltimus. Taip buvo nuteisti Gema Jadvyga Stanelytė, Mečislovas Jurevičius ir Vytautas Vaičiūnas. Tačiau saugumiečiai, siekdami pažaboti laisvą žodį, plačiai naudojo ir kitas priemones, ne vien suiminėjo ir teisė su „Kronika“ susijusius žmones.

Pavyzdžiui, saugumas taip pat veikdavo per anuometinę miliciją, valstybinę automobilių inspekciją. Geriausias pavyzdys, kai 1979 m. Varėnos rajone į autoavariją pateko kun. S. Tamkevičius. Iš pradžių jis automobilių inspekcijos pareigūnų buvo pripažintas nekaltu, bet vėliau KGB užsakymu surengtame teisme pripažintas avarijos kaltininku. Saugumas, persekiodamas „Kronikos“ leidėjus bei talkininkus, imdavosi ir specialių priemonių, pavyzdžiui, kun. Juozas Zdebskis buvo nudegintas cheminėmis medžiagomis. Čekistai organizuodavo slaptas kratas, pokalbių pasiklausymus, nevengdavo net fizinio susidorojimo. Galime prisiminti minėtą kunigą J. Zdebskį – jo žūtis buvo gana mįslinga. 1986 m. vasario 5 d. jis neaiškiomis aplinkybėmis žuvo autoavarijoje. Tačiau teko kalbėtis su jo vairuotoju, kuris iki šiol įsitikinęs, kad tai saugumo darbas, juolab, kad pasikėsinimų į jį buvo ir anksčiau.

Taigi represijos tęsėsi ir toliau. 1983 m. kun. A. Svarinsko teisme buvo suimtas ir „Kronikos“ redaktorius kun. S. Tamkevičius, nuteistas 6 metams laisvės atėmimo ir 4 metams tremties. Paskutiniai žymesni teismo procesai vyko 1985 m. Antrą kartą buvo nuteistas Jonas Kastytis Matulionis (3 metams lagerio) ir Romas Žemaitis (2 metams lagerio). 1985 m. antrą kartą nuteistas 79-erių metų V. Lapienis (4 metams lagerio ir 2 metams tremties). Tačiau, kaip minėta, tai vis tiek nesustabdė „Kronikos“ leidybos iki pat 1989 m. Net tuometinis, atrodytų, galingas ir viską aprėpiantis bei matantis saugumas nesugebėjo išaiškinti visų „Kronikos“ rėmėjų bei bendradarbių. Turime vienos „Kronikos“ bendradarbės atsiminimus. Pasakoja Eucharistinio Jėzaus seserų vienuolyno sesuo Ksavera (Julija Kuodytė):

Vienuolyno seserys su „Kronika“ dirbo tiesiogiai. Reikėjo talkos. Dirbo seserys Gerarda (Elena Šuliauskaitė), Jonė (Monika Gavėnaitė), Julija (Bernadeta Mališkaitė). O kai reikėdavo su „Kronika“ susijusią medžiagą kur nuvežti ar parvežti, tai taip pat prisidėdavo. Kitą kartą seserys net nežinodavo ką veža. Nes pirmiausiai pas S. Tamkevičių (Kauno arkivyskupą Sigitą Tamkevičių, tuometinį Kybartų kleboną – Aut.) atspausdintą „Kronikos“ numerį atveždavo čia (į Eucharistinį Jėzaus seserų vienuolyną Kaune – Aut.). Mes toliau veždavome Monikutei (seseriai Jonei) į Viduklę, tuomet Monikutė atspausdindavo daugiau egzempliorių ir juos jau platindavo; o jie jau pakeisdavo mašinėlės šriftą, kad neįmanoma būtų susekti.

Apie 1980 m. buvo suimtas S. Tamkevičius. Bet „Kronika“ ėjo toliau. Daug dirbo prie „Kronikos“ lituanistė Bernadeta Mališkaitė, Birutė Briliūtė ir kitos seserys. Dirbo slaptai. J. Boruta (Telšių vyskupas Jonas Boruta, tuometinis kunigas – Aut.) paimdavo medžiagą ir veždavo pas J. Steponavičių (tuometinis vyskupas Julijonas Steponavičius už nepaklusnumą sovietų valdžiai 1961 m. buvo ištremtas į atokų Žagarės miestelį – Aut.). Medžiagą rinkdavo eucharistiniai bičiuliai. Vėliau su ta medžiaga dirbo seserys iš Šventos šeimos kongregacijos Kybartuose. O mes tą medžiagą jau daugindavome ir platindavome, bet apie tai net ne visos kongregacijos seserys žinojo, tiesiog nenorėjome jų įvelti.

O aš galvodama apie galimą suėmimą – sakydavo kad KGB organai moka viską išgauti net iš žmogaus pasąmonės – vis galvodavau, kad aš nieko nežinau apie „Kroniką“. Ir iš tiesų užmiršau daug svarbių dalykų.

Vėliau prasidėjo kratos, dėl „Kronikos“ platinimo buvo įkalintos ir Ona Vitkauskaitė, ir Genovaitė Navickaitė. O „Kronika“ vis ėjo. Po to areštavo A. Svarinską, o po A. Svarinsko teismo areštavo Sigitą Tamkevičių. A. Svarinsko nebuvo, S. Tamkevičiaus nebuvo, o seserys darbą tęsė toliau…

Kokie tekstai buvo spausdinami „Kronikoje“? Kokios tų laikų aktualijos labiausiai atkreipė leidėjų dėmesį?

„Kronikos“ leidyba apima 17 metų laikotarpį, tačiau joje esama medžiagos ir apie ankstesnius Bažnyčios persekiojimo faktus. Pavyzdžiui, pateikiami kai kurių Lietuvos vyskupijų kunigų sąrašai, nurodant nuo 1940 m. nužudytus, suimtus, lageriuose mirusius ir iš jų grįžusius kunigus. Minimi taip pat ir 1968–1969 m. rašyti kolektyviniai kunigų kreipimaisi dėl Bažnyčios padėties. Iš esmės „Kronikoje“ buvo spausdinami kreipimaisi ir pareiškimai dėl tikinčiųjų teisių varžymo, pranešimai apie priverstinę jaunimo ateizaciją, valdžios kovą su pačia „Kronika“, jos leidėjų bei talkininkų tardymus, kratas bei teismus, žinios iš vyskupijų, būdavo pateikiama konkrečių tikinčiųjų teisių pažeidimo faktų.

Kiek žinoma, kunigų ir tikinčiųjų pareiškimai bei kreipimaisi adresuoti tiek Bažnyčios vadovams, tiek tuometinei Respublikos ar SSRS valdžiai. Kai kurie „Kronikoje“ paskelbti Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto dokumentai adresuoti tarptautinėms organizacijoms, kitų šalių parlamentams, vyriausybėms ar prezidentams. Šiuose dokumentuose nurodomi religinių laisvių varžymai, kurie vyko nepaisant SSRS priimtų tarptautinių įsipareigojimų.

Kokį poveikį turėjo visi šie pareiškimai?

Pirmiausia, matyt, tai darė šiokį tokį įspūdį Lietuvos Nepriklausomybės šalininkams Vakaruose. Juk vienas dalykas, kai apie tai diskutuojama kokios demokratinės valstybės parlamente, ir visai kas kita, kai už laisvesnės minties reiškimą galėjai atsidurti kalėjime ar net būti nužudytas, kaip tai buvo 1940-aisias. Kita vertus, visi šie politiniai pareiškimai tapo ir savotišku koziriu Vakarų rankose, siekiant sugriauti sovietinę sistemą ar bent jau maksimaliai ją demokratizuoti. Sovietai juk patys nuolat skelbėsi ginantys įvairių visuomenės grupių teises, darbininkų interesus ir panašiai, o „Kronikoje“ skelbiamuose dokumentuose buvo daugiausia kalbama apie tikinčiųjų teises, tad net ir persekioti už tai buvo kažkaip nepatogu, represijas teko kažkuo pridengti, laviruoti, ieškant kitokių pažeidimų.

Be abejo, „Kronika“ ir mūsų žmonėms suteikė galimybę pasijusti drąsiau, laisviau reikšti savo mintis, nors ne vienas dėl to nukentėjo. Svarbiausia, kad tas 17 metų laikotarpis, kai ji buvo leidžiama, tiesiog neleido žmonėms pasijusti vienišiems, galutinai nusilenkti sistemai – žmonės girdėjo ir matė, kad kažkas viešai deklaruoja jų problemas, kelia į viešumą sovietų sistemos nusikaltimus, o Vakarai puikiai žino apie padėtį šalyje. Tai vienodai veikė ir tikinčiuosius, ir laisvamanius. Gal net galima sakyti, kad tie 17 metų Lietuvos visuomenėje išugdė laisvesnį mąstymą, iškėlė tam tikrą pasipriešinimo dvasią. Juk prisiminkime, kaip buvo tais laikais buvo reaguojama į bet kokį sovietų propagandos pasipiktinimą: jei rusai kažkuo nepatenkinti, vadinasi viskas padaryta teisingai…

Šaltiniai:
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras
Žinių radijas
Bernardinai.lt